Įprasta laikyti, kad filosofija yra būties mąstymas, kurio tikslas yra suprasti jos prigimtį, atsiveriančią sąmoningai egzistencijai. Ši filosofijos samprata atsirado Senovės Graikijoje, kurios viena iš formuluočių, įvardinant pagrindinę problemą, priskiriama garsiajam Parmenido klausimui, kodėl yra būtis, o ne niekas. Filosofijos pagrindinei disciplinai pavadinti naudojamas graikiškas šio teorinio mąstymo terminas „ontologija“. Tai fundamentali filosofijos disciplina, kurią privaloma žinoti, norint suprasti filosofijos struktūrą, be kurios neįmanoma suprasti filognozijos problematikos, dėstomos „Filognozijos pradmenyse“. Todėl šiame skyrelyje parodysiu kokia yra ontologijos sistema, naudojant skirstymą į paviršininkų ontologiją – tai fenomenologija ir gelmininkų ontologiją – tai metafizika.

Supratę, kad žmogaus dvasinė egzistencija yra sudaryta iš juodosios liepsnos ir įstatymo dėmenų, pamatome, kad būtis yra atverianti ir atveriama, atverta ir užverta, ir taip sukuriame pagrindines jos kategorijas

a) dvasinė būtis, dvasios ontologija – atveriančioji,

b) materialioji būtis, materijos ontologija – atveriamoji,

kur kiekviena jų skirstoma į

a) fenomenologinę ontologiją – atvertoji,

b) metafizinę ontologiją – užvertoji.

Šis skirstymas detalizuojamas įvedant tikrovės hierarchiją, kurios centre yra žmogus, nuo kurio tolstant arba prie kurio artėjant formuluojami įvairūs jo ir pasaulio ontologijos variantai. Ši hierarchija yra akivaizdi, žinoma visiems tikrovės tyrinėtojams ir naudojama specialiųjų mokslinių disciplinų išskyrimui, taip pat ir filosofijoje. Visa tikrovės išorinio fundamento emanacijų seka tokia: kosmosas → gamta → gyvybė → gyvenimas → egzistencija. Šias kategorijas galima mąstyti kaip atvertas arba kaip užvertas, nuo ko priklauso, ar jų supratimas yra metafizinis, ar fenomenologinis. Jeigu kategorijos tiriamos metafiziniu metodu, daugiau naudojamas protas, racionalumas, o jeigu fenomenologinis – išorinis stebėjimas, regimoji kontempliacija. Šitaip suformuojamos tokios bazinės filosofijos kryptys:

A. Paviršininkai:

1) fenomenologinė kosmoso ontologija,

2) fenomenologinė gamtos ontologija,

3) fenomenologinė gyvybės ontologija,

4) fenomenologinė gyvenimo ontologija,

5) fenomenologinė egzistencijos ontologija.

B. Gelmininkai:

1) metafizinė kosmoso ontologija,

2) metafizinė gamtos ontologija,

3) metafizinė gyvybės ontologija,

4) metafizinė gyvenimo ontologija,

5) metafizinė egzistencijos ontologija.

Šioje sistemoje galima pagrįsti, kodėl senesniuose savo tekstuose F. Nietzsche‘ę laikiau gelmininku, o A. Šliogerį – paviršininku, nors pirmasis buvo griežtas antimetafizikas, o gelminė orientacija visgi priklauso metafizikai. Tai galima paaiškinti paprastai: F. Nietzsche‘ė buvo prieš radikalią metafiziką, kuri yra kosmoso ir gamtos lygio, tačiau jis neatsisakė metafizinio gyvybės aiškinimo, kuri yra gyvenimo pagrindas. Kitaip sakant, jis metafiziką minimalizavo, susiaurindamas ją iki gyvybės ir gyvenimo metafizikos, kurioje tyrė artimiausius žmogiškos tikrovės pagrindus. Kadangi ši dalis didele dalimi tiesiogiai atsiveria pirmajame įstatyme, tai jo metafizika buvo susipynusi su fenomenologija, kurią jis transcendavo minimaliai, į artimiausią biologinę hipostratą. A. Šliogeris metafiziką dar labiau minimalizuoja, atsisakydamas teoretizuoti biologinius / fiziologinius / psichologinius gyvybės pagrindus, savo filosofiją perorientuodamas į atveriančią būtį ir jos atveriamą nesužmogintos gamtos ir kosmoso pasaulį.

Taigi F. Nietzsche‘ės filosofija yra minimali metafizika, pereinanti į fenomenologiją, kurios centre yra gyvybės, gyvenimo ir egzistencijos įstatymas. Tai reiškia, kad į centrą pastatomas žmogus, žmogaus problematika, kurioje siekiama jo veiklos masto išplėtimo, sukuriant planetos valdovų rasę, vadinamą aukštesniaisiais žmonėmis, kurie pranoksta kitus savo gyvybingumu, aristokratine gyvenimo forma ir egzistencijos genialumu. Tačiau mąstytojo filosofijoje, kadangi jis gyveno 19 šimtmetyje, nenumatyta pasaulinės istorijos krytis, kurios pagrindine tendencija tampa mokslo suklestėjimas, apimantis metafizinę kosmoso ontologiją ir metafizinę gamtos ontologiją, kuriose tyrinėjama materialioji būtis, ją sutechninant ir sufunkcinant. 20 ir 21 šimtmetyje pasaulis tampa technine visata, kurią civilizacijos projekte planuojama plėsti tol, kol ji pasieks maksimumą. Vykdant šį planą, ateina toks momentas, kai jis atsukamas ir prieš žmogų, kuris savo prigimtyje taip pat pradedamas traktuoti kaip techninis ir funkcinis.

