Filosofija sigilų metodu

Kadangi sieva yra fundamentali psichovektoriaus struktūra, ją galima padaryti sigilo pamatu, ant kurio uždedami filosofiniai psichovektoriai. Jos pagrindai išdėstyti „Sievos teorijoje“, kurią, norint suprasti šį skyreli, privaloma būti pilnai įsisavinus. Pagrindinius principus keliais sakiniais pakartosiu, kad nesusipažinusiems būtų suprantama idėjos esmė. Sieva yra koordinačių sistema, kuri sudaryta iš susikryžiuojančių gyvenimo ir proto linijų, kurios įbrėžtos į apskritimą. Linijų mazgai yra pagrindinės psichikos dalys, kurios sujungtos jungtimis, vadinamomis stieliais. Dalys yra tokios: A – asmuo, B – protas, C – jausmai, D – daiktai, F – absoliutas. Burė yra psichika, o absoliutas yra apskritimas, į kurį įbrėžta sieva. Pasinaudojant koordinačių sistema, galima dėlioti įvairias psichovektoriaus konfigūracijas, kurios yra atskiro filosofo arkos statyba, kurios tikslas savo perspektyvos civilizacijai suteikimas. Sigilas sudarytas iš psichovektoriaus krypties, o apskritimas žymi tikrovės modelį, kurį pats sau nusistato protas, tai apsibrėždamas realybėje. Šis skyrelis bus pavyzdys, kaip išversti filosofinę mintį į sigilo konfigūraciją, ir suteikti jai magijos technikos formatą. Civilizacijos yra laisvai pasirenkamos, ir koks tam tikru metu jos metodas, yra nusprendžiama pagal planetos valdovų numatomos ateities viziją ir tikslus.

Iliustracijai pasirinkau tokius filosofus ir religijas:

Trumpai paaiškinsiu kiekvieną iš jų.

1. Hegelis. Pirmu numeriu pažymėtame sigile remiamasi daugiausiai „Dvasios fenomenologijos“ metodu, kur dvasia aiškinama pardedant nuo juslinio pasaulio, nuo kurio laipsniškai einama į vidų, prie proto, tikėjimo ir dvasios pasaulio, kuris išeina iš psichikos ribų ir susilieja su transcendentine absoliučia dvasia, kuri po to objektyvuojama pasaulyje, gyvenimo taške, kuris yra absoliučios dvasios, žymimos begalybe, sklaida istorijoje. Protas link dvasios ir absoliučios dvasios pakyla tik susijungęs su tikėjimu, kuris yra religijos pagrindas. Tai netechnologinis absoliutizmas, kuris žmogaus pasaulį laiko absoliuto atspindžiu, kuris, vis geriau suvokdamas savo prigimtį, artėja prie susiliejimo su begaline transcendencija. Sujungta su mokslu, vėlesniais laikais ši teorija virsta posthumanizmo slaptąja doktrina, kurios tikslas – transcendencijos technologinis užvaldymas. Ši Hegelio teorija buvo viso iki jo vykdyto filosofijos darbo apibendrinimas, kuris juda nuo riboto žmogaus prie begalinio, nuo juodojo drakono, prie baltojo. Dėl šios priežasties jį galima laikyti vienu iš filognozijos įkvėpėju.

2. Nietzsche. Pastarojo filosofo sigilo centras yra gyvenimo linija, kuri įsistato tarp V ir G. Vidinėje psichikos dalyje V yra racionalumo ir svaigulio junginys, kuris apibendrina Apoloniškąjį ir Dioniziškąjį pradą valioje viešpatauti, kuri laikoma pagrindine gyvenimo kuriančiąja galia. Išorėje tai yra daiktiškumo ir kūniškumo junginys, kuris sujungia tikrovę su žmogaus fizine energija, kuri reikalinga valios viešpatauti sklaidai ir viešpatavimo struktūrų kūrimui pasaulyje, kurio fasadinė, fenomenologinė forma laikoma tikrąja pirmine realybe, tačiau taip pat akcentuojama, kad gyvenimas yra „gilus“ nujaučiant jos transcendentinę, metafizinę gelmę. Kita vertus, ši gelmė ne tolima, bet artima, įsikūnijanti pačioje valioje ir žmogaus vitališkume.

3. Šliogeris. Šio filosofo trečias sigilas daugeliu atžvilgiu redukcionistinis, atsisakantis pagrindinių psichikos ir fiziškumo dalių ir apsiribojantis priekine perspektyva, kuri vadinama orientacija į pačius daiktus, kurie atsiveria rodančiojoje substancijoje, vadinamoje sumatoriumi. Pasak Šliogerio, žmogus turėtų apsiriboti šia perspektyva, atsisakydamas begalybės pretenzijų, nes visa begalybė yra šiapus, o visa kita svajonių pasaulis, kuris pretenduoja į tai, kas žmogui neduota. A yra asmuo, kuris atsisako proto ir orientuojasi į juslišką, daiktiškąją patirtį, kurią įprasmina iš C kylančiu meilės jausmu, kurio pagrindu kuriamas filotopinis meilės laukas, šiapus visų begalybių, kuri pasirodo daikto paviršiuje ir tik jame turi būti ieškoma. Visa kita – gnosticizmas arba natūra, kurie savo prigimtimi nihilistiniai, ir yra ne meilės, o neapykantos tikrovei išraiška. Tokia susimažinimo orientacija, pasak Šliogerio, reikalinga tam, kad žmogus atgautų tikrąją savo esmė, kurios svarbiausias principas – žmogus baigtinis, transcendentinė begalybė jam neduota.

