Pirmas tikrovės įvaldymo būdas buvo magija, nuo kurio prasidėjo teorinė ir praktinė pažinimo odisėja žmonijos istorijoje, todėl dabartinę, mokslinę civilizacija galima kildinti iš jos. Tikrovėje mokslas atsiranda žmoguje kaip pastanga geriau suprasti jį supantį pasaulį tuo pačiu ir remiantis ankstesne vystymosi pakopa, ir nuo jos atsiribojant. Atsiribojimas gali  pasiekti tokį mastą, kad siekiama ištrinti visą ankstesnių civilizacijų paveldą, kad istorinėje atmintyje neliktų ankstesnio mąstymo stiliaus pavyzdžių, ir šiuo metu turėtume „tobuliausią“ mokslinę sąmonę, nesuterštą archaiškais reliktais ir įrodymais, kad mokslo priešaušryje buvo siekiama tokių pat tikslų, tik kitokiu stiliumi ir metodu. Manau, kad noras dabartinę proto formą padaryti tobula yra netinkamas principas, nes jis neigia istorinės tiesos reikalavimą. Todėl turime prisiminti ne tik „finišą“ ir „finalą“, bet ir visą kelionę iki dabartinio sąmonės lygio. Šios baimės suprantamos: žinant praeitį gali iškilti abejonių naujumu, išryškėti dabartinio mokslo lygio trūkumai ir archaiškų formų teisingesnis ar gilesnis žvilgsnis į tikrovę, nes dabartinio pasaulio ideologija sąmonę nori susiaurinti, apriboti, įstatant į siauros funkcijos organizacijoje rėmus.

Filognozijoje laikomasi ne tokio principo, joje stengiamasi aprėpti visą žmonijos istoriją, pirmąja pažinimo forma laikant magiją, nuo kurios prasidėjo praktinis sąveikavimas su realybe. Tad civilizaciją, prasidedančią nuo šio sąlyčio su tikrove, tradiciškai laikau vis tobulesne „magijos“ sistema, kuri žymima pagal civilizacijos stilių, nuo pirmo iki penkto laipsnio magijos. Koks tokiu atveju būtų šio termino apibrėžimas? Magija laikau technika, su kuria norima pasiekti kokį nors tikslą. Žinoma, technika turi įvairius stilius, priklausomai nuo tikrovės pažinimo gylio, jos vidinių principų supratimo, pradedant ritualais, užkeikimais, simboliniais ženklais, įvairia atributika, kurios tikslas – padaryti poveikį anapusinei realybei. Kita vertus, ryškus alcheminis jos aspektas, kuriame naudojami įvairūs materialūs arba gyvi objektai, kurie norimą poveikį tikrovei turi sukurti „cheminių reakcijų“ būdu. Tai reiškia, kad yra psichinis magijos aspektas, susijęs su įsakymo, komandos komunikacija ir „techninės“ priemonės, kurios priverčia tikrovę tarnauti sekant jos vidine prigimtimi ir mago žinomais dėsniais.

Pirmykštė magija siekė valdyti artimuosius hipostratos klodus, kurie buvo sugamtinti, pripildyti gyvų būtybių, turinčių žvėrių pasauliui būdingų savybių: jos buvo įsivaizduojamos kaip instinktyvios, primityvios, žiaurios, susiliejusios su stichijomis, nužmogintos. Mitas virš šio požemio „demonų“ pasaulio pakelė viršžmogiškų dievų panteonus, kurių paskirtis buvo valdyti aukštąsias, dvasines egzistencijos sferas. Su mitologija susipynę ritualai irgi vadinti magija, bet su pasikeitusia socialine funkcija, daugiau orientuota į žmogaus, giminės ir tautos pagrindines šventes. Herojinė religija pasiekė giliausią sąveikavimo su transcendencija lygmenį ir sąlytį su šia realybe išvalė nuo magijos, palikdama tik „švarų“, dvasinį bendravimą su įasmeninta centrine stichija. Ir, mano manymu, paskutinis etapas buvo filosofinis, kuris išvalė net tik maginę sąveiką su transcendencija, bet ir pilnai ją nureligino bei nuasmenino. Iš maldos ir įvairių garbinimo veiksmų liko tik energinga protinė kontempliacija, kurioje bandoma ne užmegzti ryšį, bet perprasti. Taip atsirado racionalioji teologija, kuri religijoje naudojama kaip dvasinio tikėjimo jausmo ramstis, protu pagrindžiantis transcendentinį, asmeninį Dievą. Tuo tarpu filosofijoje, kurioje tikėjimas beveik visai išnykęs, lieka tik noras žinoti. Filosofas neturi užkeikimo, simbolio, ritualinio veiksmo, kitos technikos – iš viso to liko tik išmintis, kaip teisingo gyvenimo mokymas. Kaip jau sakiau anksčiau, tai beveik sutampa su filosofija kaip etikos disciplina.

