Greičiausiai, žmogui aktualiausia filognozijos tema yra jo vidinio pasaulio analitinis paaiškinimas, parodantis kas jis yra realybėje, koks transcendentinis gyvybės principas, kas yra mirtis ir koks po mirties jo laukia likimas. Žinoma, galutinio atsakymo į šiuos klausimus filognozija neturi, tačiau kai kurios užuominos sątvarologijoje jau išryškėjo. Tad galima rinktis tikėti viena kuria nors versija, priklausomai nuo to, ko žmogus tikisi po mirties, žinant, kad gyvenimas nebus amžinas ir ji anksčiau ar vėliau vis tiek ateis. Mirties klausimas neatsiejamas nuo gyvenimo ir gyvybės klausimo, nes tai sudėtinė gyvybės dalis, ženklinanti ją neatšaukiama lemtimi, tai yra pabaiga. Žinant kokia žmogaus pabaiga, galima atitinkamai planuoti gyvenimą, kad jis nepavirstų į kvailystę. Tad norint suprasti, kas yra žmogus reikia prisiminti Uroboro galvinės dalies struktūrą, kuri yra svarbiausias fundamentaliosios sątvarologijos skyrius:

Dvasia – S [BG (Pl – MS – VH <> IH – D – AR)] P – Įstatymas

S – sumatorius

BG – bendroji gaublė

PL – platoninė sąmonė

AR – aristotelinė sąmonė

MS – mažoji sieva

D – pasaulis

VH – vidinis homunkulas

IH – išorinis homunkulas

Dvasia ir Įstatymas yra kraštutinės realybės, kurios išsidėsčiusios sątvaro paribiuose, tiesiogiai beveik nesuvokiamos, bet pasiekiamos intelektine intuicija. Dvasia tai tam tikra dvasinė substancija, kuri yra pasislinkusi į subtiliųjų laukų pusę ir yra atsakinga už informacinio proceso smegenyse vykdymą, kurio metu ji susiejama į plotinių sumatų kompleksą sumatoriuje. Galima jos egzistavimu abejoti, tačiau naudojant mano schemą, jos postulavimas yra neišvengiama loginė būtinybė, kuri, beje, stebima viduje kaip transcendentalinis sąmonės pagrindas objektų suvokime. Dar vienas jos apibūdinimas, šį kartą jau filosofinis, yra atveriančioji / siejančioji būtis, sietuva. Tuo tarpu Įstatymas ateina iš priešingos pusės, ir yra tai, kas įtraukta į vidų kaip į vaizdą suformuojama informacija, kitaip – introjekcija. Įstatymo pilna giluminė apimtis yra visa visata, tačiau kalbant konkrečiai apie žmogų, šioje realybėje, gamtos sukuriamas materialus, gyvūninis žmogaus kūnas, įtraukiamas į sietuvą kaip išorinis ir vidinis homunkulas. Jame yra dvi funkcijos: mechaninė, tai fizinis kūnas ir mąstymo, tai mentalinis kūnas, vadinamas mažąja sieva. Tai rodo, kad materialus įstatymas skyla į pasaulio dalį ir į mąstymo dalį, kuris kyla iš biologinio mąstymo organo, esančio smegenų struktūroje. Visa ši struktūra yra dvasinėje sietuvoje, bendrojoje gaublėje, kuri atsakinga už informacijos suvokimą ir dalinama į dvi dalis, dvi sąmones: platoninę bei aristotelinę.

Platoninė gaublės dalis suvokia vidinį žmogaus pasaulį, jo mažąją sievą: kaupiasi atmintis, susiformuoja asmuo ir savimonės sugebėjimas. Tai ne materialus pasaulis, koks matomas akimis, bet pagrįstas vidine gnostine smegenų substancija, kuri ne neuromorfinė, bet energomorfinė arba net psichomorfinė, tai yra sudaryta ne iš įprastos mendelejevinės substancijos, bet iš daug tolesnio laukų junginio substancijų spektre. Tai, kas matoma akimis, yra daugiau neuromorfinis lygmuo, o iš mąstymo vidaus atveriama energija ir psichė. Tačiau tai dar ne dvasinis pasaulis, nes ateina iš Įstatymo, pagrįsto organine gamta ir joje vykstančiu bioenergetiniu procesu. Šiam procesui susijungus su sumatoriumi, gaunamas mentalinis „kondensatas“, turintis informacinių morfizmų įspūdį, kurie įdeda į subjektą realybės supratimą, sugebėjimą orientuotis ir veikti pasaulyje. Ši platoninė sąmonė turi būdravimo ir miego būseną, kurią valdo tam tikras smegenų viduje esantis mechanizmas, vadinamas miegu. Galima bandyti vertinti, kuri pusė vykdo miego įjungimo mechanizmą: Įstatymo procesas ar sumavimo. Materializme įprasta manyti, kad sumavimas nutrūksta tada, kai organas nustoja tiekti energiją. Kita vertus, aristotelinė dalis yra vadinamasis sensoriumas, kuris turi vaizdo ir garso pagrindinius išorinius modalumus. Jame atsiveria išorinis homunkulas, vadinamas akių kūnu, kuris yra svarbi savo tapatybės dalis, formuojanti vertinimą, kas aš esu. Tai yra asmenybė ir sumatorius save tapatina su savo pirmapradžio kūno sumatine projekcija ir žino, kad jis yra arba vyras, arba moteris, vaikas, suaugęs arba senolis. Ši struktūra turi šviesos ir tamsos būseną, kuri valdoma kūno akių mechanizmu, kur nuleidžiant ar pakeliant akių vokus galima reguliuoti EM signalo patekimą į smegenis. Naudojantis šiuo mechanizmu tamsinama arba šviesinama aristotelinė sąmonės dalis, pavyzdžiui saugant akis nuo stipraus šviesos šaltinio arba norint pasinerti į platoninį minčių, vaizdinių, fantazijų arba atsiminimų pasaulį. Natūraliai ši būsena atsiranda naktį, kai dingsta dangaus šviesulys ir stoja tamsa, vadinama siena. Sąmonei lieka vidinis pasaulis, kuris irgi išnyksta panirus į miego būseną, įvedančią į sapnų karalystę. Išnykus sumavimo procesui lieka veikti vienintelė sistema, kuri vadinama gyvybe, pagrįsta kūno organų nematomu funckionavimu. Pažeidus organus, išnyksta gyvybė ir nelieka šviesos nė vienoje sąmonėje.

