Jau pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome buvo paaiškinta, kad antigravitacijos teorija bus vienu iš pagrindinių praktinių filognozijos uždavinių. Ši tema ilgą laiką buvo populiari ezoterikoje ir sąmokslo teorijose, susijusiose su NSO, tačiau jau kurį laiką susidomėjimas yra užgesęs dėl suklastotų vaizdo įrašų gausos, kuri trukdo tyrinėti šią temą rimtu tyrinėjimu. Daug kas tvirtino ir tvirtina, kad antigravitacija sukurta atsiskyrusioje civilizacijoje ir kad seniai vykdoma slapta kosmoso programa. Tačiau niekam to įrodyti nepavyko, lygiai kaip nepavyksta įrodyti psichotroninių technologijų, nors prototipai jau kelis metus viešinami populiariuose žiniasklaidos portaluose. Telepatija ir antigravitacija yra tos pačios kategorijos tema, kuri uždrausta, slaptinama ir maskuojama gausia dezinformacija, kad smuktų pasitikėjimas visais rimtais informacijos šaltiniais.

Taigi šį kartą panagrinėsime antigravitacijos teoriją, iš dalies pakartodami tai, kas yra atskleista „Filognozijos pradmenų“ trečiame tome, iš dalies pridėdami naujos informacijos. Norėdami suprasti antigravitacijos fenomeną, pirmiausiai turime žinoti, kas yra gravitacija. Tai yra jėgos laukas, kuris spaudžia masyvius objektus žemyn prie planetos paviršiaus ir neleidžia jiems pakilti į dangų ir į kosmosą. Žinoma, kad gravitacija susijusi su dangaus kūno mase ir kuo ji didesnė, tuo jėga stipresnė ir atvirkščiai – kuo masė mažesnė, tuo gravitacijos jėga silpnesnė. Pavyzdžiui, Mėnulio masė šešis kartus mažesnė už Žemės ir atitinkamai gravitacija – šešis kartus silpnesnė. Tiksli teorija – nežinoma, ar tai priklauso nuo „masės“ ar nuo materijos kiekio, bet kadangi jis tiesiogiai susijęs su mase, tai tokia proporcija – visiškai teisėta.

Dabar – kas yra antigravitacija? Tai jėga, priešinga gravitacijai: jeigu gravitacija yra jėga žemyn, tai antigravitacija yra priešinga jėga – į viršų. Tokią jėgą sukurti yra daug įprastinių priemonių, tarp kurių pagrindinė – oro dinamikos dėsniai, kurie dinaminį elementą kuria sąveikai su atmosfera, keliamosios jėgos sukūrimui. Panašus reiškinys yra stebimas hidrodinamikoje, kurioje keliamąją jėgą aprašo Archimedo dėsnis, kaip ir atmosferoje. Tad kas yra tikra norima antgravitacija? Išvardinti efektai yra antgravitacija, bet ji apribota materija, kuri neleidžia pasiekti kosmoso. Vandens antigravitacija tinka tik vandens telkiniuose, o atmosferos antogravitacija apsiriboja dujų sluoksniu, esančiu aplink planetą. Dujoms užsibaigus atmosferos pakraščiuose, kur jos labai išretėjusios, dujinė antigravitacija nustoja veikti. Todėl, norint padaryti antigravitaciją veikiančią kosmose, reikia trečios materijos rūšies, kurią sąlygiškai pavadinsime „eteriu“. Žinoma, yra daug eterio rūšių ir šis pavadinimas yra bendrinis, įvairiems bozoniniams laukams, ne vien elektriniam ir magnetiniam laukui.

Sugrįžkime prie gravitacijos, kurią susiejome su mase. Tai ne pati masė, bet ta hipostratinė struktūra, kuri apie ją susikuria. Tradicinėje fizikoje yra dvi teorijos, kuriomis bandoma aiškinti šią struktūrą. Tai gravitacinis laukas, kuris masėms būnant nedideliu atstumu vienai nuo kitos, jos keičiasi kvantais ir šis apsikeitimas sukuria traukos jėgą. Kita teorija sako, kad masė iškreivina erdvės struktūrą hipostratoje ir ši struktūra, kurioje atsiranda skirtumas, kyla kryptinė jėga link masės. Erdvė yra tarsi kelias, kuriuo turi judėti masė ir jeigu kelias kreivas, judėjimas įgyja tokį patį kreivumą. Arba jeigu yra nuolydis, tai objektas rieda vien savo inercijos dėka, be papildomos varomosios jėgos. Tą skirtumą struktūroje, kurį išpopuliarino Einšteinas, galima prilyginti ir tankiui, kur materija iš tankesnės dalies juda į mažiau tankią arba temperatūrai, kur materija juda iš karštesnės į šaltesnę dalį.

