Civilizacijos grūdai ir pelai

Norint orientuotis tikrovėje pilnu orientavimusi, šiapusinės santvarkos pilno vaizdo žinoti neužtenka dėl dviejų priežasčių: į pasaulio elitą įeina organizacijos, kurios įsteigtos anapusinės mitologijos pagrindu, kaip šios realybės atstovai, kurie turi galią lemti žmonių likimus; ir pati anapusybė, kadangi ji yra toje pačioje erdvėje kaip ir šiapusinis pasaulis, tik matoma nepilnu, išfiltruotu matymu, gali būti šiapusinių, gyvenimo įvykių priežastimi – tiek natūralia, tiek antgamtine. Protingų gyvūnų civilizacija šiapusiniame pasaulyje greitai išsemia vystymosi potencialą, todėl tolesnė jų pažanga priklauso nuo to, kiek jie sugeba pažinti transcendentinę realybę. Iš pradžių tai daroma vien teoriškai, kuriant įvairias fantastines anapusinio pasaulio versijas, kaip maginės, mitologinės, religinės, kuriose daug pirmapradės patirties požymių, ateinančių iš giluminės žmogaus savasties, nepaisant to, tai tik silpnoji, kultūrinė pažinimo forma, kuri naudoja subjektyvią, o ne objektyvią logiką. Senovė nuo šiuolaikinio pasaulio skiriasi tuo, kad senovės žmonių mąstymas buvo integralus, nediferencijuotas, neturėjo išvystytų koncepcijų kaip tikrovė, fantazija, faktas, vaizduotė ir visus proto kūrinius jie suvokė kaip organišką savo psichinės struktūros tąsą, kurioje koncepcinė poliarizacija tikra-netikra neegzistavo. Ir tik filosofijos dėka buvo pradėta suvokti, kad rišlys prote turi tris formas, arba dimensijas: faktas-galimybė-negalimybė. Skirstymas kas tiesa, o kas melas atsirado tik tokioje sąmonėje, kuri iš maginės iškopė į filosofinę egzistenciją. Faktas randamas priekinėje sąmonėje, kuri apvalyta nuo visų išsigalvojimų, melo, gnostinių kūnų ir parodo pasaulį tokį, koks jis yra, t. y. objektyviai; galimybės randamos prote, kuris turi sugebėjimą imituoti tikrovę, kurti scenarijus, modeliuoti, strateguoti; negalimybės jau yra fantazijos sfera, kuri kuria tikrovę, ne tik neegzistuojančią pasaulyje, bet net neįmanomą, nes tai prieštarautų bendrajam pasaulio modeliui. Tai reiškia, kad negalimybės yra absoliučios ir paradigminės, nes priklauso nuo tikrovės apribojimų arba nuo tos tikrovės modelio, kuriame kažkokios galimybės draudžiamos ir laikomos neįmanomomis.

Tačiau norint dar labiau įsigilinti į šią temą, reikia prisiminti metafizinę žmogaus sandarą, kuri sudaryta iš dvasios, žiūrono ir įstatymo. Transcendentinę realybę, kuri reprezentuojama rišlyje kaip kalbinis įstatymas ir išugdomas švietimo programose, galima rasti dvejose kryptyse: dvasios ir gamtos įstatymo. Dvasia, naudodamasi žiūrono galimybėmis, peržengia paprastą, fenomenologinį gamtos objekto paviršių, bando suvokti kas yra anapus ir tai daro jau minėtoje erdvėje: faktai, galimybės ir negalimybės. Stiprioji pažinimo forma, arba mokslas, artikuliuojantis ir diferencijuojantis pirmykštei maginei sąmonės būsenai, pasislinko į fakto pusę ir reikalauja, kad metafizinio pasaulio atidengimas vyktų pagal griežtas taisykles, kuriose tikrovė yra tik tai, kas tenkina įrodytos tiesos kriterijus. Tuo tarpu visos silpnosios psichikos struktūros, paremtos vaizduote ir fantazija, pasislinko į galimybių ar negalimybių sferą, praradusios tiesos statusą ir yra arba tikimos, arba paprasčiausiai mėgaujamosis estetiniu mėgavimusi. Pramanų ir siurrealizmo kultūra tapo vartojimo preke, reikalinga poilsiui ir geram laiko praleidimui, iškrentant iš realybės kalėjimo, norint nuo jo pailsėti. Todėl, galima sakyti, kad dėka filosofijos ir mokslo, vis geriau suprantant, kas yra tiesa, o kas netiesa, žmogaus proto galiose kurti kosmologijas ir kosmogonijas, buvo išmokta atskirti pelus nuo grūdų, ir dabar į tikrų civilizacijos proveržių sąrašą patenka tik tai, kas atitinka šiuos kriterijus, o visa kita keliauja į vis labiau augančią kultūrinių pelų krūvą. Gebėjimas aiškiai apibrėžti tikrovę ir atskirti nuo pramano sudarė prielaidas tikram mokslo proveržiui, kur transcendencija tampa terra incognita, kurią siekia pažinti visi šiuolaikiniai elitai.