Šį principą galima pavaizduoti tokia schema:

Įdomiausias klausimas – kas yra mirtis gyvybėje ir kas po jos lieka? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip aiškiname žmogaus sandarą: ar laikomės dualizmo, ar monizmo teorijos; ir koks kiekvieno jų interpretavimas. Tarkime laikomės monizmo. Jis gali būti materialistinis ir dvasinis, tai yra, jeigu pagrindine kryptimi laikome materialaus Įstatymo pusę, o sumatorių – tik materialu procesu, tiekiančiu energiją į sąmonės kūrimo mechanizmą, tai yra materialistinis monizmas. Priešingai, jeigu laikome, kad pirminė yra dvasinė substancija, o Įstatymo vaizdas – tik jos kuriama iliuzija, tai idealistinis arba dvasinis monizmas, kuris laiko, kad dvasia palaiko materialaus kūno egzistenciją, tiekdama jam dvasinę energiją ir kai jos tiekimas nutrūksta, kūnas miršta, o dvasia išsivaduoja. Atitinkamai ir dualizmas gali būti materialistinis ir dvasinis, priklausomai nuo to, kam sątvare teikiama pirmenybė. Yra du variantai: dvasia gali egzistuoti be materialios energijos ir kai nutrūksta jos tiekimas, ji pereina į nepriklausomą nuo materialaus kūno egzistenciją. Kitas variantas, kai dvasia be materialios energijos ir informacijos neegzistuoja kaip gyva substancija ir po mirties išlieka, jeigu ji nėra tik būsena, materialios nesąmoningos formos. Čia galima kelti dar vieną klausimą: dvasia kaip gyvas procesas yra pirmapradė substancija ar daugiau kokio nors proceso dėka atsirandanti būsena? Tai svarbiausias sątvarologijos klausimas, nuo kurio atsakymo priklauso, kas yra žmogus: tik materialus gyvūnas ar kažkas daugiau?

Jeigu dvasia yra substancija ir joje vykstantis siejimo procesas turi ne vien materialią, bet ir nematerialią formą, galimas gyvenimas po mirties, kurį vadinu didžiąja kelione. Kaip yra iš tikro priklauso nuo to, kokios substancijos įeina į pirmapradį žmogų sudarantį spektrą. Šis spektras gali būti gana siauras, pasislinkęs į materialią pusę, kuri mūsų realybėje išaiškinta kaip Mendelejevo atrasta atominė substancija. Darvinizme žmogus suprantamas kaip iš organinės atominės substancijos ir fiziologinių procesų jame sudarytas gamtinis gyvūnas. Tačiau seniai akivaizdu, kad norint paaiškinti sumatorių, reikia kitokio stiliaus substancijos, kuri neturi išorinių kietumo, tankumo, masyvumo, jėgos savybių, bet yra subtilesnio stiliaus, galbūt sudarytos iš smulkesnių kvantų ir turinčios daugiau informacines negu energetines savybes. Šias savybes galima vadinti holografinėmis, nes jos į poveikį reaguoja ne niutoniniu atoveiksmiu, bet kuriant morfizmus ir juos susiejant suvokimu. Šį sugebėjimą viename iš „Filognozijos pradmenų“ tomų pavadinau ontologinėmis būsenomis substancijoje arba ontologinėmis hologramomis. O grįžtant prie klausimo, ar didelė tikimybė, kad dvasia yra savarankiška ir nuo materialios energijos nepriklausoma substancija, galinti turėti pomirtinę egzistenciją po disociacijos su kūnu, galiu pasakyti tiek: orientacinė perspektyva, kad žmogus dvasinis – geriausia gyvenimo organizavimo priemonė, subalansuojanti šiapusinę ir anapusinę būseną į  pusiausvyrą, moko saiko ir santūrumo, išvaduoja nuo isterinio carpe diem gyvenimo stiliaus, kuriame žmogus bando kiekvieną akimirką gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.

Iš to seka, kad galimos dvi pagrindinės orientacijos filosofijoje: pabrėžti Platono sąmonę, Platono tikrovės kryptį, renkantis vadinamąjį idealizmą; ir vystyti Aristotelio sąmonės perspektyvą, kuri orientuota į išorę, realybę, daiktus, renkantis vadinamąjį materializmą. Akivaizdu, kad filognozijoje nesirenkama nė viena šių krypčių, bet vystoma bendra universali sątvaro teorija, vystant sątvarologijos korpusą.

• 9VD