Filosofo kelias

Šiame skyrelyje panagrinėsiu A. Šliogerio, svarbiausio Lietuvos nepriklausomybės pradžios filosofo, filosofinę teoriją filognozijos metodu, norėdamas išryškinti pagrindinę jos struktūrą, kuri yra baltojo drakono struktūros pirmtakė. Remsiuosi vėlyvąja filosofo metafizika, kurios kertinės idėjos buvo pristatytos knygoje „Niekio vardai“ (1997). Susistemintos ir išplėstos jos buvo knygoje „Niekis ir esmas“ (2005), kuri yra A. Šliogerio magnum opus, vainikavęs visą jo gyvenimo darbą. Norėdami suprasti jo pagrindinę idėją, turime išsiaiškinti metafizinio žmogaus, kurį geriausiai įkūnija filosofas, koncepciją. Viena iš centrinių A. Šliogerio temų buvo filosofo pašaukimas ir filosofo gyvenimo principai visuomenėje, kuri orientuota į tiesioginį pragmatinį pasaulį, ekonominę naudą, kurios filosofija negalinti duoti, todėl filosofas abejojąs savo vietos reikalingumu visuomenėje, turi kęsti pašaipą ar įtarinėjimą dėl „parazitinio“ gyvenimo būdo, kurį pastoviai reikia pateisinti ir pagrįsti.

Žmonijos organizavimas turi du principus, kaip bus plačiau paaiškinta toliau knygoje: genetinis, kuris pagrįstas kraujo ryšiais ir genetika, ir gnostinis, pagrįstas protu ir mąstymu. Kiekvienas principas savo organizacijos struktūras dalina į zonas, kurios rodo vis platesnį organizavimo mastą arba vis aukštesnį rangą hierarchinėje sistemoje. Genetinis principas turi tokias zonas: A6 – individas, A5 – šeima, A4 – giminė, A3 – klanas, A2 – gentis, ir A1 tauta. Kraštinės rangų zonos šioje struktūroje yra tauta ir individas, tarp kurių įsiterpia tarpinės gyvybinio proceso organizavimo grandys. Centrinis vienetas yra šeima, nes ji kuria naują gyvybę ir yra tautos išlikimo pamatas. Protiniu principu organizuojamos valstybės zonos yra analogiškos: pagal rango hierarchijoje augimą ir pasidalinimą į funkcijas, pagal kurias grupuojami žmonės. Ši sistema jau ne kartą buvo vardinama ir bus vardinama toliau knygoje, todėl čia padarysiu tik užuominą, kad yra zonos nuo Z10 iki Z1, kur pirmu atveju yra nusikaltėlių zona, o paskutiniu – prezidento, valstybės organizacijos vadovo. Sujungę A su Z, gauname, kad aukščiausias rangas – būti A1 ir Z1 žmogumi, tai yra, prezidentu, sprendžiančiu tautos lygio klausimus; o žemiausias yra A6 ir Z10, kur yra paprastas žmogus, lietuvis, esantis nusikaltėlių zonoje, tai yra, socialinės, ekonominės ir politinės organizacijos dugne.

Kyla klausimas, kokia yra filosofo vieta šioje sistemoje? A. Šliogeris duoda du atsakymus į šį klausimą, pasak kurio filosofą galime suprasti kaip specialistą ir mokslininką, kuris valstybės struktūroje užsidirba savo pragyvenimui taip, kaip senovės Graikijoje užsidirbdavo sofistai, už savo pamokas imdavę pinigus. Tai būtų A6 ir Z3, įprastiniu atveju, kitaip sakant, paprastas individas, dirbantis Švietimo ir mokslo ministerijoje pedagogu ir mokslininku. Filosofo karjerai valstybėje ir tautoje tai standartinis variantas, nes kitose vietose su filosofija pragyventi labai sunku. Kitas atvejis – filosofas kaip metafizinis žmogus, kuris įsijungia savo pirmapradę sąmonės ir proto struktūrą, kurioje susitinka su transcendencija elementariu, laukiniu būdu. Tai reiškia, kad šioje pirmapradėje filosofinėje būsenoje jis iškrenta ir iš genetinio, ir iš organizacinio principo, atsistoja anapus, tampa „pirmykšte sąmone“. Pažymėjus raidėmis ir įvedus į mano parodytą sistemą, gauname A0 ir Z0. Pirmas žymėjimas reiškia, kad jis turi pilnu išsitautinimu išsitautinti iš genetinių ir ideologinių tautos konstruktų ir atsistoti anapus jos tam, kad galėtų susitikti su tikrove, nusiimdamas visus tiesą deformuojančius ideologinius akinius yra pamatyti ją tokią, kokia ji yra iš tikro. Antras žymėjimas reiškia, kad filosofas, kaip metafizinis žmogus, turi išsivalstybinti iš valstybės organizacinių padalinių, suspenduojant savo prote savo ekonominę ir socialinę padėtį, kad netrukdytų įsižiūrėti į daiktus nepragmatiniu, teoriniu žvilgsniu. Akivaizdu, kad tokioje laukinėje būklėje filosofas visą gyvenimą gyventi negali ir tai gyvenime yra tik epizodai ir akimirkos, kurios reikalingos tam, kad filosofas įgytų autentišką metafizinių būsenų patirtį, kurią galėtų apmąstyti savo filosofinėje veikloje. Neturintis autentiško susitikimo akis į akį su tikrovę pavyzdžių žmogus negali būti tikru filosofu-teoru, jeigu gyvena tik savo socialinėje, kultūrinėje ir profesinėje aplinkoje ir susitinka tik su žmonėmis, knygomis, instancijomis, ekranais ir nesuvokia tikros, pirmapradės patirties svarbos filosofiniame gyvenime.

