Užbaigiant „Juodosios liepsnos“ tomą galima apibendrinti pagrindinę filognozijos idėją, kuri yra jos metafizikos pagrindas, sątvarologijoje naudojamas kaip civilizacijos teorijos centrinis principas. Metafizinę žmogaus sandarą aiškinti patogiausia naudojant Uroboro metaforą, kuris vaizduoja žiedu susisukusią gyvatę, į kurios nasrus įstatyta jos uodega. Sekdami šiuo vaizdiniu tariame, kad gyvatės galva žymi dvasią, subjektyviąją žmogaus dalį, o uodega žymi įstatymą, kuri yra materialaus, išorinio pasaulio vaizdas, sudarantis dvasinės egzistencijos pamatą. Pagrindinis vyksmas šioje konfigūracijoje, kaip buvo paaiškinta, yra transcendencijos inversija į egzistenciją, kuri yra pirmas įstatymas gamtos pavidalu; ir egzistencijos eksversija į transcendenciją, kuri primeta jai savo valią, kuria dirbtinį, žmogaus pasaulį. Tokia yra pamatinė šviesos arkos tikrovė, įsibūdamas į kurią filosofas savo teoriniame žvilgsnyje pamato pirmapradę tiesą, sukuriančią fenomenologinę ir egzistencinę patirtį, žmogui parodančią jo dvasinę prigimtį, kurioje jis patiria savo pirmykštį žmogiškumą. Ši patirtis ir būsena yra vėlesnių silpnųjų ir stipriųjų proto būsenų pagrindas, iš kurių kyla civilizaciniai psichovektoriai.
Antras įstatymas yra kalba, kuri irgi turi įtraukimo į vidų ir projektavimo į išorę elementus, kurie yra protinio psichovektoriaus substratas. Visi aukštesnieji kultūriniai ir civilizaciniai elgesio motyvatoriai išvedami iš neurolingvistinio programavimo bendruomenėse, kurios inversija sukuria proto formą, pagrįstą ankstesne kultūrine kūryba, bendruomenės paveldu, kuris po to, pasiekus pakankamą proto išsivystymą, kuria savo produktą, naują kultūrinę formą. Bendruomenes sieti gali bendra aplinka, gamta, arba pirmas tikrovės įstatymas, tačiau kadangi natūralus horizontas ribotas, taip susieti, be susisiekimo ir komunikacijos tinklo, galima tik nedideles vietines bendruomenes. Pradėjus jas sieti proto formos pagrindu, kurios pagrindinis instrumentas buvo kalba, bendruomenės tapo translokalinėmis, apimančiomis dideles teritorijas. Kuo teritorija didesnė, tuo svarbesnės yra proto kontrolės priemonės, kuriomis žmonių sąmonėse, antrojo įstatymo priemonėmis, turi būti sukurta bendra forma, vadinama universalia tapatybe. Labiausiai paplitusi universali tapatybė, be abejo, yra tautos persona, arba tautybė, kuri formuojama tautos ir valstybės istorijos ir kultūros gnostinio kūno priemonėmis, atitraukiančiomis patirtį nuo tiesioginės patirties ir jos riboto, horizontu apibrėžto, mastelio, perkeliant į universalią erdvę, kurioje dominuoja nuo juslinės patirties atsiribojęs protas, galintis asocijuotis ne tik su vietiniais, bet ir su globaliniais objektais.
Paaiškintas pirmas ir antras įstatymas sukuria horizonto apibrėžtą paviršių pasaulį, kuriame protas sugeba paimti iš tikrovės tik tiek, kiek duota natūraliai. Tad iš pradžių civilizacija vystosi instrumentalizuodama paviršinius objektus, kurie yra pirmapradžio įstatymo atverta transcendencija, proto įfunkcinama kaip reikmuo, įrankis, papuošalas, ginklas, padargas. Kalboje kuriasi maginis pasaulis, kuris padengia šį paviršių antru, metafiziniu sluoksniu, kuris sukuria metafizinę erdvę, apgaubiančią gamtos įstatymą paslapties šydų ir gelminiu švytėjimu. Taip atsiranda ne tik materialūs, bet ir dvasiniai įrankiai, padargai, reikmenys, ginklai, kurie reikalingi gyventi antgamtiniame, kalbos sukurtame pasaulyje. Taip atsiranda du pirmi pirmykščių kultūrų sluoksniai, vadinami magine ir mitologine civilizacija. Šiose civilizacijose padaromi pirmi bandymai peržengti fenomeninį paviršių, pažvelgti anapus, transcenduoti. Pradedama suprasti, kad kalba yra ne vienintelis vidupasaulinis klodas, kuriame gali būti kuriama tikrovė, kuri veikia kaip saitas tarp galinės ir priekinės sąmonės, sukuriant lingvistinę inversijos ir eksversijos struktūrą. Pradedama suvokti, kad tikrovėje yra ne tik vidiniai atvertosios transcendencijos klodai, kaip žemė, vanduo, oras, ugnis, šviesa, bet ir neatvertosios, kurie sudaro valdyti ir pažinti įmanomas hipostratines substancijas. Jau filosofinėje refleksijoje, vėliau, buvo suvokta, kad yra du pagrindiniai bet kokios egzistencijos klodai, kurie vadinami dvasia ir gamtinėmis stichijomis. Dvasia yra tai, kas sieja, tai yra sąmonė ir jos fundamentas, o stichijos yra susieti paviršiniai transcendnecijos klodai, po kuriais slepiasi begalinis nematomas pasaulis, kuriantis mūsų vidinę realybę ir filognozijoje vadinamas didžiąja sieva, kurią galima tapatinti su Dievu.
