Tęsiant „Filognozijos pradmenų“ projektą, atėjo laikas metafizinę skalę nuo riboto žmogaus iki begalinio, nuo daikto iki absoliuto išreikšti formule, kuri rodo visą naujo metodo esmę. Ši formulė yra pažinimą sudarančios informacijos tankis, išreiškiantis tikrovės atskleidimo mastą. Pagrindinis pažinimo įrankis yra gnostinis kūnas, kuriuo atveriama hipostrata, naudojant kontinuumo metodą. Informacijos tankis parodo, kokia dalis iš 1000 pažinta, remiantis dviem pagrindiniais parametrais: projekto trukme ir aprėpiamos tikrovės dydžiu. Tai atrodo taip:
informacinis tankis = pažintos tikrovės dalys / veiklos mastas
Kitaip šią formulę galima išreikšti taip:
informacijos tankis = gnostinis kūnas / tikrovė / veiklos mastas
Kaip ši formulė siejasi su sievos kryptimis, įvertinamomis taškais, paaiškinta kituose skyreliuose. Sumatinė realybė vertinama nedaug ir yra paprastoji mokslo dalis, lengvai aprašoma kontinuumo dėsniais, o anapussumatinė – sunkiai įkandama ir daug kas kelia abejonę ar ją iš viso įmanoma teisingai įvaizdinti sumatoriuje. Tai nėra didelė problema todėl, kad svarbus technologinių priemonių veiksmingumas, kuris pagrindinis vertinimo matas, o vaizdas jį tik papildo.
Sistemoje sumatorius-hipostrata, informacijos kiekio proporcija vertinama kaip 1-999, todėl mokslo pradžia, kuri prasideda nuo filosofijos yra nesudėtinga, ji sparčiai vystosi, tačiau kapstosi paviršiuje. Metafizikos variantai silpni, nerodantys tikros anapusinio pasaulio esmės, nesuprantama, kas yra gyvybė ir žmogus, kokia šios tikrovės paskirtis, koks gyvenimo pagrindinis tikslas. Metafizikos žinomiausias variantas yra teologija, demonologija, kuri naudojama magijoje, mitologijoje ir pažangiose religijose. Turimi tokie variantai kaip monoteizmas, politeizmas, deizmas, monoteizmas, panteizmas ir pan. Vėliau ši metafizikos interpretacija pakeičiama technologija ir anapusinis pasaulis tampa valdymo ir kontrolės objektu, kurio tikslas – begalinė žmonijos plėtra, dievo vietos užėmimas. Lūžio taškas šia prasme metafizikoje yra F. Nietzsches filosofija, kurioje buvo inicijuotas projektas dievo vietą, kaip fundamentum I, pakeisti antžmonijos išsiviešpatavimu ir tapimu tikroves fundamentum II. Šie du variantai yra objektyviojo fundamento ir subjektyviojo kova dėl tikrovės savininko teisių. Mokslas, ypač transhumanistinis, rodo, kad civilizacija yra pasukusi Nietzsches nubrėžta trajektorija, ir šiuo metu vyraujanti metafizikos forma yra technologija.
Kitas lūžio taškas metafizikoje buvo I. Kanto teorijos išvystymas, kurioje buvo bandoma apriboti proto galimybes pažinti tikrovę, nuodugniai ištiriant jo sugebėjimus ir galimybes, tam, kad metafizika būtų apvalyta nuo šarlatanizmo ir pradėtų rodyti tik tikrą rezultatą. Pagrindinis Kanto problemos sprendimo metodas, kad vien logika tikrovės jos pilnumoje pažinti neįmanoma ir teorija turi būti jungiama su eksperimentu. Tai yra, iš proto pamėklių srities reikia eiti į pačią tikrovę ir žiūrėti ką ji, veikiama tyrimo instrumentais, mums atskleidžia. Taip teorinė metafizika, kurianti teologijas ir demonologijas, buvo pakeista praktine metafizika, kuri kuria technologinį tikrovės modelį, atveriama antitezės sintezės procese. Teorija, kiek ji susijusi su sumatoriaus 1 dalimi, yra paprastoji fenomenologija, kuri išsemiama psichologijos mokslo, aiškinančio jo psichovektorius. Tačiau norint parodyti, ką slepia 999 dalys, reikalinga efektyvi eksperimentinė sąveika su ja, kaip LHC greitintuvo eksperimente. Tai žinoma didelis proto perteklius sievoje, kuris daro žmogų pažinimo viršžmogiu, žinančiu visas gyvenimo paslaptis ir norinčiu į būtinąją tikrovės dalį žiūrėti kūrybiškai, jį perdarant.
