Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie A. Šliogerio fundamentaliosios ontologijos koncepciją, kurią jis įkūnijo metafizinio žmogaus sampratoje, ant kurios pastatyta visa jo fenomenologinė gyvenimo / egzistencijos koncepcija. Filosofas remiasi graikiška tradicija, kurioje teigiamos dvi priešingos ontologinės būsenos, vadinamos būtimi ir nieku / niekiu. Šios būsenos sujungiamos intensyvumų skale, kurioje būtis gali judėti mažėjimo kryptimi iki visiško išnykimo, tapdama savo priešybe, niekiu; ir niekis gali virsti būtimi, įgydamas vis didesnio intensyvumo ir energijos. Tai nebūtinai reiškia, kad vienas kyla iš kito, tačiau, pažiūrėjus į struktūrą statiškai, yra būties intensyvumo zonos, kur vienose vietose ji yra maksimume, o kitose – minimume. Tas pats galioje visoms būties formoms, taip pat ir gyvūninei egzistencijai.

A. Šliogerio metafizikos pagrindinė idėja buvo parodyti, kad žmogaus egzistencijoje, kurią sudaro du pagrindiniai minėti ontologiniai dėmenys, būties intensyvumas gali sumažėti iki tokio lygio, kad pro sąmonę pradeda vertis niekingasis ontologinis dėmuo, kuris, patekęs į suvokimo centrą, tematizuojamas, tampa egzistencinio filosofavimo tema. Žmogaus sąmonė, kurią vadinu sumatoriumi, turi vietas arba būsenas, kuriose būtis tampa minimalia, todėl į jo egzistenciją įsiveržia metafizinio niekio suvokimas, kurio pasėkoje jis patiria siaubą, tampantį savasties metafiziniu branduoliu. Kita vertus, iš pradžių žmogų išgąsdinęs, niekis pradeda jį traukti, tampa saldus ir geidžiamas, ypač tada kai nuvilia gyvenimas, pasaulis nustoja teikti džiaugsmą ir žmogų užvaldo troškimas išnykti arba susinaikinti. Galimos kelios tokios būsenos formos: nevilties ir nesugebėjimo savo psichikoje pakelti realybės naštos; ir saldaus nuotykio, kur naikinimas ir naikinimasis džiaugsmingas ir saldus.

Niekis žmogui gali pasirodyti ir kaip racionali ontologinė teorija, ir kaip fenomenologinės egzistencijos stebėjimo objektas, kuris sluoksnis po sluoksnio nuima psichikoje ir sąmonėje grubias gyvūnines būsenas, kol lieka tuščio sąmoningumo „plėvelė“, kuri yra paskutinė atkarpa iki sąmonės visiško sunykimo. Pagrindinė minimalaus būtiškumo forma, mano galva, yra dvasia, kuri netiesiogiai reiškiasi kurdama sąmoningo žiūrono sietuvą, ir yra anapus vaizdo, kaip metafizinė transcendencija, esanti giliojo žmogiškumo pagrindu, po mirties įgyjančiu savarankiškos egzistencijos / būties formą. Taip, pasinėręs į savo savastį, pasiekęs dvasinės egzistencijos lygmenį, žmogus dar nėra niekio regėtojas, nes ši būsena iš tikro ne niekio, bet dvasios apreiškimas, tačiau pažiūrėjus dar toliau, anapus dvasios, atsiveria ontologinė niekio vieta, kuri A. Šliogerio interpretacijoje turi savotišką pirmumą būties atžvilgiu. Ar šis pirmumas kosminis ar tik egzistencinis nežinoma, tačiau bent jau žmoguje, jo minusinėje realybėje, pasak A. Šliogerio, būties intensyvumas tiek sumažėja, kad savo giluminėje savastyje galima pajausti niekio alsavimą.

Pagal fundamentinės ontologijos teoriją, būtį ir niekį sieja du procesai: kūrimas ir naikinimas. Būtį suvokus kaip formą ir substanciją, pastaruoju atveju būties ir niekio laipsnių hierarchija pastovi, tačiau kalbant apie būties formas, jos kūrimo veiksme gali būti prikeliamos iš nebūties / nieko ir gali būti vėl į jį sugrąžinamos naikinimu. Tikrovėje tuo užsiima dvi realybės: didžioji sieva, kuri kosmoso ir gamtos stichijose kuria gyvybę, gyvus organizmus; taip pat juos sugrąžina į nebūti, begaliniame tapsme vykdydama kūrimo ir naikinimo procesą; taip pat tas pats būdinga mažajai sievai, kuri irgi gali substancinei būčiai suteikti naują formą, užsiimdama kūrybos procesu, o gali ir ją išforminti, naikinimu bei griovimu. Žmogus kuria natūraliai, gyvybę palikuonių pavidalu ir dirbtinę tikrovę; taip pat jis naikina natūralią tikrovę ir gyvybę, bei griauna dirbtinį pasaulį. Su galios metafizikos priemonėmis sukūrus galingas technologijas, žmogus gali tapti tikra naikinimo mažina, kuri iš savo giliosios psichikos struktūros naikinimo instinkto gauna griovimo ir žudymo impulsą. Kiek tą lemia žmogaus fundamente glūdintis ontologinis niekis – atsakyta bus ateityje, tačiau dabar konstatuoju, kad žmogaus egzistencijoje glūdi du šie sugebėjimai, kurie yra susiję vien tuo, kad yra vienas šalia kito. Niekis ir būtis yra vietos, o naikinimas arba kūrimas yra perkėlimo veiksmas, iš būties į niekį ir iš niekio į būtį. Abiem atvejais fone glūdi būties-niekio arba niekio-būties dvistata, kuri įrašyta į visus tikrovės esinius.