Taigi tampame pirmapradžiais žmonėmis, pasineriame į savo laukines, pirmykštes būsenas, įsiklausome į tai, ką byloja tikrovės daiktai ir jų teorinis apmąstymas – ką visa tai mums parodo? Ką pamatė ir aprašė savo knygose A. Šliogeris? Tai bandau aptarti nuo savo pirmos „Filognozijos pradmenų“ knygos, kurios metafizika glaudžiai susijusi su filognozijos metafizine struktūra. Tam, kad A. Šliogerio filosofiją priartinčiau prie filognozijos formato ir stiliaus, pateiksiu jo sampratą kaip formulę, kuri artima mažosios ir didžiosios sievos struktūrai, bet naudoja savo terminus, tokius kaip Niekis (N) ir Esmas (E). A. Šliogerio metafizikos esmė – tokia:

N – f (TNM) – s (TM) – E

N – niekis

f – falsifikatas

TNM – transcendencijos naikinimo mašina

s – simuliakras

TM – transcendencijos mašina

E – esmas

A. Šliogerio manymu, centrinė žmogaus metafizikos struktūra sudaryta iš niekio, kuris ateina iš žmogaus sątvaro vidinės dalies ir esmo, kuris ateina iš išorinės jo dalies. Tačiau šios transcendentinės realybės neatsiveria sąmonei ir suvokimui autentišku būdu, bet maskuojasi: vidinė niekingoje dalis maskuojasi kaip falsifikatai, kurie niekį, niekingumą pateikia kaip kažką ir simuliakrai, kurie imituoja juslinius daiktus, pakeičia juos kopijomis, kurios susijusios su originalu panašumo ryšiu. Falsifikatams pakeitus kryptį ir orientaciją, jie tampa transcendencijos naikinimo mašinomis, pakaitalais, skirtais paaiškinti jų transcendentinę gelmę, o simuliakrai tampa techniniais daiktais, kurie pakeičia transcendenciją, ją imituoja. Paskutinė metafizikos evoliucijos, kaip ją suprato A. Šliogeris, stadija – kai simuliakras apsikeičia vietomis su falsifikatu ir gauname falsimuliakrą, kaip žmogaus sąveikos su tikrove tarpininką:

N – s (TM) – f (TNM) – E

s (TM) – f (TNM) – falsimuliakras

Falsimuliakras atsiranda tada, kai iš simuliakrų pagaminta transcendencijos mašina pradeda simuliuoti falsifikatus, kurie, būdami niekio inkarnacija, pateikiami kaip juslinė realybė, kaip kažkas esmiška. Tai reiškia, kad transcendencijos mašinos (ekranai) simuliuoja transcendencijos naikinimo mašinas (niekis), taip sukuriant utopinę, televizinę, virtualią hologramą, kuri yra niekas, neturi jokios tikrovės, tačiau pateikiama kaip kažkas. Tai naujos, posthumanizmo eros aukščiausias išsivystymo taškas, kurio esmė – didžiausias nutolimas nuo realybės, įvedant matricos diktatūrą, kuri iškreipia gyvybę ir civilizaciją iš natūralaus jų kelio, pasuka sąmonę susinaikinimo kryptimi. Savo metafizinėje būsenoje atradęs šio pasaulio krizės metafizinę šaknį, filosofas bandė pakeisti Lietuvos metafizinę kryptį, sugrąžindamas žmogų prie autentiškos egzistencijos ir tikrovės per filosofijos atgimimą ir šiuolaikinės transhumanistinės civilizacijos kritinį apmąstymą. Savo „metodą“ jis vadino teorija, kuri sukuriama įėjus į autentišką, pirmapradę sielos būseną, kurioje žmogus išsiima iš visų organizuotų ir neorganizuotų socialinių struktūrų, ir tampa tikru savo sąmonėje, tokiu tikru kaip gamtinis daiktas, įnulinęs visas žmogiškas ir kultūrines psichologijas.

Dėl panašumų su drakono akies formule ir kitomis filognozijos formulėmis, A. Šliogerį galima laikyti sątvarologijos ir substratologijos pirmtaku filognozijoje, sukūrusiu Lietuvoje pirmą naujo mąstymo pavyzdį, kuris buvo apibendrintas į sievos teoriją, kurioje, analogiškai Niekio ir Esmo dvistatai, arba antitezei, turiu mažosios sievos (MS) ir didžiosios sievos (DS) dvistatą, kaip centrines metafizines sumatoriaus realybes, sudarančias metafizinio žmogaus metaphysica naturalis branduolį. A. Šliogerio manymu, problemos galėtų išsispręstų formuojant patirtį įnulinimo metodu, išimant iš sąveikos tarp Niekio ir Esmo falsimuliakrines hologramas, įvedant pusiausvyros ir saiko principą, sugrįžtant prie tikrovės ir daiktų. Šios metafizinės realybės savo pozityvia ir kritine forma apvelkamos sievos sumatų ir sumantų kompleksais, analizuojami jų psichologiniai ir metafiziniai principai, atskleidžiant „žmogaus būklę“ dabartiniame pasaulyje, kuriame isteriškai diegiamos technologijos, išimančios žmogų iš autentiško sąlyčio su realybe, skendima visiškoje „būties užmarštyje“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s