Begalybės fraktalas

Žmogaus rūšies vystymasis prasideda nuo elementarios gyvūninės būsenos, kurioje protas dar nesusiformavęs, vadinamas sumanumu, sapientia. Gyvūnas vadinamas homo sapiens, iš kitų išsiskiriantis tuo, kad turi išryškintą mentalinę dalį: turi atmintį, sugeba planuoti, moka naudoti įrankius ir surasti loginius sprendimus įvairiose gyvenimo situacijose. Iš to kyla aukštesnė socialumo forma, kuri atsiranda dar iki kalbos, nes žmogus supranta, gali komunikuoti ir kooperuotis, kad savo gyvenimą palengvintų kiekybiniu jėgos pranašumu. Atsiradus kalbai, kuri priklauso nuo sugebėjimo artikuliuoti garsus ir juos įreikšminti prote, šios pirminės bendruomenės įgijo galią save užprogramuoti, efektyviai kuriant, įsimenant ir platinant reikšmes. Užsiprogramavimas reikalingas žinių perdavimui, valdymui, poveikio darymui, mąstymui. Tokiu homo sapiens išbuvo kelis šimtus tūkstančių metų, paruošęs pagrindus evoliuciniam šuoliui, kurio liudininkai esame ir kuris prasidėjo prieš kelis tūkstančius metų. Prisimenant žmogaus protinės evoliucijos chronologiją, kuri buvo parodyta „Juodajame drakone“, ji turi tokius etapus:

1) gyvūninis žmogus (magija),

2) kultūrinis žmogus (mitologija),

3) I tipo civilizacijos žmogus (herojinė religija),

4) II tipo civilizacija (filosofija),

5) III tipo civilizacija (mokslas).

Ši evoliucija dalinama į dvi dalis: įrankių bei priemonių išradinėjimo ir jų pritaikymo tikrovės įvaldymui. Kaip žinome įrankiai iš pradžių buvo primityvūs, surenkami iš savo išorinio ir vidinio paviršiaus: medis, akmuo, ugnis, garsai, reikšmės, pavadinimai, mintys, logika. Sukūrus maginę pasaulėžiūrą kalboje, kalbiniame pasaulio modelyje, kuriuo buvo programuojami protai vietinėse bendruomenėse, atsirado poreikis kurti maginius, ritualinius reikmenis, kurie naudoti apeigose, skirti apsaugoti nuo piktų dvasių, taip sukuriant pirmą sąveikavimo su transcendencija formą. Tokia buvo pradžia, kur anapusiniai vaizdiniai dar buvo objektyvuoti, priklausė išoriniam pasauliui arba gamtai. Tačiau bėgant laikui atsirado tik į vidų orientuotos metafizinės patirtys, kurios buvo tik vidinėje sąmonėje vykstantis religinis procesas, kurio pagrindine priemone tapo kalba, žodžiai, tekstai, kuriuose buvo į išorę projektuojamos mintys, fantazijos, patirtys, turėjusios ryšį su anapusine realybe, transcendencija. Taip paprastas gyvūninis sapientia, pakilo į tikro išsivysčiusio žmogaus lygmenį, kuris jau valdė didelius planetos regionus, organizavo milžiniškas kariuomenes, su kuriomis vykdė grobikiškus užkariavimo žygius.