Todėl šiuo metu turime mokslą ir bendrąjį kultūrinį paveldą, į kurį įeina magija, mitologijos, religijos, istorijos. Jį vartoja kultūrinis fantastikos žanras, kuris skirstomas į maginę, mokslinę, istorinę ir religinę fantastiką. Šiuos požanrius rombo struktūroje galima išdėlioti taip:

A – maginė fantastika (G. Martino „Sostų karai“, A. Sapkowski „Raganius“),

D – mokslinė fantastika („Žvaigždžių karai“, „Terminatorius“),

B – istorinė / politinė fantastika (S. Collins „Bado žaidynės“, V. Roth „Divergentė“),

C – religinė fantastika (Evangelijų ekranizacijos, „Egzorcistas“).

Mano minėta struktūra faktai-galimybės-negalimybės gali būti išreiškiami laike ir erdvėje. Laike tai

1) ateities – faktai-galimybės-negalimybės (mokslinė fantastika, utopijos, distopijos, apokalipsės, postapokalipsės);

2) praeities – faktai-galimybės-negalimybės (maginė fantastika, religinė fantastika, alternatyvi istorija).

Erdvėje turime

1) negalimybes (magija, mitologija, religija),

2) galimybes (filosofija, metafizika),

3) faktus (mokslas).

Iš pateiktų pavyzdžių matosi, kad pažįstant tikrovę, vykdant teorinę sintezę, rišlys gali gana toli peržengti leistiną fantazijos ribą, pradedant kurti tik silpnąsias kultūrines anapusinės tikrovės teorijas, kurios patenka ne į grudų, bet į pelų krūvą. Sątvarologijoje išaiškinus fundamentinę žmogau sandarą, mąstyti taip, kaip buvo mąstoma anksčiau – jau neturime teisės. Net jeigu tikrovės sukultūrinimas, metaforizavimas ir susimbolinimas gali pasiekti įspūdingų meninių pasiekimų, neturime teisės jos naudoti nesiorientuojančio tikrovėje žmogaus formavimui per šeštosios sąmonės logo-lingvo-formų neurolingvistinį instaliavimą. Ankstesniuose tekstuose šį neuroligvistinį programavimą vadinu antruoju įstatymu, kurio priemonėmis organizuojamos tautos ir civilizacinio masto kolektyvai, kuriuose elgiamasi turi būti etiškai ir atsakingai. Tam, kad žmogus nepasiklystų masinės kultūros noosferoje, kuri kuria gnostinės tikrovės tvarkos archetipus, jam turi būti aiškinama sątvarologija, fundamentinė žmogaus sandara, metafizika, istorijos ir pan. Kaip tik to ir siekiama filognozijoje pateiktu sievos teorijos modeliu, kuriame paaiškinama vidinė žmogaus sandara: kokias sąmones jis turi, kokia pagrindinė metafizinė forma / formulė (tai yra Uroboras). Visi šie dalykai atrandami savistaboje, tyrinėjant savo vidinę realybę, kuri po to perkeliama į išorę kaip teorinis modelis, kuris gali būti tikrinamas, lyginamas su kitų žmonių modeliais. Taip sukūrus universalų variantą, jis turėtų būti padarytas centriniu visų švietimo programų modelių, kad mokslų jaunimas mokytųsi savo vidinėje, apibrėžtoje tikrovėje, o ne tuščioje erdvėje, kuri neegzistuoja nė viename žmoguje – mokslas yra konkretaus žmogaus psichikos tąsa, arba psichologinė / kognityvinė forma. Mintis, atmintis, vaizduotė nėra kompiuterio algoritmas ar matemtatinis šablonas, tai psichikos sudėtinė dalis, kurioje įterpiamos žinios, informacija, metodai, formulės. Tas pat pasakytina ir apie tiesą – ji nėra jokia savarankiška, nuo žmogaus nepriklausoma realybė, kuri būtų visiems privaloma ir kuriai visi besąlygiškai turėtų paklusti. Tiesa turi dvi formas: teorinė, kuri atsiranda rišlyje, rišlio gnostinėje sintezėje; ir techninė, kuri yra sukonstruojama ir primetama tikrovei kaip dirbtinė realybė, technika. Dažnai šios tiesos tarpusavyje painiojamos, nesuvokiant, kad pirmu atveju tiesa yra Dvasia, o antruoju – Žmogaus Įstatymas. Dvasia yra tai, ką suvoki, o Įstatymas – ką primeti savo valia. Tai dvi galios formos: galia kaip atvirumas, kuris labiau būdingas filosofijai bei teorijai ir galia kaip formos primetimas, kuris būdingas mokslui ir jo išrastam sugebėjimui pagal savo apriorines formas performuoti tikrovę (I. Kantas „Grynojo proto kritika“).

