Šis skyrelis bus dar vienas, kuriame noriu įvesti aiškumą sąvokose, nes ne visiems jos yra suprantamos, nesuvokiant taikymo ribų ir kriterijų. Tai yra sąvokos „genijus“, „genialus protas“, „genialus kūrinys“. Genialumas tai išskirtinis sugebėjimas, pakylantis virš masinės sąmonės vidurkio, pralenkiantis visus kitus savo išskirtiniais rezultatais, kurie yra šimtmečio ir net tūkstantmečio reikšmės. Genijai savo sugebėjimais steigė civilizacijas, vykdė kultūrinius, religinius ir technologinius proveržius, buvo žmonių orientyras ilgus amžius. Žiūrit į praeitį, kas yra genijus ar genialus kūrinys nustatyti nesunku, nes tai matosi pagal ilgalaikę įtaką, mastą ir rezultatą, kuris įvertinamas naudojantis istorijos duomenimis. Tačiau kalbant apie dabartį, kol dar neaišku kuo pavirs žmogaus kūryba, ar jis bus svarbus istorijoje, ar ne, pamatyti genijų – ne taip lengva. Tam, kad padėčiau susiorientuoti, pateiksiu savo genialumo apibrėžimą ir kriterijus, pagal kuriuos jis vertinamas.

Mano manymu, genialus protas gali būti vertinamas santykiniu ir absoliučiu būdu. Pirmiausiai apibrėšiu, kas yra santykinis genialumas. Tai genialumo rūšis, kuri vertinama „konkurso“ būdu, renkant geriausius tarpusavio lyginimu. Mano santykinis proporcijos vertinimas būtų – genijai yra dešimt geriausių iš milijono, arba 10 / 1 000 000. Protas gali reikštis įvairiose veiklose, bet omenyje turimos pagrindinės kultūros ir mokslo veiklos, kurios aktualios civilizacijai. Jis sudarytas iš įgimtos, įgytos ir bendrosios dalies. Įgimta dalis yra genetinė, kaip natūralus pranašumas, kuris nevystomas, bet paveldimas iš savo giminių. Tai gali būti geniali atmintis, genialios racionalumo struktūros, logika, vaizduotė. Šie įgimti sugebėjimai sujungiami su įgyta dalimi, kurios yra žinios, meistriškumo lavinimas, informacija, šablonai, procedūros, integruota patirtis iš tikrovės. Sujungus šias dvi proto dalis, gaunamas bendras protas, kuris kuria rezultatą daugiau remdamasis tuo, kas įgimta arba tuo, kas įgyta.

Kalbant apie veiklos sritis, kuriose reiškiasi genialus protas, yra silpnoji, kultūrinė sfera, kurioje, kuriant kūrinius, svarbus genialus supratimas ir geniali forma, meistriškai realizuojama pasirinktoje srityje. Šia sritimi gali būti literatūra, muzika, tapyba, filosofija, skulptūra, architektūra ir pan. Kūrybos genialumas gali būti vertinamas šiuo metu, dabartyje arba istoriniu metodu, kur į reitinguojamą sąrašą įtraukiami ir praeityje gyvenę genijai. Imant globalinį mastelį, nes kultūros formos planetoje vertinamos visuotiniu požiūriu, ne tik vienoje tautoje, bet ir visoje planetos istorijoje, 10 / 1 000 000, pavirsta į 10 000 / 1 000 000 000. Šie dešimt tūkstančių varžosi tarpusavyje savo srityje ir siekia išsiaiškinti tikrą, absoliutų čempioną. Tas pat galioja ir stipriojoje civilizacijos sferoje, kurios protas turi turėti išskirtinį supratimą, to supratimo genealiai realizuotą formą, ir padaryti proveržį į tikrovės gylį, arba atskleisti naują tikrovės supratimo ir valdymo principą, kaip išmokus naudoti akmenį, geležį, ugnį, vėją, vandenį, atradus atominę materijos sandarą, elektromagnetizmą, chromosomas. Šioje srityje genijai čempionai yra ne tie, kas tik turi sugebėjimus ir supratimą, bet tie, kam pavyksta padaryti atradimą arba išradimą, kur visada yra pirmasis, įeinantis į istoriją kaip čempionas. Per visą Vakarų civilizacijos istoriją tokių atradėjų ir išradėjų yra keli šimtai. Kiti buvo genijai, kurie turėjo potencialą, bet jiems neteko tapti proveržio autoriais, tad jie tapo aiškintojais, sistemintojais, rezultatų ir pasiekimų apibendrintojais.

