Panašiai kaip žmogaus sąmonė analizuojama koordinačių sistemoje, sudarytoje iš šešių elementų ir vadinamoje „bure“, taip civilizacijos analizuojamos naudojant penkių elementų rombo struktūrą, kurio kiekvienas kampas žymi kokią nors civilizacijos kryptį. Šis rombas, vadinamas civilizacijų sigilu, turi centrinę sankryžą su dviem pagrindinėmis antitezėmis: vertikali – lokalizmas vs globalizmas; ir horizontali – šis pasaulis vs metafizika. Ši sankryža sujungiama rombo kraštinėmis į tokius kampus ir centrinį tašką:
A – lokalizmas,
B – šis pasaulis,
C – metafizika,
D – globalizmas,
E – pusiausvyros taškas.
Kiekvienas šių kampų atitinka kokį nors sątvaro elementą, kuris yra civilizacinio psichovektoriaus pagrindas.
Taškas A žymi bendruomenę, tautą, gyvenančią paprastą gyvenimą šiapus juslinio horizonto, kurios protas neišvystytas, elgesį motyvuoja psichologija, kultūra, kuri yra paprasta, neatitrūkusi nuo tikrovės, vadinamojo gyvenimo. Šio tipo civilizacijai būdinga fenomenologija, egzistencializmas, gyvenimas daiktų ir minčių paviršiuje – tendencija, prasidėjusi 19 a. ir besitęsusi visą 20 šimtmetį. Šiai pasaulėžiūrai būdingas atsisukimas į šiapusybę, nusisukimas nuo metafizinio pasaulio pamato ir pasinėrimas į save, savo vidų, siekiant pajausti pamatines egzistencines būsenas. Ši perspektyva propaguoja lokalizmą, kaip priešpriešą bešakniam globalizmui, įsišaknijimą į materialią, juslinę tikrovę, nusisukimą nuo globalistinių technologijų, socialinių tinklų, hologramų pasaulio.
Kryptis B atsiranda tada, kai išvystomas istorinis mąstymas, suformuojamas istorijos gnostinis implantas, paprasta bendruomenė virsta respublika, o tauta – valstybe, susikuriančia istorinį / politinį projektą, tačiau visą nukreiptą į šį pasaulį, jo vystymą, pasinaudojant natūraliu tautiniu substratu, kuris politiškai organizuojamas, naudojant istorijos metafiziką. Ši metafizika orientuota į laiką, peržengiantį dabartį į praeitį ir ateitį, todėl yra praeities arba ateities metafizika. Vystoma dar labiau, pereinant iš lokalinio į globalinį lygmenį, atsiranda imperijos ideologija, kurios tikslas – politinę bendruomenę paversti planetine, o tam reikia iš juslinės realybės pereiti į protą, iš akių vaizdo – prie hologramų.
Priešinga šiai krypčiai yra transcendencija, žymima tašku C, kuri yra metafizinė erdvė, veikianti kaip statiška kosmologinė struktūra, esanti žemėlapiu, įrėminančiu individualaus žmogaus mažąją kelionę, ir sukuriančiu nematomą erdvę, kurioje tarpsta gyvenimas su gelmine, metafizine šaknimi, iš kurios semia gyvybinius syvus. Šiai civilizacijai būdinga religija, galinti būti mitologine arba herojine, apibrėžiančia tautos gyvenimą iš anapusinės krypties. Pasiekusi pažangią stadiją, religija tampa valstybine ir įsilieja į imperijos projektą kaip jos įrankis arba kaip jos teokratinis modelis, kuriame imperijos orientyrai peržengia šį pasaulį, tampa transcendentiniais.
