Naujausias civilizacijos psichovektorius, įveikęs kitas civilizacijas, yra mokslas, kuris šiuo metu neturi net tūkstančio metų istorijos. Mokslo išsivystymo pasekmė yra technologijos ir technika, kurios 20 šimtmetyje padarė tikrą proveržį ir galutinai įtvirtino mokslo viršenybę. Iš šio proceso 20 šimtmečio pabaigoje atsirado transhumanizmo ideologija, kurios esmė – technikos integravimas į visuomenę, ekonomiką, politiką, kultūrą ir net religiją, kur ji tampa organizavimo ir bendravimo priemone, vis labiau įtraukta į žmogaus pasaulį. Maksimalus technikos integravimas yra pasiekiamas tada, kai ji pradedama sujunginėti su žmogaus kūnu ir psichika, paverčiant jį „kibernetiniu organizmu“. Taip susiformuoja nauja filosofijos šaka, kuri propaguoja ir analizuoja šią integraciją, kuria naujos santvarkos ir žmogaus sampratos modelius. Kitas su šiuo procesu susijęs terminas yra posthumanizmas, kuris nurodo į esamą ar artėjančią būklę, kurioje žmogaus ir technikos vaidmenys ir hierarchija apsiverčia ir žmogus daugiau nėra technikos šeimininku, veikiau priešingai – žmogus yra technikos valdžioje. Tai situacija ir santvarka, kurioje valdžios statusą turi mašina, pavyzdžiui, dirbtinis superintelektas, priimantis ekonominis ir politinius sprendimus, kuriems žmonės tik paklūsta.

Kol kas mokslas ir transhumanizmas nesukūrė globalinės planetos valdžios, kuri apimtų visas valstybes. Todėl turime Vakarų stiliaus transhumanizmą, Rytų stiliaus transhumanizmą ir Azijos stiliaus transhumanizmą, o kitos šalys nuo lyderių gerokai atsilieka. Šios kryptys nebendradarbiauja ir šiuo metu yra konflikto būsenoje dėl valdžios, kaip pretekstą naudojant politinės santvarkos argumentus: Rytų ir Azijos imperijos autoritarinės, nenaudojančios demokratinio politinio proceso principo, tuo tarpu Vakarai imituoja demokratiją ir naudoja šį argumentą invazijai į savo konkurentų teritorijas. Pagrindinė vėliava – imperijų „demokratizacija“, parama liaudžiai, o tikras tikslas – pajungti šias paskutines likusias nepriklausomas valstybes savo globalinei imperijai, kuri turi tapti vienintelė planetos šeimininkė, savo valdžią primetusi visoms tautoms. Šios globalinės sistemos trys kertiniai akmenys yra mokslas, technika ir transhumanizmas, kuris vystosi tol, kol žmogus praranda valdovo statusą ir visa planeta tampa super DI valdoma populiacija, su Elono Musko čipais galvose, kontroliuojančiais kiekvieno žmogaus gyvenimą. Žinoma, Rytų imperija siekia to paties, tačiau jie nevaidina jokio demokratinio spektaklio ir naudoja atvirą jėgą ir despotizmą kaip politinės santvarkos principą.

Filognozijoje ši civilizacija vadinama baltojo drakono civilizacija, kuri kuriama naudojant didžiosios ir mažosios sievos apvertimo schemą, kurio dėka atsiranda technologinio proveržio galimybės įvaldant hipostratas, ir šio projekto rezultatai diegiami į visas socialines struktūras, sukuriant naują, technologijomis grįstą kultūros formą. Baltojo drakono teorija skirta šviesti lietuvių tautai, kad jie suprastų kokiame pasaulyje gyvena, kas jų laukia rytoj, galėtų rinktis, koks transhumanizmo variantas ideologiškai patrauklesnis ir geopolitiškai protingesnis. Įvedinėjant vakarietišką transhumanizmą, dominuojanti bus amerikiečių kultūra, bus imituojamas socialinio susitarimo per demokratiją ir laisvę spektaklis. Tačiau iš esmės savo pagrinduose šis transhumanizmas – tokia pati despotija, tačiau jos akcentas ne socialinis, ekonominis ar politinis, bet technologinis, kur prievartos aparatas yra spec. tarnybų lygyje, kurios gali bet kada, bet kokiam žmogui, pasinaudojant technologijomis, sugriauti gyvenimą. Lietuvos elitas renkasi mokslą, demokratiją, laisvę, vertybes, bet tuo pačiu įveda totalinę technologinę kontrolę, tampa draudžiama kritikuoti ar atsisakyti transhumanizmo ideologijos, jeigu nepriimi prietaisų, iškrenti iš valstybinio proceso į užribį, tampi socialiniu dugnu. Diegiama mintis, kad transhumanistinės technologijos savaime suprantamas ir neišvengiamas dalykas, ypač pilnai naują psichovektorių įdiegiant jaunajai kartai, taip pasukant valstybę radikalaus posthumanizmo vystymo keliu.