Heideggeris bandė iškelti antitechnologinės metafizikos teoriją, kuri nepažįsta tikrovės, bet įsistato į natūralaus mastelio būties atverties struktūrą, kurią mąsto tik menininko principu, nesibraudamas į gelmę, matydamas tik būties paviršių, kuriame susiduria būties kaip objekto ir būties kaip subjekto duotys. Šioje sandūroje jo manymu butų galima kurti gyvenimą kaip meno kūrinį, nesiekiant absoliuto atskleidimo arba įsisavinimo ir vietoj žinojimo renkantis tikėjimą absoliučios gelmės palankumu žmogui ir jo gyvenimui. Heideggeris atskleidė, kad būtis yra pati save rodanti substancija, kurios vieną dalį matome daiktiškoje kryptyje, o kitą – sąmonės kryptyje. Sąmonė yra atverties vieta, kuri tik rodo vaizdą, bet nieko nesiekia, neturi valios, ar komandavimo afekto, iš kurio kyla noras užvaldyti tikrovės objektyviąją dalį, kaip aiškino Nietzsche. Būtis kaip sąmonė turi tokią pačią gelmę kaip ir daiktiškas jos variantas, ir šie du vektoriai gelmėje susikerta absoliuto taške, kurie interpretuojami teologijoje taip, kaip jie apsireiškia savo fenomeninėje dalyje. Tačiau paviršininkų filosofijoje visa tai iškeliama į paviršių, ir šiuo absoliutu tampa sąmonės (absoliuto) taškas, kur objektas susitinka su subjektu, daiktas su sąmone, esmas su niekiu, sumatorius su transcendencija. Tai, kad tikrovė gili, suvokiama aiškiai, tačiau nesiekiama gelmės, nes teorinėje filosofijoje ją pasiekti neįmanoma. Žinoma, to nepaiso mokslas, kuris nukelia savo tikslą į metafizinę gelmę ir bando ją ištraukti į paviršių technologinėmis, eksperimentinėmis priemonėmis.
Filognozija yra panaši į technologinę metafiziką, tačiau ji yra daug pažangesnė už tą, kurią naudoja mokslas, nes joje apžvelgiama visuma, atveriama absoliuto idėja ir suvokiama, kad civilizacijos uždavinys eiti iki galo, o ne sustoti pusiaukelėje, atsisakant tikrovės atskleidimo misijos. Tačiau suvokiama, kokie pavojai iškils šiame kelyje ir ieškoma būdų, kaip išspręsti būsimas problemas. Vienas iš pavyzdžių technologinėje visatoje, kurioje viešpataus pantechnologizmas, yra laisvos valios klausimas. Jeigu viskas bus technologija ir mus valdys technologinis supersubjektas, turės žmogus laisvę ar gyvens technofatalistinėje visatoje, kurioje individams nebus leidžiama turėti savo savarankiškos trajektorijos. Tas pats klausimas yra teologinėje metafizikoje, turinčioje panteizmo variantą. Jeigu viskas yra dievas, ar įmanoma žmogaus laisvė? Ir jeigu viskas yra mašina, ar įmanomas laisvas žmogus, kuris būtų nuo jos nepriklausomas? Į šį klausimą dar teks atsakyti.
