Į gyvybės procesą kiekvienoje teritorijoje galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų, kurios yra genealoginė ir protinė. Genealoginėje perspektyvoje žmonės tarpusavyje organizuojasi genetiniu pagrindu, arba vadinamaisiais kraujo ryšiais, nuo žemiausio iki aukščiausio socialinio darinio. Tokių darinių yra šeši. Juos savo teorijoje žymėsiu raide A ir numeriu.

A1 – tauta

A2 – gentis

A3 – klanas

A4 – giminė

A5 – šeima

A6 – individas

Savo filosofijoje F. Nietzsche šią perspektyvą naudojo savo teorijos pagrindimui, kurioje aprašė, kas yra kylanti, o kas yra smunkanti gyvenimo linija, kurioje tautos instinktai arba stiprūs, arba silpni. Siekdama išlikimo, tauta kuria savo kultūrą, politinę santvarką, kurioje egzistenciją apsibrėžia iš pasirinkto metafizinio taško, išreikšdama savo valią viešpatauti. Visa mitologinė, religinė arba filosofinė simbolika yra jos išraiška, kuri rodo tautos sugebėjimus kovoti už būvį su tikrove ir konkurentais. Tačiau jos pagrindas yra moralė, kurioje psichologijoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, rodančios ar natūra yra tvirta, ar ne. „Ryto žara“ yra svarbi F. Nietzsches knyga šia tema, kurioje jis aprašo moralinės sievos psichologines struktūras, ypač polemizuodamas su krikščioniška moralės atmaina, kuri, jo manymu, buvo Europos tautų istorinio nuosmukio priežastis, dėl to ją turinti pakeisti nauja, aristokratinė moralės forma, kurią turi sukurti, ar atkurti, ateities protai, remdamiesi tokia tradicija, kaip autentiška graikų ir romėnų kultūra.

Kita ašis yra valstybė, kuri pagrįsta ne genealogija ar kraujo ryšiais, bet protu. Joje teritorija organizuota pagal santvarkoje apibrėžtas funkcijas, į kurias suskirstyti visi tautos žmonės, žymimas Z raide ir funkcijos zonos numeriu. Valstybė atsirado iš natūralių socialinių ir politinių organizavimosi formų, kai istorijoje į pirmą planą išėjo protinis žmogaus pradas ir tauta pradėjo kurti ne paprotinę, bet dirbtinai konstruojamą santvarką įstatymų leidybos institucijoje. Zonos yra tokios:

Z1 – prezidentas, teisėsauga

Z2 – parlamentas, partijos

Z3 – vyriausybė, ministerijos

Z4 – savivaldybės

Z5 – bažnyčia

Z6 – verslas

Z7 – darbininkai

Z8 – pensininkai

Z9 – vaikai

Z10 – nusikaltėliai

Valstybė perėjo du evoliucijos etapus, pirma kurių buvo aristokratinė monarchija, kuri buvo pakeista demokratine respublika. Kalbant apie proto-valstybes, paprastas kylančios gyvenimo linijos bendruomenes, iš pradžių jos turėjo klanų lygį, kurie po to pavirto į teritorines gentis, o iš šių, atsiradus dominuojančiai genčiai, susiformavo tautos. Teritorinei ekspansijai ir kovai su konkurentais reikėjo ieškoti efektyvių organizavimosi ir santvarkos formų, kurios buvo kuriamos remiantis protu, ne vien socialiniais ir ekonominiais argumentais. Taip susiformavo aristokratinės monarchijos struktūra, kuri buvo F. Nietzsches valstybės idealas. Tačiau bėgant laikui ši forma tautoms tapo nepakeliama, ir įvykdžius revoliucijas prieš monarchijas, tautose buvo sukurtas demokratinės respublikos organizavimo modelis. Pagrindinė priežastis – gamybos santykių evoliucija, tikrovės pažinimo pažanga, technologijų vystymasis. Atsiradus parlamentinėms, demokratinėms respublikoms, susikūrė šiuolaikinis valstybės modelis, kuris pakeitė senąjį, vergovinį ir feodalinį modelį. Dėl šių procesų, F. Nietszches manymu, prasidėjo Europos kultūros nuosmukis, sukūręs dekandentines ir dvasiškai silpnas gyvenimo formas, dėl to jis siekė tradicinių formų sugrąžinimo ir jo filosofija buvo savotiška reakcija prieš šiuolaikiškumą.

