F. Nietzsches filosofijai būdingas bruožas yra pirmenybės teikimas psichologinei, o ne epistemologinei sątvaro analizei, kurio manymu, psichologinė sieva eina pirmiau už pažįstančią, todėl metafizinės pažinimo formuluotės nulemtos psichologijos. Daugelyje savo veikalų jis užsiėmė psichologine metafizikos dekonstrukcija, kurios pagrindinis teiginys, kad klaidos, klystkeliai, iliuzijos, netiesa metafizikoje kyla dėl silpnos psichologinės kompozicijos, kuri perkeliama net į civilizacijos lygio psichovektorius. Dėl to savo užduotimi jis laikė parodyti kokie psichologiniai kompleksai sudaro metafizikos fundamentą, kad demaskuotų jų žemą, iracionalią kilmę ir ieškojo būdų, kaip sukurti tokias pažinimo ir proto formuluotes, kurios sukurtų tobulą civilizaciją.

Filosofo pozicija – redukcionistinė, atmetanti metafizines konstrukcijas, sugrįžtanti prie ištakų ir šaknų, sątvarologinė, bet tik todėl, kad jis norėjo sukurti naują sievos struktūrą, kurioje žmogus ir civilizacija būtų maksimaliai išaukštinti. Atmesdamas metafizinius stabus, jis siekė įveikti gelmės teorijas, kurios, pasako jo, tik pasakų vaikams pasaulis, kurio tikra prigimtis nepasiekiama jokiai primityviai projekcijai, nes jos kyla iš iracionalios psichologijos, tokios kaip norai, svajonės, troškimai, egocentriškumas, inversija, susireikšminimas ir t.t. Šios hierarchijos, pagal kurią iracionali gelmė yra pirmesnė už racionalų protą ir jo konstrukcijas, F. Nietzsches manymu įveikti neįmanoma. O tai reiškia, kad arkos statyboje kovoti reikia ne prieš afektus, bet juos įdarbinti, paversti sątvaro varančiąja jėga. Kurti metafizines teorijas iš principo nedraudžiama, tačiau reikia suvokti, kad kuria valia siekti galios, vadinasi tai tik psichologinė statyba, kuri įvedinėja galios centrui reikalingas vertybes. Kita vertus, filosofas atmetė anapusybę, anapusinį gyvenimą kaip pagrindinį šio pasaulio orientyrą, manydamas, kad taip investuojama protinė ir fizinė energija yra iššvaistoma beprasmiu iššvaistymu. Tačiau jis anapusinį gyvenimą suprato chronologiškai, kaip esantį prieš gyvenimą ir einantį po gyvenimo kelio, o ne visada esantį čia pat, šalia. Jo metafizika yra „ateities metafizika“ ta prasme, kad kitas pasaulis suvokiamas kaip chronologinės laiko tiesės būsima atkarpa, ir logiška reikalauti, kad tuo, kas bus pasirūpinti galėsime tada, kai ta tikrovė ateis. Tuo tarpu filognozijoje anapusybė, transcendencija erdviška, todėl neturi būti redukuojama pagal čia ir dabar logiką. Anapusinis gyvenimas savotiškai sulipęs su dabartiniu gyvenimu, todėl neredukuojamas, nes yra išvirkščioji regimybės pusė.

F. Nietzsche mąstė kitaip, norėjo visą gelmę, substratologiją, sutraukti į sątvarologiją, tai yra, į sumatoriaus sumavimo paviršių lygį, o ją pripažinti tik kaip išvirkštinę sumatoriaus pusę, kuri visa yra psichologinė, kaip artimiausia aplinka, sudaranti pirmapradį kūną ir jo sątvarais vadinamus „organus“, kurie pereina į metafizinį substratą tiesioginiu susiliejimu, tapdami savotišku neksionu, arba substrato sutankėjimu. F. Nietsches filosofija visa sątvarologinė, metafizika paviršinė ir pasiekianti tik psichologijoje žinomos pasąmonės gylį. Naudojantis Z. Froido terminais, F. Nietzsches metafizika yra Id metafizika, kurioje transcendencija suvokiama psichologiškai, kaip instinktų ir impulsų vieta, sudaranti metafizinį gyvybės fundamentą, kurio apraiškos išsiskleidžia šviesos arkoje kaip psichologinė sieva, gebanti kurti ir pažinti aplink save esantį pasaulį. Savo metafizikos teoriją filosofas atskleidė nuo pirmo savo kūrinio, kuris vadinasi „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“, kuri filognozijos greitraščio metodu aprašoma taip:

Da – VG – K(ad) – AS – dA

Da – dioniziškas pradas su apoloniškos vaizduotis inkrustacija

VG – valia siekti galios

K(ad) – kūrinys, galintis turėti apolonišką, dionizišką formą arba jų mišinį

AS – amžinas sugrįžimas

dA – apoloniškas pradas, su dioniziškos „muzikos“ inkrustacija

Formulėje matome, kad sumatorius turi du pagrindinis pradus, Apolonišką ir Dionizišką, kurie yra pasąmonėje esantis sugebėjimas kurti reprezentacines ir srautines formas, kurios išreiškiamos kaip daiktas ir veiksmas. Visos psichinės formos sutelktos arba į rodymo, arba į aktyvumo funkcijas, sudarančias vidinio pasaulio pagrindą. Su šiomis dviem kryptimis susijusios dvi pagrindinės F. Nietzsches filosofijos „metafizinės“ koncepcijos, kurios yra valia siekti galios (VG), kaip dioniziško, subjektyvaus prado kvintescencija ir amžinas sugrįžimas (AS), kaip pagrindinė išorinio pasaulio forma, kuri vidinėje perspektyvoje rodo pasikartojimą kosminių ciklų prasme. Kartojasi diena ir naktis, kartojasi sezonai, sumatoriuje rodantys realybę, kurioje tiesioginis fundamentas sukasi ratu, viskas sugrįžta į tą pačią vietą, pagal gyvybę valdantį centrinį tikrovės dėsnį. Aišku, dabar žinome, kad esame kosmose aplink žvaigždę besisukanti planeta, kad kosmose yra daugybė žvaigždžių, kurios suksi galaktikoje aplink dar didesnį centrą. Tačiau sugrįžus prie fundamentalios sątvaro logikos, visos „metafizinės teorijos“ redukuotos, atsisakome žinoti daugiau negu rodo tiesioginė patirtis, neįterpinėjame į fenomenologiją jokio protinio žinojimo ir logikos, suvokiame pasaulį taip, kaip jį suvokė pirmykščiai laukiniai žmonės. Tada ši patirtis apibendrinama kaip metafizinė amžino sugrįžimo koncepcija, suvokiama kaip vienas iš kertinių sątvaro bruožų.

Ir paskutinė sąvoka yra apoloniškasis pradas, kuris susiejamas su reprezentacine daiktiška realybe, kurioje dalyvauja ir dioniziškas komponentas, kurio pagrindinė forma yra „muzika“ arba „garsinis judėjimas“, susietas su tikrovės dioniziškuoju fundamentu, kuris yra pirmesnis ir svarbesnis, pasak F. Nietzsches, už apoloniškąjį pradą.