Tačiau tikras proveržis į dar aukštesnį lygį įvyko nuo nežinomo momento, kai žmogaus vidinėje dalyje atsirado gebėjimas, kurį vadinu laksatiniu tapatybės fraktalu, kurio pagrindu susiformavo matematika ir logika. Kalbos kilmė ir pagrindas buvo artikuliaciniai sugebėjimai gerklėje, o proto šuolis įvyko dėka laksatinio tapatybės fraktalo, kuris yra terpė, leidžianti kiekybiškai ir logiškai modeliuoti tikrovę. Šį atradimą savyje turėjo jau pirmose kultūrinėse civilizacijose, kurios sukūrė pirmas skaičiaus ir matematikos priemones, naudotas savo ūkio ir valstybės reikalų tvarkymui. Taip pat, matematika buvo susijusi su astronomija bei astrologija, kurios buvo išvystytos kartu su kosmologiniais pasakojimais. Fraktalas prote pirmiausiai dalinasi į daleles, atomus, kurie visi vienodi, vienas kito klonai, kurie paskui pavirsta į vienetus, o šių pagrindu sukuriama skaičių teorija. Protas sugeba šioje savo vidinėje akyje modeliuoti taškų spiečiais, pikseliais, o paskui jau vienetais, kurie aprengiami sąvokomis, reikšmėmis, grupuojami, įvaizdinami, tampa kontinuumais ir laukais, kaip šiuolaikinėje fizikoje. Taip susijungia pirminis sumatoriaus ekranas, pikseliai, formos, gaunant išryškintus vaizdus, scenas ir situacijas, arba pasaulį. Šis sugebėjimas svarbus tuo, kad jo atsiradimas homo habilis, homo sapiens transformavo į homo rationalis, kuris turi išvystytą matematinį metodą, kurį gali pritaikyti dirbtinės tikrovės modeliavimui. „Filognozijos pradmenyse“ drakono akis, rišlys yra pagrindinės homo racionalis struktūros, kurios atsirado kalbai perėjus į matematinės kalbos lygį, kuri aprašo ne onomizuodama tikrovės paviršius, bet reprezentuodama jos vidines gelmines struktūras bei logikas.

Kaip buvo sakyta, šviesos arka turi du išsivystymo tipus: juodojo drakono ir baltojo drakono. Juodajame drakone hoplastinė teorija pagrįsta kalba, kuri iš pradžių aprašinėja paviršius, naudoja paviršines technologijas, paskui pradeda ieškoti gelmės, kuri įžodinama ir pabėga į dvi terpes: laiką ir erdvę. Laikas yra  istorijos kūrimo priemonė, kurioje sąmonė stebi išorinį pasaulį, jo artefaktus, klausosi pasakojimų, kuria astronominius kalendorius, laiko vaizdinius ir bando savo prote suorganizuoti visą kultūrinį ir socialinį paveldą. Taip jame gimsta chronologinė laiko linija, kuri paverčiama mentaliniu istorijos konstruktu, kuris išsaugomas vidinės ir išorinės laikmenos terpėje: atmintis, molinė lentelė, papirusas, pergamentas, popierius, magnetinė juosta, skaitmeninis diskas, USB. Istorija vystosi betarpiškoje išorėje, kaip pasaulio ekrane, kuri paskui įtraukiama į protą, ten suformuojama į „tautos istoriją“, „pasaulinę istoriją“, kurią paskui galima užrašyti išorėje. Tai įvyksta tik matematizavus ir kalendorizavus pirmykštį sąmonės laiko pojūtį, kuris sutvarko vidinį pasaulį dirbtiniu konstruktu, sukuria pagrindą, reikalingą žmogų paversti programuojamu gyvūnu. Kita vieta, į kurią pabėga kalba yra erdvė, kuri yra pasaulio arba planetos paviršius, suvokiamas kaip gamta; paskui atsiveria gelminė erdvė, kur gyvena įvairios dvasinės būtybės: dievai, velniai, folkloriniai kriptidai. Kol visa tai suvokiama per kalbinės sąmonės prizmę, gamtinių ir metafizinių vaizdinių kūrimui naudojamos sąvokos, vaizdiniai, simboliai, kurie suformuoja mito erdvę, kurioje pateikiama kosmologinė metafizinių pasaulių hierarchija. Iš pradžių ji susijusi su stichijomis arba vertikaliais lygmenimis, kaip antai požemio pasaulis, vandens pasaulis, kalnai, žemė, ir galiausiai dangus. Šią erdvinę hierarchiją sujungus su dievybių istorijomis, gaunama mitologija, kuri aiškina koks yra santykis tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulio. Be abejo, kaip ir istorijos, mito vieta yra protas bei atmintis, kuriuose, stebint erdvinį išorinio pasaulio aspektą, kuriama erdvinė realybės hierarchija, kuri įtraukiama į protą, sukuria tam tikrų archetipinių konceptų, aiškinančių tikrovės paslaptis sąvadą ir rinkinį.