Kitas genialumo principas vadinamas absoliučiu, nes jis matuojamas visos tikrovės atžvilgiu, o ne tarp žmonių. Visos tikrovės atžvilgiu vertinamos visos gyvūnų rūšys, kurios gali būti žemesnio už žmogų išsivystymo ir aukštesnio. Šiuo požiūriu genialumas vertinamas ne pagal proto sugebėjimus, ne pagal meistriškumą, suprastą siaurąja prasme, bet pagal sąmonės lygį, kuris matuojamas bendrai, pagal tai, kiek tikrovės yra „semiama“. Tai priklauso nuo to, koks dvasios sietuvos mastelis, priklausantis nuo jos transcendentinio rango ir kaip ši dvasia sietuvoje surenka pirmą ir antrą įstatymą, tai yra tikrovę ir jos subjektyvią interpretavimo struktūrą. Šia prasme žemiausio lygio sąmonės yra paprasti gyvūnai; žmogus yra pažengęs gyvūnas; o rūšys, galinčios būti organinėmis ir neorganinėmis, turinčios žmogų pranokstančią dvasią, vadinamos dievais, nepriklausomai nuo jų fasadinės formos. Aukščiausias išsivystymas, žinoma, yra absoliučioje būsenoje, kai tikrovė suvokiama 1000 / 1000, tačiau ji žmogiško sumatoriaus terpėje neįmanoma.

Manau, kad žmogaus riba, drakono akyje turėti 200 / 1000 lygį, kuriame įmanoma kosminė civilizacija. Kiti lygiai pasiekiami ne kūniškose būsenose, nes ląstelito kuriamas sąmonės žiūronas šio lygio peršokti nesugeba. Tai reiškia, kad norint būti dar didesnio išsivystymo, reikia turėti viršsąmoninį suvokimą, kuriame hipostratinės realybės reprezentavimui naudojamas kitas substratas, toliau pasislinkęs dvasinių laukų kryptimi. Sunku pasakyti kiek istorijoje buvo genijų ir kiek jų buvo tikros dieviškos būtybės, kurios savo dvasinėje sietuvoje matė išplėstą realybę, todėl turėjo sugebėjimą būti dvasiniais valdovais ir lyderiais, kūrusiais civilizacijos projektus. Pavyzdžiui, į dievų vaidmenis pretenduoja religinių judėjimų pradininkai ir įkvėpėjai, o kultūroje, filosofijoje ir moksle pretenduojama į genijaus statusą.

Visu tuo galima ir netikėti, laikyti genijus ir dievus apsišaukėliais. Bet kokiu atveju vienintelis kriterijus yra kūrinių rangas arba įtaka istorijoje, kuri svarbiausiais atvejais yra akivaizdi. Genialumas yra tam tikra išskirtinė suvokimo forma, kuri išoriškai tiesiogiai nematoma, tačiau kai ji realizuojama praktiškai, perkeliant į išorę, ji tampa įrodomu faktu. Tačiau jeigu vertintojų sąmonės uždaros, nesuvokiančios to, ką jos mato, jeigu jos vadovaujasi savo egoistiniu išskaičiavimu, jos istorinio įvykio nepriima ir net bando jį ištrinti arba pasisavinti. Neretai tokia būna valdžios logika, kuri kontroliuoja visus proto produktus ir sprendžia, ką naudos civilizacijos istorinio projekto formavimui, o ko nenaudos. Tai reiškia, kad didelis skaičius žemos kilmės genijų istorijoje yra ištrinami, nes juos sunaikina aukštesnės socialinės klasės klanai, kurie nenori lyderio priimti į savo tarpą ir padaro, kad jo įtaka būtų minimalizuota. Todėl kiekvienas genijus savo dabartyje susiduria su dideliu spaudimu, nes įneša naujovę, kuri sukelia pasipriešinimą, konkurenciją, sukursto norą perimti ir pasisavinti. Todėl F. Nietzsche‘ė ir manė, kad išlikti nesutryptam vidutinybių minios genijui beveik neįmanoma, ir jeigu jam pavyksta, tai būna tik laimingas atsitiktinumas. Genijus gali atsirasti bet kur, bet kurioje socialinėje klasėje. Žinoma, aukštesnė socialinė klasė turi pranašumą įgyto proto kategorijoje, nes jie labiau išsilavinę, bet jeigu jie išsilavinimo turi per daug, bendrajame prote vyrauja kopijavimas, plagijavimas, analizė, sisteminimas ir užslėptų tarp eilučių idėjų bei proveržių susirinkinėjimas. Įgimtas unikalus sugebėjimas visada įneša naują formą, kuri iki tol nematyta istorijoje, kurios autoriumi gali tapti net jokio išsilavinimo neturintis žmogus. Todėl tikram genijui išsilavinimas nereikalingas, jis turi sudaryti tik 10-15 proc., o visa kita – genetinis pranašumas.

Taigi, apibendrinant yra tokios pakopos:

a) paprasti žmonės;

b) išsilavinimu pagrįsti genijai, sistemintojai;

c) įgimtų gabumų genijai, naujų formų kūrėjai;

d) tikrovėje išradimą padarantys genijai;

e) aukštesnio dvasinio išsivystymo genijai, matantys daugiau tikrovės;

f) dievai, turintys dievo lygio sietuvą, su psioniniais sugebėjimais.

Jie visi nustatomi pagal savo rezultatą ir faktus, kurie patvirtina vidinį išsivystymą į gelmę, kuris sukuria veiklos mastą, daug kartų pranokstantį eilinio žmogaus. Iš išorinio įspūdžio jie gali atrodyti neįspūdingi, tačiau visas jų dieviškumas slepiasi viduje, kuris gali būti atveriamas, o gali būti ir neatveriamas, dėl aplinkos priešiškumo, žemos moralės ir banditinių pretenzijų.

• juodoji liepsna