Svarbiausia dalis yra kūrinys, kuris gali būti suvokiamas siaurąja ir plačiąja prasme, kaip menas, socialinių, politinių, ekonominių arba civilizacinių formų kūrimas. Visos kūrybos reiškiasi kaip valia siekti galios, kuri įsistato į objektyvųjį amžino to paties sugrįžimo kontekstą, ir kuria dirbtinę tikrovę pamatinėje savo būsenoje, kurią F. Nietzsche vadino svaiguliu. Jis panašus į būseną, kuri ateina apėmus poetiniam įkvėpimui arba klausiantis muzikos, kuris išlaisvina dionizišką sątvaro pasąmonės potencialą ir kuria tiek subjektyvias, tiek objektyvias galios formas. Kadangi transcendentinis pasaulis matosi iš sievos vidaus, jis suvokiamas per šias metafizines realybes, kurios įeina į bet kokio dirbtinio kūrinio pagrindą ir gali būti rekonstruotos kaip stiprios arba silpnos valios aktas, kaip gyvenimo galių augimas ir kilimas arba smukimas ir nuopuolis. Id struktūra, pasak F. Nietzsches, yra bet kokios civilizacijos pagrindas; ir ši galia yra ne primityvūs, gyvuliški instinktai ir impulsai, bet tikras metafizinis kūrybos ir įkvėpimo šaltinis. Filosofo analizės pagrindinis tikslas buvo išanalizuoti gyvybės sukurtos civilizacijos pagrindines psichologines struktūras ir parodžius, koks gyvenimas nustatinėjo vertybes – silpnas, išsigimęs, prasčiokiškas, supuvęs – parodyti naujo pasaulio galimybę, kuris būtų statomas ant klestinčios valios siekti galios, kuri būtų sveika ir gyvybinga. Kaip tai pasiekti, buvo pagrindinis filosofo klausimas, ir jo atsakymas skamba taip: turime išmesti visą metafiziką, sugrįžti prie pirmapradžio sątvaro, sukurti gyvenimą šlovinantį moralės įstatymą ir savo tikslu padaryti aukštesnio žmogaus tipo veisimą, kuris nebūtų pasiklydęs savo psichologijos labirintuose, nekurtų žmoniją klystkeliais vedančių ideologijų: propaguojančių pasinėrimą į anapusinio gyvenimo laukimo būseną, ano pasaulio garbinimą, vietoj ištikimybės šiam pasauliui ir šiai tikrovei.

Taigi matome, kad F. Nietzsches sątvaro teorija – antimetafizinė, nukreipta prieš proto ir logikos viršenybę, siekia sugrįžti prie instinktyviosios psichikos dalies, kuri apibūdinama kaip pradas, iš kurio sątvare kyla dioniziškasis ir apoloniškasis substratas. Transcendencija suvokiama tiesiogiai, kaip psichologinis pirmapradžio kūno aspektas, kuris susilieja su gyvybine artimosios hipostratos substancija, interpretuojama kaip galios centro, kuris siekai augti, didėti, stiprėti, kurti vis galingesnes ir tobulesnes fizines ir psichines formas. F. Nietzsches manymu, nereikia ieškoti nieko toliau už šias realybes, kur metafizikos gelmė išsisemia artimiausia gyvybės struktūra hipostratos kloduose, kuri turi būti ne tyrinėjama, bet realizuojama natūraliu būdu. Rašydamas, kad F. Nietzsche yra gelmininkas, turiu omenyje kaip tik tokią gelmę, kuri yra juodojo, o ne baltojo drakono gelmė. Vadindamas F. Nietzsche begalybininku, turiu omenyje valios siekti galios begalybę, kuri juda tikrovės paviršiumi, ekstensyviąja horizontale, siekiant įsiviešpatavimo planetoje. Viešpatavimas suvokiamas kaip aristokratinė imperija, pavergianti visas atsilikusias planetos tautas, įsteigianti aukščiausią galios formą, kuri yra neišvengiamas jo logikos rezultatas.

Ir paskutinis klausimas susijęs su naujausia sumatoriaus civilizacine forma, kuria yra mokslo kuriamas transhumanizmas. F. Nietzsche savo kūryboje tokio posūkio nenumatė ir tai yra jo kūrybos pagrindinis paradoksas – galingiausią viešpatavimo formą, kokia yra technologinė civilizacija, laikyti išsigimimu, klystkeliu, o ne žmonijos lemtimi, vieninteliu logišku keliu, kuriuo neišvengiamai pasuka visos pakankamą išsivystymo lygį pasiekusios civilizacijos…