Sujungus šias dvi perspektyvas, gaunamas brėžinys, apimantis gnostinio apskritimo ir gyvenimo vektoriaus struktūrą:

Brėžinys sudarytas iš dviejų ašių: G ašies, žyminčios gyvenimą ir V ašies, žyminčios valstybę, kurios susijungia į vieną sektorių aibę, kur visos valstybės funkcinės zonos, išvardintos aukščiau, turi genealoginius sluoksnius, nuo individo iki tautos. Matome du globalinius konfliktinius darinius, kurie valstybėje yra priešiškumas tarp liaudies ir valdžios, pagrįstas interesų nesuderinamumu, valdžios savivale, nelygybe, neteisingumu, skurdinimo politika ir t.t. Kitas konfliktas yra tarp tautos ir individo, kuris trokšta laisvės, teisių, galimybių laisvai veikti ir kurti. Naudojantis šiomis antitezėmis, organizuoti sukilimai, revoliucijos, perversmai ir įeina į standartinių pertvarkų organizavimo mechanikos modelių sąrašą. Tačiau pagrindinė antitezė yra pačios ašys, kuriose užkoduotas konfliktas tarp proto ir gyvybės poreikių. Tai išreiškiama tokiais klausimais: ar tauta kuria valstybę, ar valstybė kuria tautą? Akivaizdu, kad tauta tikrovėje atsirado anksčiau už valstybę, tačiau laikui bėgant, organizuotos sociopolitinės formos pilnai užvaldė tautinį substratą ir pavertė jį tik valstybės formuojamu resursu, kurioje valstybinė valdžia – virštautinė, o tauta buvo nužeminta iki apatinių socialinių valstybės sluoksnių ir sutapatinta su liaudimi. Taip valdžia išsitautino, tapo globalistų įrankiu, o ne tautos elitu ir avangardu. Kaip pavyzdį imant dabartinę Lietuvą, tradicinė tauta, vadinama lietuvių, nyksta, ir ją keičia nauja tauta, kurios forma pirmiausiai priklauso nuo naujos kalbinės sąmonės. Tautos bus tol, kol bus kalbos, tačiau vienos tautos nyksta, o kitos atsiranda, istorijoje transformuojantis lingvistiniam substratui visuomenėse. Kitaip sakant, kadangi lietuvių tauta maža ir silpna, ji asimiliuojasi su imperinėmis tautomis, kurios tampa globalinėmis.

Sugrįžtant prie moralės klausimo, jos raida buvo tokia: iš pradžių buvo paprotinė dorovė, kurios normos buvo pirmykščiai prietarai, kilę iš santykių su metafizine realybe, gamta, gyvūnais, svetimtaučiais, bendrataučiais ir pan. Po to, protui pakilus į aukštesnį kultūrinį lygį, buvo pradėta kurti protinius moralės modelius, kurie buvo susiejami su metafiziniais tikrovės modeliais. Galiausiai moralė pavirto į taisyklių ir maksimų rinkinį, vadinamą etine sistema, kuri tapo artima teisinei sistemai, kuriamai savavališku taisyklių išradinėjimu. Ir paskutinė santykių normalizavimo priemonė yra šiuolaikiniai įstatymai, naudojami reguliuoti santykius tarp žmonių organizacijose. Šios priemonės įženklinamos taip:

K1 – papročiai

K2 – moralė

K3 – etika

K4 – įstatymai

F. Nietzsche savo knygose moralę apibrėžė kaip galios santykių morfologinę struktūrą, apibrėžiančią santykius tarp įvairių jos perspektyvų. Jo tvirtinimu nėra jokios universalios moralės, o konkrečios jos formos priklauso nuo to, kokioje galios centro vietoje vyksta vertybių nustatinėjimas. Filosofo manymu, visą rangų sistemos gyvenimą reguliuoti viena, universalia „bendražmogiška“ morale – milžiniška klaida, nes galios centrą paverčia neveiksniu ir neefektyviu, nesugebančiu kovoti dėl viešpatavimo. Todėl, jo manymu, Europoje reikia atstatyti aristokratines vertybes, kurios būtų valdžios perspektyvą adekvačiai išreiškiančios priemonės, reikalingos valdyti sudėtingą socialinį organizmą. Bendra formulė, imant kaip pavyzdį darbininką tautoje, yra tokia:

Z7 – A1 – 1MS (K1, K2, K3, K4) 2MS – A1 – Z7

Kaip paaiškinta aukščiau, Z7 yra darbininkų zona, kuri apibrėžta su tautos lygio psichovektoriumi A1, kuris reiškia, kad jie yra lietuviai. 1-2MS yra pirma ir antra mažoji sieva, kuri turi septinnarę struktūrą, detaliai aiškintą ankstesniuose skyreliuose. Šios sievos gali būti susijusios keturiais santykius reguliuojančiais ryšiais, kaip antai papročiai arba papročių nesilaikymas, moralumas arba amoralumas, etika arba antietika ir įstatymai arba įstatymų pažeidinėjimas. Senoviniai papročiai teritorijose beveik užmiršti ir juos išmano tik folkloro specialistai; labiausiai paplitusios moralės formos yra krikščionių ir utilitarinė moralė; etika daugiau taikoma organizacijose, kur veikia etikos ir procedūrų komisijos, nagrinėjančios organizacijų narių atitikimą elgesio normoms ir taisyklėms; ir įstatymai – pagrindinė gyvenimo tvarkymo forma respublikoje, kurią kontroliuoja politinės partijos parlamente, turinčios daugumą. Tai paprasčiausias pavyzdys, tačiau kaip matome iš sektorinio grafiko, tokių santykių tarp sektorių perspektyvų labai daug, ir kiekvieną jų turi tiek standartinius, kataloginius sąveikos principus, tiek individualius.

Norint pilnai suprasti F. Nietzsches moralės teoriją, kurią jis išdėstė knygose „Ryto žara“ ir „Moralės genealogija“, reikia turėti omenyje visą pateiktą struktūrą, tik tada paaiškės jo logika ir jo pasirinkta pozicija moralės klausimuose. Filosofo manymu, aristokratinių vertybių degradavimas prasidėjo nuo Sokrato, Platono ir Aristotelio mokytojo, kuris į politinę ir socialinę kultūrą įvedė proto pirmenybės principą, išardžiusį senąją visuomenės sanklodą, nes jo principas skatino abejoti, klausti, tyrinėti, argumentuoti, vietoj to, kad paklustum hierarchijos principui ir priimtum rangų sistemoje tokią vietą, kokia yra duota pagal kilmę. Senojoje aristokratijoje išsiaukštinti vien protu – buvo neįmanoma. Be abejo, galutinis smūgis senajai moralei, turėjusiai paprotinės teisės formą, buvo suduotas krikščionybės, kurią jis laikė „vergų sukilimu moralėje“, radikaliai apvertusiam Europos vertybes, pastačiusiam jį ant atvirkštinio, antiaristokratinio principo. Iki šiol gyvename šio sukilimo sukurtose formose, kurių reformos buvo nesėkmingos, sukūrusios daug vargo ir kančių.

F. Nietzsches nelaimei, gyvenimas diktuoja savo taisykles, ir šiuolaikinėje valstybėje, kuri grįsta protu ir aukštomis technologijomis, tradicinis principas – nesugrąžinamas, nes neatitinka šiuolaikinių reikalavimų ir iššūkių, su kuriais feodalizmas ir luominė visuomenės struktūra vargu ar susidorotų. Liberalų formulė yra tokia: respublika-individas ir tauta-šeima. Šeima yra tautos gyvenimo proceso pagrindinis junginys, kuris reikalingas tautos gyvybingumui palaikyti, pratęsti jos egzistenciją į ateitį; individas, kaip pilietis, yra respublikos pagrindas, savo protiniu ir fiziniu darbu kuriantis tautoje materialinę gerovę. Valstybė daugiau užsiima ekonominiu ir politiniu tautos organizavimu, o tauta – socialiniu. Manau, kad aukščiausias klestėjimas visuose šiuos kertiniuose principuose pasiekiamas liberalioje santvarkoje. Gentys, klanai, giminės – tik trukdo šiuolaikinės valstybės normaliam funkcionavimui, nes įveda nesveiką konkurencijos ir sprendimų priėmimo principą. Tačiau kita vertus – naikinti iš respublikos valdžios mentaliteto tautos ideologiją – klaidingas istorinis kelias, kuris iškreipia maksimą, kad protas turi tarnauti gyvenimui, o ne atvirkščiai.

• drakono akis