Taškas D yra globalizmas, kuris sukuria antitezę tautos lokalizmui ir savo struktūroje suvienija istoriją bei mitą, kurie išvystomi į aukščiausią lygį ir tampa venas kito sudėtine dalimi: transcendencija kaip istorijos variklis, per metafizinės skalės archetipinės struktūros atidengimą; ir istorija, kaip transcendencijos užpildymo šiuo dirbtiniu pasauliu medžiaga. Tai reiškia, kad atsisakoma mažąją ir didžiąją kelionę gyventi atskirai, kurios padaromos vientisa gyvybine erdve, sujungiant laikinumą su amžinybe. Šio sujungimo tikslas – civilizacijos veiklos mastą išplėsti iki begalybės, civilizaciją padarant kosmine, kam reikia ekstensyviąją erdvinę ekspansiją pagrįsti įsigylinimu į gelmę, kurioje slypi šiai ekspansijai reikalingi galios resursai.
Dabar, pereinant prie ontologinio civilizacijos sigilo interpretavimo, išskiriant fenomenologinę ir metafizinę ontologijas, sigilo kampus galima pažymėti tokiais sątvaro elementais:
A – šviesos arka, juslinis sumatorius, gamtiškumas;
B – istorijos gnostinis implantas, istorinis laikas;
C – mito gnostinis implantas, kosmologinė erdvė;
D – drakono akis, globalinis mito-istorinis žiūronas;
E – filognozijos teorija.
Akivaizdu, kad vienintelė atviros juslinės tikrovės vieta yra šviesos arka, kuri yra pamatinės ontologijos konstravimo prote šaltinis, o visos kitos civilizacijos kryptys yra gnostiniai kūnai, kuriuose nėra laisvės erdvės, tik jos apibrėžimas ir suformavimas. Šviesos arka determinuojama savo laike, erdvėje ir prote, taip sukuriant įvairių krypčių psichovektorius, kurie kyla ne iš laisvės, bet iš jos įforminimo. Todėl išvystyta nuo neišvystytos civilizacijos skiriasi tik šiose vietose – trijuose kertiniuose taškuose BCD. „Didžiųjų pasakojimų“ žlugimas yra ne kas kita, kaip atsisakymas dalyvauti politiniuose ir metafiziniuose „pasakojimuose“, kurie peržengia tiesioginį pasaulį, išveda žmogų į jo sąmonę peržengiančią trajektoriją, kuri išima gyvenimą iš prigimtinės erdvės ir įžemina noosferoje. Juslumas ir juslinė patirtis, atsiverianti šviesos arkoje orientuotas į pirmąjį, gamtinį įstatymą, kuris žmogaus gyvybę biologizuoja ir psichologizuoja, redukuodamas jį į gyvūno lygmenį. Šis lygmuo į aukštesnį pakyla polio filosofijos dėka, kai atsiranda protu grįsta politika, panaši į tą, kuri buvo turima senovės Graikijoje. Prie šio principo bandė sugrįžti tokie filosofai kaip F. Nietzsche, Z. Froidas, K. Jungas, K. Marksas, E. Huserlis, M. Heidegeris, Sartras, Camus, A. Šliogeris. Žengiant iš šios pamatinės sątvarologijo sistemų į lanbiau išvystytą sątvaro variantą, kuris pagrįstas šeštąja sąmone arba lingvo-logo-forminių gnostiniu kūnu prote, vadinamu drakono akimi, turinčiu dvi determinacijos formas: laikinę ir erdvinę lingvo-logo-forminę. Dėl šios atsiranda aukštesnio lygio, civilizaciniai psichovektoriai, kurie persikelia į istorijos, mito ir jų sintezės dimensiją, paverčia sąmonę globaline, įžemintą ne į juslinį pasaulį, bet į protą. Tai nenuostabu: atsisakęs tiesioginio juslinio pasaulio, kaip pagrindinio gyvenimo orientyro, jis turi tik vieną pasirinkimą: žengti anapus ir retranscenduoti iš fenomeno į protą. Tik taip susiformuoja aukštesnysis, civilizuotas žmogus, kuris dabar jau globalinis ir net kosminis.
