Savo idėjų iliustravimui šiame tome naudoju dvi filosofines sistemas: A. Šliogerio ir F. Nietzsches teorijas. Šie filosofai svarbūs tuo, kad turėjo išvystę aukšto lygio sątvarologijos metodus, kurie yra filognozijos sątvarologijos pirmtakai. Visais trimis atvejai, įskaitant ir mane, teorijos kyla iš autentiškos, pirmapradės patirties, kurią galima apmąstyti savarankiškai arba remiantis pavyzdžiais, žiūrint kaip tai darė kiti žmonės. Pasirinkimas filosofijos istorijoje – gana didelis, tačiau ką konkrečiai renkasi kiekvienas mąstytojas – asmeninio gyvenimo kelio klausimas. Kodėl renkuosi A. Šliogerį – pakankamai aišku, tai svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės pirmo trisdešimtmečio filosofas, vienintelis tikras, perkopęs paprasto tyrinėtojo ir mokslininko statusą. F. Nietzsche svarbus tuo, kad jo filosofija turi daug sąlyčio taškų su A. Šliogerio filosofija, ypač vystant sątvarologijos metodą, kuris yra bet kokios filosofijos pagrindas. F. Nietzsche skaitau nuo 1991 m. išleisto jo raštų rinkinio, vadinasi jau apie 30 metų.
Išėmus iš istorinės chronologijos ir pastačius šias tris sistemas vieną šalia kitos į seką pagal vidines charakteristikas, gauname du priešingus polius, kur minimalus modelis yra A. Šliogerio sątvarologija – sumažinta, redukuota, įstatyta į saiko struktūrą. Filognozija, kuri yra mano autorinis kūrinys, yra maksimali sistema, nes joje sujungiama paviršinė ekspansija į kosminę erdvę, kuriai reikia gylinio žinių išplėtojimo tam, kad būtų įmanoma sukurti ekspansijai reikalingas technines priemones. Tarp jų yra F. Nietsches filosofinė struktūra, kuri redukuoja gylinę dalį, tvirtindama, kad ten nėra ko ieškoti, nes viskas yra sątvarologiniame paviršiuje, o jo valios viešpatauti plėtimasis yra tik paviršinis, horizontalus, pagrindžiamas tik silpnosios kūrybos ideologija, tai yra, netechninės. Visais trimis atvejais išeities taškas yra sątvarologija, kuri yra bet kokių kitų teorijų pagrindas, nes nuo jos dėsnių priklauso tai, kaip ir kokiu psichovektoriumi aprengiamos sąmonės, dalyvaujančios civilizacijos statymo procese.
Šie trys atvejai įsistato į tris holoplastines formules, kuriose yra glausta forma išreiškiama nagrinėjamos filosofijos centrinė idėja:
U (F1 – JL – KT <> E – s (TM) – (TNM) f – N – F2) – A. Šliogeris
U (F1 – JL – KT <> Ad – AS – K (ad) – VG – aD – F2) – F. Nietzsche
U (F1 – JL – KT <> DS999 – T – DA – 1MS – F2) – D. Mockus
Kadangi šios struktūros paaiškintos prieš tai, kiekvieno atskiro parametro – nedetalizuosiu. Bendrai paėmus, A. Šliogerio sątvaro formulė yra juodojo drakono, o mano – priešingas polius, vadinamas baltuoju drakonu. F. Nietzsche yra per vidurį tarp mano ir A. Šliogerio sątvarologijos, nes jis yra pusiaukelėje link tikros begalybės sąmonės. Visais trimis atvejais, ankstesnės civilizacijos redukuojamos į minimalų sątvarą tam, kad būtų galima geriau pažinti fundamentalias metafizikos struktūras, tačiau, skirtingai negu kiti filosofai, manau, kad filognozijos tikslas – ne redukuotas civilizacijos psichovektorius, bet maksimalus, turintis holoplastinį žemėlapį, kad galėtų tinkamai orientuotis istorijoje ir pasirinkti optimalų kelią tautos kelionėje. Kiekvieno žmogaus individuali kelionė, vadinama gyvenimu, gerai žinoma, o tautos likimą valdo nekontroliuojamos jėgos, prieš kurias kovoti nežinant tikrovės paslapčių – labai sunku. Todėl iš dalies filognozija skirta individualių gyvenimo kelionę lengvinančių metodų kūrimui, tačiau pagrindinis tikslas – lietuvių tautos išlikimas priešinantis technologinėms ir ideologinėms invazijoms į teritoriją ir žmonių sąmones.