Fizikinė sistema sudaryta iš tokių elementų: dviejų ar daugiau masių ir jas rišančios struktūros. Ši struktūra gali būti aplinkos kontinuumo deformacija, kuri atsiranda sąveikoje su materijos sankaupa arba kaip ryšio kvantų sukurta jėga. Pastaruoju atveju, turėtų būti įmanoma pagauti tą abipusį kvantų srautą, kuris yra gravitacinio lauko, esančio aplink masyvius objektus, virpesys. Tačiau toks kvantas dar nebuvo išmatuotas jokiu prietaisu, kaip ir kontinuumo savybės, todėl neaišku, kuri versija teisingesnė. Tai reikalinga tam, kad būtų galima ieškoti būdų, kaip šį vektorių kompensuoti. Pirmos kategorijos antigravitacijos principas, tirtas laboratorijoje, buvo ne antimaterijos paieškos, neigiamos masės ar pan., bet ieškoma būdu, kaip sukurti Archimedo efektą naujo tipo hipostratinėje materijoje. Archimedo dėsnis sako, kad didesnio tankio aplinkoje esantis mažesnio tankio kūnas – kyla į viršų. Tai ir yra antigravitacijos esmė. Tačiau, kaip sakiau, vanduo ir dujos netinka, ir reikia šį efektą sukurti eterio lygio „jūroje“, kuri hipotetiškai yra aplink kosminius kūnus. Vienas iš variantų – vakuumo burbulo judėjimo struktūra materijoje. Atrodytų, kad tuštuma su aplinka – nesąveikauja, ir toks burbulas elgtųsi kitaip nei, pvz., dujų burbulas vandenyje. Tačiau kaip jis elgiasi įprastinėje fizikoje dar nebuvo aprašyta (su ta sąlyga, kad burbulas nesubliūkšta dėl aplinkos spaudimo). Tai reiškia, kad turi būti tiriamas spektras nuo didesnio tankio – vektorius žemyn, prie lygaus tankio – plūduriavimas, prie mažesnio tankio – juda į viršų, iki nulinio tankio – juda kur?

Suradus priemones išretinti nematomą aplinkoje eterį, sukuriant tokius skirtingo tankio eterio burbulus, butų galima kelti masę į viršų „oro pagalvių“ metodu. Tai ir būtų ta norima antigravitacija, kuri naudoja egzotiškos materijos efektus. Tam reikalinga jėga, kuri nedideliuose gabarituose į kosmosą galėtų iškelti iki 500 kg, arba 5 žmonių masę. Tai būtų palydovai, žvalgybiniai dronai, teleskopai, radarai ir pan. Atpigus kelionei į orbitą nuo milijonų eurų iki kelių šimtų, prasidėtų nauja kosminio transporto era, prasidėtų tikra kosminė civilizacija. Daug kas sprendžia klausimą, ar ji jau yra, ar tik norima. Į šį klausimą – nesivelsiu, prisilaikysiu oficialios versijos, kad kol kas nėra ir inžinieriai dar tik dirba prie šios problemos. Priešingu atveju – koks būtų tikslas švaistyti trilijonus raketiniam transportui, kuris brangus ir neefektyvus ir bus nepakankamas naujos eros įžengimui į civilizaciją 21 šimtmetyje.

Norint šiuo klausimu užsiimti filognozijos kontekste, reikia sukurti artimųjų ir tolimųjų eterių tyrimų bazę, kuri nebijo peržengti uždrausto mokslo ribų, nelaiko Einšteino arba Niutono teorijų – galutiniu žodžiu gravitacijos moksle. Manau, kad tikslą bus galima pasiekti 15 metų bėgyje, iki 2035 m. Tai nereiškia, kad būtinai tai padarysiu aš, nes mano idėjos bus viešos ir mano keliu galės bandyti eiti visi norintys. Hipostratika nekuriama kaip uždaras, slaptas mokslas – jos tikslas yra proveržis kosminės civilizacijos kryptimi, kuris nėra privilegijuotas ir prieinamas kiekvienam. Šioje srityje aktyviai dirba Elono Musko korporacija „SpaceX“, tačiau naudoja standartinį raketinį dinaminį elementą. Tai Mėnulio ir Marso kolonizavimą daro daug kainuojantį ir nepatikimą dėl didelės avarijų tikimybės. Tuo tarpu Archimedo dėsniu pagrįstos egzotiškos materijos pagalvės, tikėtina, kainuotų daug mažiau ir avarijų tikimybė pasiekiant kosmosą – beveik nulinė.

Bet kokiu atveju, 2035 m. jau bus pirmoji Marso kolonija, klausimas tik toks: ar ir toliau naudosime atsilikusį raketinį mokslą, švaistydami milijardus, ar ieškosime tikros naujos dinaminio elemento sistemos, kuri keliones atpigins tūkstančius kartų? Jeigu tai kas nors jau yra sukūręs, tuo geriau, nes tai įrodo, kad technologija įmanoma, tereikia pakelti proto ir mokslo lygį, nebijot vaikščioti naujais keliais, pažeidinėti moksle stereotipus ir griauti neteisingas teorijas. Pasiekus šį tikslą, drakono akis viršytų 80 taškų informacinio ploto Phi kryptyje, kaip buvo paaiškinta kitame straipsnyje. Virš 100 bus tada, kai tokiu pačiu principu, apjungiant antigravitacinį ir raketinį principus, bus galima sukurti kosminį transportą, gebanti nukeliauti iki artimiausių žvaigždžių. Artimiausiu metu dar bus vystoma filognozijos metodika, o po to pereisime prie tikrų „artimojo ir tolimojo eterio tyrimų“.

• Antigravitacija