Taip išsivysto holoplastinė juodojo drakono pasaulėvokos sistema, kurioje saiko žmogus, paprastas gyvūnas, sukuria dviejų rūšių begalybės terpes kalboje, sukuriančias begalybių divergenciją civilizacijoje ir kultūrų skilimą į pasaulietinę ir metafizinę. Begalybes skirstau į +∞, kuri yra istorija, besivystanti šiame, empiriniame pasaulyje, į kurį ragino sugrįžti F. Nietzsche, ir -∞, kaip mitinė vidinė erdvė, nurodanti į vidinę metafizinę erdvę, kuri, kaip susisiekiantys indai anapusybėje, surišti su transcendnentine anapusybe. Taip gauname pradinę civilizacijos vystymosi pakopą, kuri yra

Lim [Div (+∞, -∞)]

Joje rodoma, kaip saiko žmogus išsivysto į dvi nesutaikomas begalybes, kurių viena yra istorija, programuojanti globalinį, istorinį procesą, užkariaujamuosius karus, ekspansiją ir t.t., nes tai pagrindinė istoriologema, arba istorijos archetipas. Kita begalybė yra mito, kur ryškiausiai išsivystę yra Izraelio gnostikai, kūrę filosofine mitologiją, susimaišiusią su teologinėmis ir religinėmis idėjomis, kurių ryškiausias herojus yra Jėzus iš Nazareto. Iš pradžių gnostikai buvo tik mokyklos, sektos, ar šiaip švietėjiškas / kultūrinis judėjimas, iš Izraelio išplitęs į Graikiją ir Romos imperiją. Tačiau po kelių šimtų metų buvo pasieka nauja stadija, kurioje mitas buvo įvestas į istoriją, ir įvykdyta sintezė, kurioje divergencija apsisuko į konvergenciją:

[Lim] [Div (+∞, -∞)] [Conv (+∞, -∞)]

[Lim] [Div (Istorija, Mitas)] [Conv (Istorija, Mitas)]

Ta konvergencija yra imperinės Bažnyčios įsteigimas, padarant mitą istoriją formuojančia jėga. Tai pirma holoplastinė sintezė, kuri sulieja mitą ir istoriją, transcendenciją ir pasaulį silpnuoju kalbiniu būdu, sukuriant juodojo drakono rišlį ir drakono akį. Tikrovėje ankstesniame civilizacijos vystymosi etape, aukščiausias sąmoningumo lygis pasiekiamas bažnyčios hierarchijoje, kurioje lyderiai tampa juodaisiais drakonai, Dievo bažnyčios kūrėjais ir saugotojais. Aukščiausias rangas yra kardinolų ir jų lyderio popiežiaus. Bažnyčios tikslas – sujungti šiapusinę ir anapusinę tikrovę į vieną doktriną ir formuoti gyvenimą taip, kad būtų subalansuotos abi šios pusės. Imant filosofiją kaip pavyzdį, ji vystėsi tokiu pačiu principu, kol apogėjų pasiekė G. Hegelio filosofijoje, kuris yra filosofų juodasis drakonas, apie kurį daugiau bus kalbama kituose skyreliuose.

Nesunku suvokti, kad ta pati logika mėgdžiojama ir stipriosios sintezės atveju, kur vystymasis jau pasiekęs homo rationalis apogėjų, su matematiniu protu, tapatybės fraktalo milžinišku išvystymu ir vis didesnių reikalavimų žmogui kėlimu, kurio gyvenimas palenkiamas mokslui, istorijai ir mitui, kuriuos savo mažojoje kelionėje jis verčiamas aptarnauti. Kola kas esame divergentinėje mokslo vystymosi fazėje, tačiau vis daugiau požymių, kad transcendencija ir pasaulis pradeda judėti vienas kito kryptimi, tai yra konverguoti. Tai matome populiarioje amerikietiškoje kultūroje, kur grožinė kūryba į vieną sujungia magiją, mistiką, teologiją, mokslą ir technologiją, taip sukurdami didžiosios sintezės implantą į protus kultūrinėse hologramose.