Pažiūrėkime kaip viskas atrodo Uroboro schemoje, kur pavaizduota visa fenomenologinės ir metafizinės ontologijos sistema:

Pagal schemą būties laipsniai yra tokie: egzistencija → gyvenimas → gyvybė → gamta → kosmosas. Pasak A. Šliogerio teorijos, kiekviena iš šių būties formų svyruoja tarp būties ir niekio, įrėminta laikinumo ir amžinybės koncepcijos: egzistencija-gyvenimas-gyvybė – laikini, o gamta-kosmosas – amžinas. Bent jau tokia optimistinė teorija. Tačiau giliau pamąsčius galima spėti, kad net kosmosas svyruoja tarp niekio ir būties, bet jau substancinės formos prasme, ir ši forma įsibūtina ir išsibūtina, pasinerdama į niekį. Aišku, galutinė realybė yra grynoji būtis ir grynasis niekis, kuris yra tik beformė substancija, nežinia kokiu būdu atsiradusi ir „kurianti“ įvairių pakopų būties formas ir jų nyksmo trajektorijas. Kas tai yra – giliosios metafizinės analizės objektas, reikalaujantis aukšto sąmoningumo ir dvasinės egzistencijos kokybės. Tai turint, įvykdžius preliminarinę analizę, gaunamas fundamentinės metafizinės ontologijos veikalas, kuriame turi būti sprendžiama beformio buvimo pamatinių apibrėžčių klausimas. Aukšto lygio rezultatas, žinoma, sunkiai pasiekiamas, tad šis kelias skirtas ateities kartoms, jeigu jos sugebės išvystyti aukštesnio lygio sąmoningumą.

Šioje vietoje galima priminti du ontologo tipus, kurie yra gelmininkas ir paviršininkas. Akivaizdu, kad A. Šliogeris yra paviršininkas, tačiau tai nereiškia, kad jam nebūdinga metafizinė sąmonė. Iš tikro jis kūrė žmogaus sątvaro ir egzistencijos metafiziką, kur iš gelmės ir transcendencijos šį klausimą, panašiai kaip ir F. Nietzsche‘ė, perkėlė į žmogų, metafizikos ieškodamas jame, o ne anapus jo. Todėl galima sakyti, kad A. Šliogerio žmogaus samprata ir analizė yra vienu metu ir fenomenologinė, ir metafizinė, bet sukoncentruota prie žmogaus vidaus, turint omenyje didįjį žmogų, kuriuo yra visas sątvaras, filosofo vadintas klepsidros struktūra. Žmogaus metafizikoje iš gelmės į žmogaus sąmonę jis perkėlė pamatinę ontologinę perskyrą ir pavertė ją žmogaus branduoliu, lemiančiu jo giliąją egzistenciją, esančiu metaphysica naturalis esme. Paprastai žmogus būna pasislinkęs į būtį, ypač į intensyviausią ir tirščiausią jos formą, vadinamą materija. Ši kryptis atsiveria tad, kai jis pasineria į pasaulį, jo fiziškumą ir sensualumą, mėgaujasi būties pilnatve egzistenciškai ir net nenori pažiūrėti į priešingą realybės polių, kuriuo yra niekis. Aišku, galimas ir kitas kraštutinumas, kaip pasaulio ir kūniškumo neigimas, pasinėrimas į giliąją dvasinę savastį, meditacija, siekis susilieti su dvasine tikrovės esencija, kuri būtų pasivirusi prie minimalaus ontologinio intensyvumo būsenų, kurios vadinamos dvasiniu pasauliu. Radikalus šio pasirinkimo variantas – pilnas išnykimas, nirvana, kurioje sunaikinama individuali forma, nueinanti į niekį, ir ištirpstama bazinėje visuotinėje būsenoje, kuri yra besubjektė, anoniminė ir neduali.

A. Šliogerio manymu, geriausia stovėti pusiausvyros centre, tarp būties ir niekio, kuris yra optimali ontologinė situacija, kurianti tauriausią žmogiškumą, nenukrypstanti į kraštutinumus, sekanti Aristotelio aukso vidurio taisykle. Šiose įžvalgose pagrindinė išvada, mano manymu, tokia: visas būties pasaulis, kuris yra sudarytas iš sukurtų substancinių formų – laikinas, o ar bazinė, beformė būties substancija laikina, ar amžina – ateities kartų klausimas. Taip pat yra begalė kitų klausimų, tokių kaip: ar sąmoningumas, individualumas, racionalumas yra tik įformintos būties savybės, ar šios kokybės yra fundamentalios ir priklauso grynajai būčiai? Ir, aišku, svarbiausias klausimas yra: kodėl yra greičiau būtis, o ne niekas? Ant ko pastatytas pasaulis? Ar anomalija yra būtis, ar niekas? Ką mums apie tai pasako ontologinės sątvaro analizės išvados?

• 9VD