Centrinis taškas, žymimas E, yra visų krypčių pusiausvyros vieta, kurioje vyksta visko teorinė sintezė, kurios tikslas yra išvystyti šios struktūros pilną supratimą, kurios esmė yra fundamentalioji sątvarologija, kuri išplečiama į substratologiją, bet tik vieninteliu metafizikoje žinomu būdu – lingvo-logo-forminiu gnostiniu kūnu, sudarančiu šeštąją aukštąją žmogaus sąmonę, kurią savo teorijoje vadinu drakono akimi. „Lingvo“ – tai kalbos fundamentalioji struktūra, kuri sudaryta iš substancijos ir tapsmo vaizdinio, kuris papildomas „logo“ terpėje kuriamu tapatybės fraktalu, kuriame galima modeliuoti ir simuliuoti šiapusinę ir anapusinę realybę. Taip šiuose žaidimuose atsiranda dvi skirtingos tvarkos: dirbtinė proto tvarka, kuri yra šiuolaikinio globalizmo pagrindas ir natūrali gamtinė tvarka, kuri yra pagrindinė tautinio lokalizmo idėja. Kitaip sakant, šiuo metu planetoje konkuruoja dvi didelės grupuotės: pasisakančios už prigimtinę tvarką, kuri grindžiama gamtinės darnos idėja; ir pasisakančios už dirbtinę proto tvarką, kuri yra gnostinės darnos idėja, propaguojanti pasaulį, statomą ant racionalumo, atsieto nuo tiesioginės tikrovės ir universalaus, nes tokį jį formuoja švietimo institucijose ir kultūroje visos planetos masteliu. Globalizmas propaguojamas per masinę kultūrą, kuri užprogramuoja sąmonę universaliais archetipais, ir vienintelis plėtros stabdis yra tas, kad dar nenaudojama universali kalba.
Imant kaip pavyzdį mano projektą,
A krypčiai priklauso knygos: „Sievos teorija“ (2020), „Mintiregos metodai“ (2020), „Tikrovė, protas ir laisvė“ (2020);
D krypčiai priklauso knyga: „Baltojo drakono civilizacija“, I dalis (2033);
E krypčiai priklauso knygos: „Filognozijos pradmenys“ (2019-2027), „Pradinė mokykla“ (2028-2030).
Ar bus atskirai rašoma B ir C tematika – ateities klausimas, kol kas projektas apsiribojęs vertikalia hierarchija civilizacijos sigile, tai yra lokalizmo ir globalizmo klausimu bei centrine doktrina, kuri iš fundamentaliosios ontologijos perspektyvos turi pagrįsti visas sątvaro kryptis, įeinančias į civilizacijos psichovektoriaus apibrėžimą. B ir C tematika yra silpnosios ir stipriosios kultūros problema, kuri mano kūriniuose yra sujungiama į vieną visumą baltojo drakono civilizacijos idėjoje, kurioje mitas įvedamas į istorija ir istorija įvedama į mitą, gaunant vieną, bendrą, globalinę sistemą kaip pagrindinę jos vystymo idėją. Ši globalinė sistema padaroma tiksliai išmatuojama ir įvertinama, sukuriant matematinę problemos formą: kiek vienetų yra visa metafizinė tikrovė ir kiek vienetų iš jos turime pažintų. Nustačius šią proporciją, gaunamas istorinis uždavinys – per nustatytą laiko kiekį užpildyti trūkstamas dalis, padarant tai pagrindine civilizacijos problema. „Filognozijos pradmenyse“ tai įvardijama kaip „tūkstančio metų projektas“, prasidedantis nuo 2000 m. ir baigiamas 3000 m. Jo tikslas – sukurti holoplastinę drakono akį, kuri matytų visą transcendenciją ir būtų globalinės, kosminės tvarkos pagrindas. Tam reikia sukurti fundamentaliąją sątvarologiją ir substratologiją, kurios surišamos gnostinio kūno idėja, vadinama rišlio koncepcija, skirstoma į teorinės sintezės dalį ir techninės sintezės dalį. Taip atsiranda pagrindinė filognozijos dilema: lokalizmas vs globalizmas, juslinė patirtis vs protas.
Filognozijos pradinė mokykla 