Manau, kad Dvasinė galia yra įgimta, jos neįmanoma išugdyti, vadinasi revoliucijos filosofijoje priklauso nuo laimingo atsitiktinumo, tautose sukurti genijų ir jį sėkmingai išauginti – neužgrobiant, nenužudant, nesugadinant, o tai, kaip manė F. Nietzsche, – gana retai pasitaikantis atvejis. Kaip jau sakiau, žmogaus sandara yra [dvasia, žiūronas, gamta, antrasis įstatymas]. Genijus dažniausiai žūsta savo Dvasioje, žiūrone arba gavęs neteisingą antrąjį įstatymą, kuris neteisingai suformuoja savęs ir tikrovės supratimą, neleidžia teisinga kryptimi realizuoti savo potencialo arba sukuriant žemą socialinį statusą, dėl kurio jis negali atsiduoti kūrybai, nes turi vadovautis verslo logika, o naujovės, jeigu jos neduoda tiesioginės naudos, – nepaklausios.

Kokia logika vyrauja senosiose civilizacijose – suprasti nesunku: valia primesti formą eina pirmiau už galią atverti tikrovę, todėl žmogus viso labo primesdavo norimą pavidalą norimai tikrovei, vietoj to, kad suformuotų tikrą, veiklos mastą išplečiančią technologiją. Iš dalies buvo ir sėkmingų proveržių, kaip akmens technologijos, geležies technologijos, ugnis, ratas, paskui alchemija sėkmingai išsivysčiusi į Mendelejevo lentelę, elektromagnetizmas, genetika ir t.t. Tačiau visada buvo norima daugiau negu turima, tad formuojama būdavo tik psichinio substrato pagrindu, kuriame vyravo fantazija, vaizduotė, sumaišyta su logika ir racionalumu, konkrečiais pavyzdžiais iš tikrovės, transformuotais į fantastines formas. Neturint dvasios gigantų, Žmogaus Įstatymas bus tik kultūrinis, silpnas ir neįspūdingas. O tam, kad jie egzistuotų, jiems reikia netrukdyti, neužgrobinėti, nesisavinti, nežudyti, vien todėl, kad jie ne tokie kaip visi. Deja, dažniausiai jie žūsta globalinių mafijų projektuose, kuriuose jie išnaudojami ir sunaikinami, todėl apie juos niekas niekada nesužino.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s