Tokiu atveju matome šias alternatyvas: teologinė metafizika ar technologinė metafizika; arba paviršinė fenomenologija ar gelminis gnozis? Ir variacijos: paviršinis gnozis arba gelminė fenomenologija, pasitelkiant technologiją. Tai pagrindinės filosofijos ir mokslo kryptys, kuriose įkalintas sumatoriaus psichovektorius, turėsiantis pasirinkti ateities gyvenimo formas. Akivaizdi tendencija siekti begalybės ir begalinio žmogaus, kas rodo, kad Kanto, Heideggerio, Šliogerio kelias naujausios civilizacijos nepriimamas, nes pagunda tapti tikrovės šeimininkais per daug didelė, kad būtų galima savo valia sustoti išgirdus technologijos pavojaus perspėjimus. Pažinta tikrovė teikia milžinišką naudą, atveria kelius į kosminės ekspansijos projektus, o paprastas ribotas gyvenimas šiapus horizonto – nepakankamai viliojanti perspektyva. Kita vertus, jeigu doktrina raginanti sustoti nepriimama, ji apsaugo nuo aklo pasitikėjimo savo sėkme ir tikslo siekimą padaro apdairų ir regintį pavojus. Filognozija ir yra toks gelminės fenomenologijos variantas, kuris siekia inkorporuoti į savo pastangas saugumo sistemą, kuri beatodairiškai nesivaiko begalinės galios ir yra daugiau stabdymas nei pažangos siekimas, bet stabdymas efektyvus, technologiją atsukant prieš technologiją, žinojimą prieš žinojimą, kad vienas kitą ribotų.
Gnostinio kūno pirmas variantas yra universalus šablonas, kuris priimtas šiuolaikinėje mokslinėje civilizacijoje kaip standartas. Šis standartas įvairiose imperijose įgauna savo individualų variantą, kuris rodo, kiek ta struktūra pažengusi technologinėje metafizikoje, koks hipostratos gylis technologizuotas ir kokiu būdu, konstruktyviu ar destruktyviu.
Kairėje viršuje yra subjektinė, proto dalis, iš kurios daroma projekcija į dešinės pusės apačią. Centre yra substancija, kuri turi subjektinės būties formą ir objektinės būties formą, kurios rodomos viena kitai bendrojoje gaublėje, sąmonėje. Aplink substanciją išsidėstęs jos savybių rinkinys, kuris sukuria vietinę hipostratos ir stratos struktūrą, aprašinėjamą proporcinėmis formulėmis. Pagrindinė gnostinio implanto forma yra kinetinė, nes didelė dalis fenomenų savo sudėtyje turi judėjimo komponentą, kaip energija, šiluma ir pan. Tikrovės klasifikatorius dalina į skirtingas formas centrinę dalį, substanciją, kurios įvairios formos turi įvairias savybes ir įvairiais būdais gali būti panaudotos technologijose. Pažinimas yra dėsnių šioje sistemoje nustatymas, kurie išreiškiami pastoviais santykiais, kurie eksperimentuose nekintami ir sudaro hipostratos objektyvios tvarkos stabilią struktūrą. Plotinis sumatorius sukuria laisvės terpę tikrovėje, kurioje objektas, vadinamas žmogumi, turi sugebėjimą laisvai apsibrėžti arba pats determinuoti savo judėjimą. Tai yra tas fundamentum II ant kurio bandoma pastatyti visą tikrovę, įvykdant gnostinę sintezę, kurios rezultatas yra technologijos.
Pateiktam gnostiniam kūnui maksimaliai galima suteikti 2 dalis hipostratos supratimo iš 999, o tai reiškia, kad čia pradžios variantas, kuris, pasiekęs maksimumą atskleis pilną absoliučios tikrovės apibrėžtį, vadinama holoplastine. Vadinasi, informacinis tankis būtų
3/1×1000 = 0,003::1
Filognozijos pradinė mokykla 