F. Nietzsche‘ė kritikavo silpnosios civilizacijos metafiziką, nes ji buvo tik lingvistinių projekcijų rinkinys, tačiau kai žodis tapo tikra materija, jis pavirto galia. Todėl kiek juodojo drakono civilizacija yra silpnumo metafizika, nes ji reikalauja nusisukti nuo gyvenimo, varžyti jį iškreiptomis moralės normomis, tiek baltojo drakono civilizacija yra galios metafizika, į kurią yra noras atsisukti pilnu atsisukimu, nes joje „pasaka“ pavirto į techniką. Dėl šios priežasties F. Nietzsche‘ės atsisukimo į žmogų ir nusisukimo nuo pasaulio programa buvo neįvykdyta, ir šių laikų viršžmogis, perėmus idėją iš filosofo, yra ne toks, apie kokį rašė F. Nietzsche‘ė, nes jam trūksta technikos reikšmės supratimo, kuri visa kyla iš racionaliosios prigimties, o ne iš gyvybės šakninių instinktų ir egzistencinės valios psichologijos. Filosofo išeities taškas yra viršžmogis, kuris yra natūralus tikrovės kūrinys, natūralus genijus, savo stiprybę semiantis iš genetikos. Tuo tarpu, 20 ir 21 šimtmetis šį idealą pakeitė dirbtinio, techninio žmogaus idėja, kuris planetos valdovu tampa ne dėka savo įgimtų pranašumų, bet dėka techninių patobulinimų: psichotronikos išsivystymas, kiborgizacija, žmonių internetas, sujungimas su super DI.

Tačiau vis labiau suvokiama, kad techninėmis priemonėmis išdarkyta gyvybė ne tobulėja, bet degraduoja, sukuriant ne kylančią, bet smunkančią gyvenimo liniją, kas prieštarauja pagrindinei F. Nietzsche‘ės idėjai. Todėl iškyla pasipriešinimo žmogaus besaikiam technologizavimui poreikis, kuris yra vienas iš filognozijos etikos reikalavimų. Kita vertus, vis didėjant visuomenės ir žmogaus kibernetizacijos mastui, didėja pasipriešinimo ir protesto banga, o tai verčia valstybę ir korporacijas slaptinti savo projektus ir juos į visuomenę diegti paslapčia, neatsiklausus žmonių. Naudojama propaganda, apgaulės taktika ir galiausiai žmonės paprasčiausiai užgrobinėjami, priverčiant juos dalyvauti dirbtinėje ekosistemoje, nes už jos ribų nėra išgyvenimo. Galios metafizika ir jos ontologija – labai viliojanti, nes išplečia ribotas galimybes, pastiprina viešpatavimo siekį, leidžia realizuoti troškimus ir svajones, mėgautis begaline laisve žemės ir žmonių sąskaita. Tai reiškia, kad F. Nietzsche‘ės norima ateitis – neatėjo ir jis nenumatė koks bus metafizikos niekinimo revanšas, kuriame ji pati sugebėjo visas antimetafizikas paversti pasaka. Taip mažieji pasakojimai tampa pačia nepatraukliausia didžiųjų pasakojimų alternatyva, nes žmogui tai seniai išaugti drabužiai, su kuriais neįmanoma gyventi. Negana to, bandymas žaisti „didžiąją politiką“ mažojo pasakojimo rėmuose buvo įveiktas „megalomaniškos politikos“, kuri išsiveržia į kosmosą, tampa tarpplanetine, tarpžvaigždine, galaktine ir visatine. Ir visa tai įgalinama galios metafizikos ir galios ontologijos, kuri realizuota mokslo ir technikos. Kitaip sakant, F. Nietzsche‘ės filosofijoje pražiūrėtas pagrindinis ateities faktorius, kuris sujaukė visus jo planus ir nyčišką civilizaciją padarė neįmanoma, nes ji nekonkurencinga su mokslo atvertomis perspektyvomis.

Ko šiame kontekste turėtų siekti filognozas? Akivaizdu, kad kaip gelmininkas jis turėtų siekti plėtoti galios metafiziką, vystydamas metafizinę kosmoso ontologiją ir metafizinę gamtos ontologiją. Tai dvi pagrindinės sritys, kurios žymi dideles tikrovės dalis, viena kurių yra nepriklausoma nuo gyvybės, o kita – gyvybės lopšys. Tai aiškinama tokia hierarchija: kosmosas kuria gamtą, o gamta kuria gyvybę. Ontologijose tai tiriama kaip būties laipsnių gradacija, kuri nuo tolimiausios žmogui formos, vis labiau priartėja prie jo, iš didžiosios sievos sukurdama mažosios sievos egzistencialus. Visa tai yra būtis įvairiuose pavidaluose, kurių įvairovė apmąstoma ontologijose, turinčiose logos‘o priemonėmis paaiškinti, kas ji yra. Pagrindinis filognozijos objektas – dirbtinis užvertosios būties atvėrimas, naudojant techninę manipuliaciją ir proto įžvalgą. Tačiau prieš tai, turi būti parengtas bendrosios ir specialiųjų ontologijų žinynas, reikalingas orientacijai tikrovėje ir supratimui, kokia yra filognozijos vieta šioje sistemoje.

• 9VD