Paskutiniame pirmos „Filognozijos pradmenų“ dalies tome, galima padaryti surinktos informacijos apibendrinimą, kuriame matomas visas vaizdas, visi keliai ir visos kryptys, kuriomis gali judėti žmogaus protas, kuriantis civilizacijos psichovektorių, suteikiantį gyvenimui apibrėžtą formą. Apibendrinimas daromas pagal G. Hegelio tezės, antitezės ir sintezės principą, kurį jis naudojo savo knygose. Visų planetų, turinčių protauti gebančią gyvybę, raida turi šias keturias stadijas, kuriose kuriamos paviršininkų arba gelmininkų civilizacijos, apie kurias rašiau ankstesnėse knygose. Paviršininkai yra fenomenologai, egzistencialistai, istoristai tyrinėję žmogaus arba pasaulio paviršių o gelmininkai yra metafizikai ir teologai, kurie norėjo suprasti tikrovę, esančią anapus sąmonės vaizdo ir paaiškinti ją savo loginiu mąstymu. Akivaizdu, kad filognozija yra gelmininkų teorija, kurios uždavinys – technologinis gelmės pažinimas. Tai nereiškia, kad pasisakau už radikalų transhumanizmą ir posthumanizmą, maksimalų pasaulio bei žmogaus technologizavima, tačiau nepritariu ir radikaliam antitechnologizmui, grįžimui prie natūralaus gyvenimo principo. Mąstymo scientizavimą galima riboti ir stabdyti filosofijos priemonėmis, kuri būtų tarsi kokia atsvara, neleidžiančia peržengti ribą tikrovės pažinime, rizikuojant žmonijos ateitimi.

Pakopos skirstomos taip:

I. Tezė. Gyvenimas: Sokratas, M. Heideggeris, A. Šliogeris.

II. Antitezė. 1) Religija: Buda, Mozė, Kristus, Muhamadas.

                    2) Istorija: F. Nietzsche, Marksas, Hitleris.

III. Sintezė. Baltasis drakonas: G. Hegelis, D. Mockus.

Matome, kad gelmininkai yra baltieji drakonai ir religijų steigėjai, o paviršininkai propaguoja gyvenimą, kuris gali pasaulyje išsivystyti į istorinę dimensiją arba gali likti paprasta bendruomene, gyvenančią šiapus juslinio horizonto, nesiekiančia jokios ekspansijos nei erdvėje, nei laike. Šią struktūrą patogu vaizduoti kaip rombą, turintį apatinį ir viršutinį kampą, kuris yra antitezė tarp gyvenimo ir baltojo drakono – tai A. Šliogeris versus G. Hegelis arba vietiškumas versus begalinė ekspansija; ir kairįjį bei dešinįjį kampą horizontaliai, kuris yra Kristus versus Antikristas arba Jėzus iš Nazareto versus F. Nietzsche. Imant vertikalią antitezę, norint pasiekti baltojo drakono civilizaciją, reikia pereiti tarpinę istorijos ir metafizikos opozicijos fazę, kurioje konkuruoja religinė ir istoristinė sąmonė, o religijos ir ateizmo konfliktas vyksta suvedamas į gyvenimo primityvizmą, gyvūniškumą arba mokslinį skepticizmą. Tai reiškia, kad abiem atvejais yra redukuota ir išplėsta sistema: šliogeriškas redukcionizmas į vietovę šiapus juslinio horizonto ir nyčiškas redukcionizmas į antimetafizinę istoriją, kuri naudojama Markso ir visų imperialistinių projektų autorių: Hitleris, Stalinas.

Šioje schemoje yra visa Vakarų civilizacijos istorija, kuri prasidėjo Senovės Graikijoje nuo Sokratinio polio archetipo, įsteigusio pradinį filosofijos ir filosofo vaizdinį, nuo kurio prasidėjo jos nuotykis istorijoje. Po to perėjo į metafizinę fazę Izraelyje su gnosticizmo suklestėjimu, kurio pradininku ir pirmtaku laikomas Jėzus iš Nazareto. Tačiau nuo R. Dekarto prasidėjo posūkis į žmogų: sekuliarėjimo pradžia, mokslo iškilimas, universitetų suklestėjimas, kurį archetipine forma apibendrino ir užbaigė F. Nietzsche, paskelbęs, kad „Dievas mirė!“, transcendencija ištuštėjo ir žmogui liko tik istorija, susidievinimas, pasak jo, viršžmogį pastatant į Dievo vietą. Tą patį skelbė K. Marksas, siekęs proletariato revoliucijos, kurioje sugriaunama transcendencijos žinią skelbianti bažnyčia ir žmogus visas pasineria į istoriją, mokslinio komunizmo plėtrą, siekiant sukurti naują civilizaciją ir naują žmogų. Taip visas pasaulis nusisuka nuo transcendencijos ir atsisuka į istoriją ir save, išaukštinant žmogų, sutelkiant visas jėgas viršžmogio kūrimui. Taip atsiranda antras fundamentas, kuris tampa galinga jėga tikrovėje, mokslo priemonėmis sugebanti kurti naujus pasaulius, kuriuose įkūnijama ne Dievo, bet Žmogaus valia. Tai Antikristas, kurios paskutiniuoju šaukliu buvo F. Nietzsche, pradėjęs Vakarų civilizacijos priešpaskutinį etapą. Ir paskutinis, sintezės, etapas prasideda nuo G. Hegelio, kuris sukūrė holoplastinės sąmonės pirmą variantą, tik dar nenaudojant mokslo perspektyvos. Ši paskutinė fazė įvykdoma filognozijoje, D. Mockaus filosofijoje, kurios tikslas – baltojo drakono sintezės galutinio varianto suformulavimas ir centrinio šios civilizacijos veikalo sukūrimas, kuris vadinasi „Baltojo drakono civilizacija“ I – V dalis. Šiame veikale pateikiamas holoplastinis tikrovės vaizdas, kuriame žmonija kuria savo istoriją, iš hipostratos semdama technologijų galimybes, nepažeidžiant gyvybinių hipostratos pusiausvyrų ir nenuvairuojant žmonijos laivo į uolas.