Pasiekus šį lygmenį, atsiranda naujas kalbos vystymosi etapas, vadinamas dirbtinės kalbos, matematikos, era. Taip, sukūrus matematinę atvertos tikrovės interpretaciją, eksversijos į transcendenciją, į jos pogrindinius klodus, veikla pavirto į dirbtinių daiktų, dirbtinio pasaulio inžineriją. Išvysčius šį metodą, prasidėjo mokslo era, kurioje tapo įprasta viską matuoti, skaičiuoti, modeliuoti, ieškoti naujų derinių, išradinėti technologijas. Šis darbas buvo padalintas į du etapus: atradimą, kuriam reikalingas naujos tikrovės atskleidimas, klodo inversija į egzistenciją, padarant jį prieinamu tyrinėjimui, savybių išaiškinimui; ir išradimą, kuris yra iš atvertos naujos tikrovės elementų, kurie pažinti, sustruktūrinti, matematizuoti, naujų naudingų funkcijų sukonstravimas, sukuriant naudingą techninį daiktą. Pirmame etape svarbus sugebėjimas aprėpti, pamatyti, įtraukti daugiau negu natūraliai duota; o antrame sukurti naują funkciją, primesti natūraliai tikrovei savo valią, racionaliosios vaizduotės ir fantazijos laisvės galimybėse. Tai – trečias civilizacijos raidos etapas.
Ketvirtas etapas civilizacijoje prasideda tada, kai pasiekiamas toks gylis hipostratoje, kuris leidžia kurti kosminę civilizaciją, išsiveržiant iš planetos kalėjimo. Neišvengiamai jis eina kartu su sąmonės gylio tikrovės sandaroje pasiekimu, sukuriančiu ją paaiškinančią teoriją, kurios dėka žmogus tampa suprantamas pats sau. Ar sugebės žmonija susitvarkyti su iššūkiais, iškeltais ketvirtos gnostinės sintezės, priklausys nuo to, koks jos lyderių dvasinis išsivystymas, ar jie sugebės sukurti problemas įveikiančias doktrinas ir surasti jų sprendimus. Viena iš tokių problemų – kiek leidžiama nepavojingu gyvybei būdu technologizuoti hipostratinę tikrovę, ir ar antigravitacijos sukurtas 1000G laukas nebus mirtinas gyvajam pasauliui. Juk lįsdami į tokį gylį pasiekiame informacinių laukų klodus, kurie susiję su sąmoningumo reiškiniu ir net su pačia dvasia, todėl privaloma įsisąmoninti, kad nėra gyvybei nepavojingos civilizacijos pažangos, nes kuo daugiau gelmėje technogeninių anomalijų, tuo labiau veikiama gyvybės giluminė šaknis, ir tai matosi tuo labiau, kuo giliau į tikrovę nusileidžia mokslas.
Dėl šios priežasties, visos stipriosios struktūros civilizacijos „matuojamos“ dviem skalėmis: atvertos egzistencijoje transcendencijos kiekio; ir įterptos į transcendenciją egzistencijos kiekio. Šių skalė laipsniško augimo pasekmėje plečiasi dirbtinės ekosistemos arealas, kuris kuria gnostinę, protu grįstą darną, kurios centre yra super DI, valdantis visą populiaciją, paverstą į žmonių ir daiktų internetą. Šioje vietoje ir iškyla pamatinis „kritikos“ klausimas: norime tokio ateities pasaulio, ar ne? Įmanoma sustabdyti dirbtinio pasaulio vystymą, ar ne? Ar sugrįžimas prie pradmenų, prie fundamentalių sątvaro proporcijų, kuriuos vadiname prigimtiniais, yra veiksminga alternatyva, ar ne? Pavyzdžiui, baltojo drakono civilizacijos sprendimas – maksimaliai vystyti teorinės sintezės kryptį, tačiau susilaikyti nuo technikos invazijos į natūralų pasaulį arba vykdyti tik minimalią invaziją. Tai reiškia, kad žinojimas arba sugebėjimas nereiškia, kad būtinai privalome sugriauti natūralią pusiausvyrą ir kurti dirbtine tvarka pagrįstą pasaulį, nes prigimtis visada aukščiau už dirbtinumą, akių juslumas – už protą. Labiausiai tam trukdo kapitalistinės ekonomikos laisvos rinkos politika, kurioje korporacijos bet kokia kaina vaikosi pasakiškų pelnų, todėl nori įkomercinti ir įgamybinti bet kokį mokslo proveržį. Filognozijoje į šį grobuonišką žmogaus polinkį žiūriu kritiškai ir manau, kad problema turėtų būti sprendžiama žmonių švietimu ir aiškinimu. Priešingu atveju bus prieita kritinė riba, kai hipostratos klodai bus apkrauti dirbtiniais prietaisais tokiu dideliu apkrovimu, kad jie taps gyvybei pavojinga anomaline zona.
Sugrįžimas į pradžią, į dvasios ir gamtinių stichijų pasaulį, visada įmanomas, nes ši pradžia yra pamatinės žmogaus sąrangos šerdis, kuri net paslėpta ir užmaskuota visais „antstatais“, išlieka ir valdo vidužmogišką realybę nematomu ir neapčiuopiamu poveikiu. Tai pasaulis, kuriame nėra istorijos, nėra mito ir nėra jųdviejų susiliejimo į vieną, istoriją padarant mito sklaidos arena kaip krikščionybėje, kuri buvo sąmonių ištaisymo projektas, turėjęs sukrikščioninti civilizaciją maksimaliu sukrikščioninimu. Dabar tą galima padaryti kitaip, be tikybinių spektaklių, vien remiantis žmogaus tikrovės paslapties žinojimu, kuris neužvaldytas institucijų ir nekuria globalizacijos projekto kalaviju ir ugnimi. Filognozija yra neimperinis žinojimas.
Filognozijos pradinė mokykla 