4. Krikščionybė. Šis sigilas yra bažnytinės religijos tiesa, kuri gali skirtis nuo tikrojo gnostinio šaltinio ir taikytinas ne teologijai, bet paprastam biblijinės krikščionybės praktikavimui. Krikščionybės bei judaizmo esmė yra žydų tautos religija, per kurią veikia Dievas, žymimas begalybės ženklu ir šio veikimo dokumentas yra centrinė žydų ir krikščionių knyga, biblija. Tikintysis į savo protą įliedamas tikėjimą, kad biblija yra dievo apreiškimas, studijuoja šventą istoriją ir gyvena pagal šios knygos doktriną, kuri turi judaistinį pamatą ir krikščionišką antstatą. Netikint šia knyga kaip tikru dievo žodžiu ir žydų tauta kaip išrinktąja tauta, neįmanoma būti krikščioniu. Tai reiškia, kad krikščionis į realybę žiūri per knygos prizmę, kuri, kaip centrinė civilizacijos knyga, laikoma, slepia savyje visus tikrovės atsakymus.

5. Mockus. Paskutinis sigilas yra filognozijos sigilas, kuris sietinas su Hegelio sigilu, artimiausiu filognozijai. Tai visumos sigilas, kuris turi keturias abikryptes rodykles, rodančias, kad filognozijos tikslas – apimti vienodu svarbumu visas kryptis – tiek proto, tiek gyvenimo ir keturis tarpinius segmentus, į kuriuos padalintas apskritimas, arba begalybė. Transcendencijos apskritimas turi du pagrindinius taškus G ir M, kurie yra gyvenimas, prasidedantis išoriniame pasaulyje ir mirtis, kuri nežinomu būdu užbaigia egzistenciją vidinėje sievos kryptyje. Begalybė dalinama į šviesiąją, šviesos arkos dalį ir tamsiąją, tamsos arkos dalį, kuris yra „gyvenimas“ po mirties. Kaip ir Hegelio atveju, tai filognozijoje projektuojama kaip metafizinė teorija, kuri sukuria pagrindus civilizacijos projektui – atskleisti tikrovės paslaptį ir išvaduoti gyvenimą bei gyvybę iš nežinojimo prakeiksmo. Filognozija yra pažinimo meilė, kuri vienodai tiria visas gyvenimo dalis, neteikdama pirmenybės jokiai krypčiai. Viskas, kas duota begalybės žmogui yra būtina ir prieš save kovoja tik ideologijos, kurios turi nepusiausvirą sievą ir psichovektoriaus sutrikimą. Sprendžiamas klausimas, kaip ši idėja galėtų būti susieta su moksliniu pažinimu ir tikrovės technologizavimu, kokių reikia laikytis saugumo taisyklių.

Tokiu principu galima performuluoti visas filosofines doktrinas, ir tai yra savotiška mnemoninė technika, kuri palengviną atsiminimą, glausta forma išreiškia pagrindinę mintį. Ši technika pasiskolinta iš magijos, ir yra tikros, šiuolaikinės magijos techninė priemonė, kuri naudojama gnostinio apskritimo formų, kurios įrašomas švietimo programose į psichovektorius, kūrimui. Tai pagalba tiems, kas nori studijuoti ezoterinę filosofijos dalį arba palavinti įžvalgumą, intelektą arba sigilų magijos sugebėjimus. Kiekvienas civilizacinis projektas įgauna tokią glaustą formą, kuri visuomenėje į galvą įrašomą per informavimo priemones rodant simbolius bei bendruosius principus vaizduojant neginčijama tiesa arba visuotine konvencija, kuri nustato standartus ir atskaitos taškus. Žinoma, kol tikrovės informacinis plotas nedidelis, tokia pretenzija į neginčijamą tiesą, nepagrįsta, tačiau net neturint tiesos, žmonės turi būti valdomi, ir jie valdomi psichologinėmis priemonėmis, o ne tikrove.

Kaip rodo sigilo žemėlapis, geriausias principas, yra priimti šią struktūrą kaip visumą, be nepagrįsto išplėtimo arba susiaurinimo, kad gyvenime tikrovė būtų perdarinėjama kuo mažiau, nes sievos struktūra yra visa vidinė žmogaus tikrovė, į kurią daugiau nieko neįdėsi ir nepatartina išiminėti, nes visos dalys būtinos ir reikalingos. Kai kurios dalys gali atrodyti nepageidautinos, ir kyla noras kiek įmanoma labiau apriboti jų neigiamą poveikį, tačiau visumoje be jų žmogus nepilnavertis ir, maža to, jam iškyla didelis pavojus, praradus išlikimo priemones.

Kaip būtis, kuri rodo pati save, žmogus yra unikalus esinys, kurio galios – pranoksta bet kokio kito gyvo padaro galimybes. Todėl jomis reikia naudotis protingai ir atsakingai, norint, kad gyvybės projektas šioje planetoje neužsibaigtų. Atsakomybė turi būti ir savęs, ir kito atžvilgiu, ypač kai tai priklauso nuo filosofijos arba supaprastinto jos ideologinio varianto. Koks yra tikras pasaulis, nerodo joks sumatorius, o tiesa į jį skverbiasi tik lašas po lašo, per ilgus laiko tarpus. Todėl fanatizmas ir radikalizmas rodo intelekto stoką ir neišmanymą filosofijos klausimuose. Svarbiausias principas, žmogus laisvas rinktis, o galimybių pasiūla rodo didelį perteklių. Todėl reikia rinktis vieną kelią iš daugelio, ir tas kelias yra brėžiamas sigilo žemėlapyje. Žmonija turi teisę eiti ten, kur nori eiti ir joks kelias nėra privalomas – būsime tuo, kuo pasirinksime. Sekdami Nietzsches principu, renkamės tą kelią, kuris palankiausias gyvybei ilgalaikėje perspektyvoje.