A. Šliogerio ir F. Nietzsches pavyzdžiai reikalingi ne tik įvairių sątvarologijos modelių iliustravimui, bet ir integravimui į filognozijos sątvarologijos pagrindinę formulę. Drakono akis turi būti vystoma iki maksimalaus lygio ir čia galioja F. Nietzsches paradigma, kurioje centrinė idėja yra valia viešpatauti. Tačiau imant techninį komponentą, manau, kad reikalinga laikytis A. Šliogerio saiko maksimos, nes techninis žmogaus ir gamtos perdirbimas, pakeičiant juos dirbtine tikrove – žalingas gyvybei ir nenaudingas žmonijai kaip visumai. Todėl sekdami A. Šliogerio juodojo drakono logika, kurioje siekiama natūralaus pasaulio išsaugojimo nepaliesto, skelbiame: „Dievas gyvas!“ ir „Žmogus prigimtis – neliečiama!“. Tokie pagrindiniai saiko teorijos šūkiai, kurie priimami ir į filognozijos pagrindinių principų rinkinį, neatsisakant maksimalios ekspansijos. Tai gali atrodyti neįmanoma, tačiau, manau, rizikuoti verta, tikintis, kad žinojimo plėtra bus tinkamai subalansuota su technologijų vystymu. Šis kelias yra tikrovės kelias, kuris atsisako žmonijos uždarymo ekranų ir hologramų matricoje ir nori, kad technologijos vystytųsi kita kryptimi.
Šiuo laiku vystomos dvi labai pavojingos kryptys, tokios kaip psichotronika ir virtuali realybė, kurios bus valdomos dirbtinio intelekto. Filognozijoje pasisakoma ir prieš psichotroniką, ir prieš metavisatą, nes jos prieštarauja žmogaus prigimčiai, kuri laikoma neliečiama: psichotronika todėl, kad ji užgrobia smegenis, daro žmogų dirbtinio intelekto valdomu vergu, o holograminė metavisata išima iš tikrovės, realistinės sąveikos su pasauliu, įstatydamas žmogų į iliuziją, kuri netinkamai formuoja gnostinę akį, kuri paskui, kurdama sąntvarką, praranda realybės jausmą, nesuvokia, kas yra būtinybė ir prigimtis. Gnostinė tvarka pakeičia natūralią tvarką ir žmogus juda link pakeistos realybės visatos, kur virtuali realybė susijungia su psichotronika, kuri VR metavisatą pradeda generuoti tiesiai į sąmonę, holoplastiniu sumatoriaus 100 proc. ploto užgrobimu. Tai labai žiaurus eksperimentas, kuriame eikvojamos gyvybės, atimant iš sąmonės tikrą pasaulį ir auginant kaip daržovę pakeistoje realybėje, kurioje žmogaus gyvenimas praranda savo natūralią prasmę ir žūsta absurde. Tai galima išreikšti tokia struktūra:
DU (DI (f1) – holograma – MS1 (f2))
DU – dirbtinė didžioji antitezė
DI – dirbtinis intelektas kaip fundamentum 1
MS1 – mažoji sieva, kaip fundamentum 2
Tokioje metavistos versijoje tikrovės sumatus pakeistų matricos sumatai, ir savo bendrojoje gaublėje žiūrėtume ne tikrovę, bet filmą, kuris mums imituotų gyvenimą ir pasaulį. Kodėl to siekiama – sunku pasakyti? Pradžia, akivaizdu, bus siūloma kaip pramoga, tačiau kiek ši pramoga įsibraus į gyvenimą ir gyvybę – sudėtinga prognozuoti, nes esu įsitikinęs, kad žmonės dar nėra tiek praradę sveiko proto, kad atsisakytų tikro gyvenimo, iškeitę jį į gyvenimą virtualioje realybėje, kurios dievu būtų DI.
Šioje vietoje svarbus klausimas – ką siūlo filognozijos modelis? Matrica, psichotronika ir DI yra klystkeliai, kuriuos renkantis reikia būti labai atsargiems. Tad koks tas kitas kelias, renkantis maksimumą ir ekspansiją? Keliose vietose tai jau buvo atsakyta, vadinant kryptį „archontinėmis technologijomis“. Pagrindinė technologija yra antigravitacijos dinaminis elementas, galintis žmoniją paversti tikra kosmine civilizacija. Manau, šis kelias galėtų išvaduoti žmones nuo psichotronikos ir virtualios metavisatos kalėjimų, perorientuojant tyrimus į kosminio transporto kūrimą ir kosminę plėtrą, kuri būtų įdomesnė už hologramines iliuzijas ir žaidimus su smegenimis bei sąmone. Nuo to, koks antigravitacijos principas, priklausys, ar ji bus prieinama visiems, ar bus išrinktųjų priemone. Kol tai bus parodyta, dar turės praeiti laiko, tačiau kadangi tai vienintelis kelias – sprendimas yra neišvengiamas. Kosminės ekspansijos strategija pramoginę naujos eros kultūrą pakeis į neatitrūkusią nuo realybės, o su technologinių pramogų atsisakymu nebus galimybių išsigimimų įsigalėjimui, kurie atkakliai skverbiasi į elitų gyvenimus.
Drakono akis, istorijos eigoje atskleisianti vis daugiau hipostratos klodų, yra pagrindinė filognozijos sątvarologijos teorija, dovanojama Lietuvai tam, kad ji išsaugotų lietuvių tautą, surandant jai vietą ir statusą baltojo drakono civilizacijoje. Vadovėliai nėra techniniai, jų tikslas – civilizacinio psichovektoriaus suformavimas, o konkretų praktinį kelią turi surasti patys žmonės savo protu ir darbu.
Filognozijos pradinė mokykla 