Kuo skiriasi antitezės būsena nuo sintezės – suvokti ne taip sunku: antitezė vis dar silpnosios formos civilizacija, kuri nekuria dirbtinio, techninio pasaulio ir jos pagrindinis įrankis yra kalba. Tuo tarpu baltojo drakono civilizacija jau techninė, naudojanti mokslinį hipostratos vaizdinį, kuriame ieškoma naujų tikrovės kombinavimo galimybių, naudingų savybių išgavimui. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto turėjo tik fenomenologinę formuluotę „Tėvas yra manyje, o aš esu Tėve“, kurioje aiškinamas fundamentalus mažosios ir didžiosios sievos santykis, kuriame mažoji sieva, omega, savyje turi didžiosios sievos įstatymą, alfa, Tėvo koncepcijoje, o didžioji sieva savyje turi mažąją sievą, Tėvo Sūnaus vaizdinyje. Ši mintis gaunama pagrindinėje filognozijos formulėje kaitaliojant perspektyvą nuo mažosios sievos prie didžiosios, nuo omegos prie alfos. Tai pagrindinė sątvarologijos koncepcija, kuri mūsų laikus pasiekė iš gnosticizmo laikų, kuris atsirado Izraelyje ir vėliau išplito po kitus kraštus, svarbiausia – Graikijoje ir Romos imperijoje. Kitoje kryptyje, istorizme civilizacija vis dar silpnoji, tik pradedant atsiskleisti mokslo ir technologijų potencialui, kurioje svarbiausia – ideologija, politika ir imperinis globalizmas, siekiant užgrobti visą planetą kokios nors sekuliarios ideologijos priemonėmis, kurios sustiprinamos karine galia. Toks buvo Hitleris, Stalinas, du imperinės ambicijos maniakai, kur pirmasis buvo nyčėistas, o antras – marksistas. Tuo tarpu sintezė pasiekiama atsisakant istorizmo ir ideologijos seklumo, religinio kulto žmogaus nuolankumo ir nusižeminimo, suvokiant savo proto galią, išmintį ir nusprendžiant pradėti galutinę Vakarų Civilizacijos vystymosi stadiją, kurioje perprantamas žmogaus ir tikrovės principas, padedant pamatus naujo, holoplastinio žmogaus erai, kurioje ir vidinė, ir išorinė sątvaro dalis sujungiama į visumą, atveriama žmogaus paslaptis, tariant F. Nietzsches žodžiais stoja Didysis Vidurdienis. Tai aukščiausias civilizacinio psichovektoriaus taškas, sąmoningumo zenitas.

Vakarų civilizacijoje žmonės skirstomi į tuos, kurie priimami į ateitį ir tuos, kurie nepriimami. Dauguma nepriimamų yra antikristinėse ideologijos ir visuomenės formose, tarp kurių yra istorizmas, ateizmas, satanizmas, individualizmas, transhumanizmas, genderizmas ir pan. Šioms formoms priešpastatoma integrali asmenybė, ezoterika, okultizmas, Naujasis amžius, magija, neopagonybė, religija, kurios turi šiuolaikinę, smulkią sąmonę, kurioje žmogus nesuvokia tikros transcendencijos metafizinės gelmės, gyvenimo paslapties, užsiima žaidimu, komercija arba šarlatanizmu. Visos šios formos nublanksta prieš galinga mokslo mafijos propagandos mašiną, kuri užvaldžiusi valstybes ir švietimo programas mokyklose, indoktrinuoja visą populiaciją, ruošdami naujos, mokslu grįstos civilizacijos aptarnavimui. Išvardintos smulkios sąmonės formos negali pasipriešinti naujai civilizacijai dėl to, kad jos tik silpnoji psichikos struktūra, nesugebanti daryti technologinės sintezės ir naudojanti vienintelį įrankį, kuriuo yra kalba, o dabar jau ir hologramos. Baltojo drakono civilizacija, aišku, yra ne tai, ne primityvus scientizmas, kuris nesugeba teisingai sujungti istorijos ir transcendencijos, neturi naujų sąmonės formų, kurios būtų pažangios kokybės, peršokančios vidutinį žmogų, darančios užuominą į naują porūšį, sugebantį daryti proveržį rūšies evoliucijoje, pasiekiant aukščiausią dvasinį išsivystymą, kokio nebuvo iki to civilizacijų istorijoje, išskyrus išimtinius atvejus, kurie neįsitvirtino, nebuvo pratęsti, bet vietoj to užvaldyti priešiškų jėgų, kurios proveržį panaudojo savo tikslais ir sugadino idėją.

Dabartinė filognozijos taktika yra atsistoti civilizacijų rombo centre tam, kad būtų galima įvertinti visas antitezių variacijas, siekiant suvokti jų galimybes ir sintezės svarbiausius principus. Vertikali antitezė: A. Šliogeris versus D. Mockus; horizontali antitezė: Kristus versus F. Nietzsche. Šių civilizacijos projektų sintezė daroma penkių dalių veikale „Baltojo drakono civilizacija“, kuriame „Filognozijos pradmenų“ tomai yra viešinama darbinė medžiaga, skirta pirmai daliai.

• juodoji liepsna