Šioje situacijoje kyla klausimas, koks žmogaus pasirinkimas, žiūrint iš holoplastinės perspektyvos, ar žmogui privaloma rinktis transhumanizmo projektą ir kokios jam yra alternatyvos? Prieš aptardami šį klausimą, pažiūrėkime į brėžinį, kuriame pateiktas sigilas, parodantis holoplastinės struktūros pagrindinę logiką:

Matome, kad žmogus, esantis centre, yra sankirta tarp dviejų realybių: anapusinio ir šio pasaulio, transcendencijos ir istorijos. Tai reiškia, kad įmanomos trys orientacijos: stovėjimas centre ir nedalyvavimas nei begalybės misterijoje, nei istorijos procese; orientacija į transcendenciją, dalyvaujant kokioje nors religijoje ar metafizinėje filosofijoje; ir orientacija į šį pasaulį, į istoriją, kuri yra begalybė ištęsiama laike. Baltojo drakono projektas yra transcendencijos ir istorijos susiliejimo procesas, per vis gilesnį mokslinį hipostratų atidenginėjimą, kuris leidžia kurti vis galingesnes hipostratines technologijas, įvedant jas į žmogaus pasaulį, propaguojant transhumanistinę žmogaus sampratą ir politinę santvarką, siekiant posthumanistinės būklės, sukūrus dirbtinę gyvybę ir mašinai įveikus žmogaus viešpatavimą. Tokia planetinės civilizacijos loginė struktūra, į kurią siekia įšokti ir Lietuvos elitas, tikėdamasis, kad valstybė bus gausiai apdovanojama investicijomis, plėsis ekonomika ir jie iškops pakankamai aukštai turtinėje hierarchijoje naujoje mokslo ir transhumanizmo eroje. Kartu su elitu, tikimasi, augs ir visuomenės materialinė gerovė, tačiau ta gerovė bus nustelbiama vergovinių santykių, neturėjimo alternatyvos ir pasirinkimo laisvės. O tai pirmiausiai gresia filosofijos ir religijos nunykimu, demokratijos pasibaigimu ir žmogaus teisių bei laisvių erozija. Dėl šios priežasties projektas turi būti permąstomas ir ieškoma kelių lietuvių tautai, kurie nebūtų tokie katastrofiniai. Tai svarbu todėl, kad kokią istoriją susikursime, tokią ir turėsime ilgus tūkstantmečius, nes alternatyvų mokslui ir transhumanizmui nebus ilgai.

Kitas kelias, vadinamas juodojo drakono keliu, yra schemos statiškos struktūros išlaikymas, išimant iš istorinio proceso begalybę, atsisakant koncentruoti valdžią ir integruoti tautas, laikantis prigimtinės tvarkos įstatymų, neperkūrinėjant nei žmogaus, nei tradicinės visuomenės sanklodos. Tam reikia atsisakyti drakono akies ir technologijų vystymo, begalybę turėti tik tikimą. Tokia civilizacija, kuri nekuria techninės realybės iš materialių substratų, vadinama kultūrine, o tokia forma – silpnąja. Šiame pasirinkime parodytoje schemoje geriausiai tinka stovėjimas pusiausvyros centre, nekuriant nei istorinio, nei technologinio projekto. Tai gyvenimas paprastose bendruomenėse, kuriose atsisakoma nyčiškos ekspansijos, religinio tikėjimo, gyvenama čia ir dabar, naudojantis tik tomis gėrybėmis, kurios natūraliai duodamos gamtos. Suprantama, kad tokios bendruomenės sunkiai įgyvendinamos todėl, kad jos neturi didelės karinės ir techninės galios ir yra paprasčiausiai užgrobiamos, okupuojamos. Tačiau daug kur, galbūt, ilgai bus galima gyventi ir tokiu principu, ypač vis dar propaguojant demokratiją, nepažeidinėjant laisvės likučių, paliekant apsisprendimo teisę ir alternatyvas.

Dar vienas pavyzdys, kurį galima aptarti, yra krikščionių bažnyčios projektas, kuris bando užimti visas kryptis – transcendentinę ir istorinę – tačiau nesiekia apversti mažosios ir didžiosios sievos teorinėje ir techninėje sintezėje, taip saugodami natūralią tvarką, natūralų žmogų, išstumiant mokslininkus-transhumanistus ir iš transcendencijos, ir iš istorijos. Iš transcendencijos mokslininkai išstumiami draudžiant kištis į dievo teritoriją su neleistinu technologiniu išdarkymu, o iš istorijos, per globalinį bažnyčios įsitvirtinimą planetoje, kurioje ji įgyja maksimalią valdžią ir galią, turi sugebėjimą stabdyti civilizacijos išsigimimą politiniu būdu. Toks variantas sunkiai įmanomas tik todėl, kad krikščionybės globalinis procesas neužbaigtas, ji nepasiekė kritinės persvaros, o su tokiu mokslo išsivystymu, koks pasiektas šiuo metu, religinėmis ir teologinėmis priemonėmis konkuruoti labai sunku. Todėl ortodoksai bus vis labiau nustumiami nuo centrinio istorijos proceso kontrolės, o progresyvistai susilies su transhumanizmo kultūra, vis labiau išduodami natūralios tvarkos saugojimo idėją. Kitaip sakant, laukia krikščionių bažnyčios galios silpnėjimas, o transhumanizmo diktatūroje jis bus tik jokio gyvybingumo neturintis fasadinis spektaklis, kuris turės daugiau ekonominę, o ne egzistencinę prasmę – tiek žmonėms, tiek bažnyčios hierarchams.

Aprašyta situacija – labai rimta, atrodo, kad iš šio proceso nėra jokio išsivadavimo, nėra alternatyvos. Norintys gyventi nepriklausomą nuo šio projekto gyvenimą , turi rinktis iškritimo iš visuomenės taktiką ir visišką skurdą. Tenka permąstyti savo gyvenimo prasmę, įsisąmoninti, kas apibrėžia žmogaus prigimti ir jo gyvenimo principus – dirbtinis istorinis procesas ar tikra transcendentinė begalybė – ir nuspręsti, kokios tikrovės nori būti formuojamu, tikros ar dirbtinės.

• drakono akis