Mano manymu, į šią „magijų“ seką mokslo įrašymas nebūtų teisingas, nes mokslas tiek daug kartų pranoksta ankstesnius proto kurtus kosmologinius pasaulius, kad jis yra naujo pasaulio pradžia, kurio „naujoji era“ turi būti pradėta skaičiuoti iš naujo, kuriant naują seką. Kita vertus, ryškus tam tikras paralelizmas, kur antra seka kartoja tą patį, kas buvo pirmojoje, tik dabar daug kartų pažangesne forma. Tai reiškia, kad jeigu pirmoje sekoje nuo pirmo iki ketvirto elemento viskas buvo pirmo varianto kitoks, pakeistas, išplėstas ir perinterpretuotas pakartojimas, tai mokslas šiuo atveju tapatus 1M magijai, nes panašus tiek teorinis, tiek praktinis magijos ir mokslo tikslas: įvaldyti tikrovę ir priversti ją tarnauti žmogui. Žinoma, skiriasi kosmologinė realybės interpretacija, bet visas pragmatinės orientacijos karkasas – tas pats. Skirtumas tas, kad simbolis, užkeikimas, ritualas, alcheminės reakcijos dabar jau tikra realybė, kuri veikia ne vaizduotėje, bet pačiame transcendentiniame pasaulyje. Tai reiškia, kad magija pagaliau pradėjo „veikti“ tikru veikimu, duoti tikrą naudą, pasikinkant ne įsivaizduojamus, bet tikrus realybės „demonus“. Tai demonas kaip jautis, prie kurio prikabintas arklas, kurį jis paliepus artojui turi tempi ir daryti savo darbą. Magas ir mokslininkas yra toks demoną valdantis artojas.

Belieka pasitikslinti kaip tai atrodo metafizinėje realybėje, sumuojamoje tik nedideliu procentu, dėl to tik netiesiogiai sugebant suprasti, koks tikras alchemijos veikimas. Realybė turi dvi formas: holoplastinę, arba pirmapradę, ir sumuojamą kaip sumatus. Žinome, kad sumatoriaus paveikslas yra tiesioginės aplinkos atspindys sąmonėje, kuriame žmogus mato savęs ir realybės imitatorių, pagal kurį jis suvokia kas yra jis ir kokia yra jo artimiausia aplinka. Tačiau tai netikras Aš ir ne tikras Kitas, nes tikras yra anapus sumatoriaus vaizdo, tai yra transcendencijoje. Vadinasi kiekvienas maginis veiksmas turi du sluoksnius: pirmapradį sluoksnį, kur jis veikia pilnu veikimu ir kaip tas veiksmas atsispindi fenomeninėje sąmonėje. Akivaizdu, kad 1) tai daug mažiau, negu yra pačioje realybėje, ir 2) prie to, kas suvokiama, galima pridėti mintis, jausmus, būsenas, jutimus ir pan. Žinoma, visa tai nebus vaizdo papildymas tikra informacija, tačiau ši vidinė kryptis atliekant ritualą svarbi psichologiškai. „Formulių“ lygmenyje tai turėtų atrodyti taip:

A + X = P

A yra fenomeninis objektas sumuojamas sumatoriuje, X yra skirtumas, kuris atsiranda iš P atėmus A, kuris vis dar reiškiasi suvokimui kaip veikiamybė. Pavyzdžiui, gravitacijos reiškinys tiesiogiai neturi jokio objekto, jei atimsime masyvius daiktus, tačiau fizinė jėga vis dar suvokiama pagal tai, kaip ji veikia. Ši veikiamybė rodo nepilną sumavimą, iš ko seka, kad yra realybė, kurios mūsų sąmonė tiesiogiai nesuvokia, ir kuri yra P, kaip nematomos hipostratos, sritis. Proto sukurtus gnostinius kūnus galime pažymėti kaip G, tada gausime tik protinį objektą, kuris kaip implantas „sodinamas“ hipostratoje ir funkcionuoja kognityviniu būdu, žmogaus mąstyme.

G (A) + G (X) = G (P)

Mokslas daugiau susijęs su pirmu „formulės“ variantu, o pirmykštė magija su pastaruoju, nes joje tik protinis pirmapradis objektas, tik protinis jo fenomeninis reiškimasis ir tik protinis paslėptų hipostratoje galių principas. A vietoje magijoje dažnai įtraukiamas koks nors realus fenomeninis objektas: kokia nors stichija, dangaus kūnas, gamtinis daiktas, gyvūnas, ir su juo susiejama vis mitologinė / protinė kompozicija. Taip atsiranda kulto objektai, galintys būti tiek mentaliniais, tiek materialiais.

Galimas dar vienas formulės variantas, kai hipostratinis objektas nematomas, tai yra nesumuojamas, bet tik „nujaučiamas“.

G + X = P

Šiuo atveju X lygu P, kuriame nėra jokios atveriamos dalies, bent jau jusliškai, tačiau kai kada tai galima padaryti techniškai, kai matavimo prietaisas pakeičia sensoriumą. Anksčiau, alcheminėje magijoje, naudojo įvairius materialius priemonių arsenalus, kaip ekstraktai, eliksyrai, skysčiai, milteliai, augalų mišiniai, gyvūnų dalys ir pan. Taip buvo vykdomas maginis ritualas, kuris nežinojo tikros hipostratos struktūros, rėmėsi tik išgalvota racionalizacija. Tačiau laikui bėgant moksle buvo išvystytos sritys, kuriose akivaizdžiai žinomos „magiškos“ veikiamybės užuominos, turinčios realų pagrindimą pasaulyje, bet esančios anapus šiuolaikinio mokslo aiškinamųjų galimybių, nes G (X) skirtumas, kurio sudėtingumas nubrėžia atstumą tarp sumuojamos realybės arba veikiamybės ir hipostratinės holoplastinės realybės yra labai didelis. Tos sritys yra radijo bangos, magnetizmas, elektra, chemija, šilumos dinamika, genetika, sąmonė. Imkime magnetizmą kaip pavyzdį. Jo formos tikrovėje tokios:

A (magnetizmas) + G (magnetizmas) + X (magnetizmas) = P (magnetizmas)

Norint panaudoti magnetą arba elektromagnetą, jau nereikia kreipimųsi į mitines būtybes, invokacijų ar evokacijų. Užtenka žinoti hipostratos struktūrines formules ir žinoti mechanizmus, kurių pagalba techniškai galima išgauti norimas savybes, sukuriant techninį daiktą. Tai pilnai racionalizuotas 5M (penkto laipsnio magija) magijos variantas, kuris pagrįstas žinojimu, ne vaizdiniais, fantazijomis, tikėjimais. Kita vertus X (magnetizmo) atstumas iki realybės visada išlieka ir nė vienas mokslininkas nežino, kas iš tikro yra P (magnetizmas).

Ir paskutinis principas – šiuo metodu įvertinti gyvybę, gyvūną ir pažiūrėti koks yra atveriamos ir neatveriamos jo būties skirtumas:

P (gyvūnas) – A (gyvūnas) = X (gyvūnas) arba

100 proc. – 20 proc. = 80 proc.

Toks būtų mano subjektyvus vertinimas.

Šis principas yra pagrindinis filognozijos metodas, kuris kiekvieną tiriamą daiktą mąsto kaip tikrovę, realybę ir veikiamybę, išnyrančią iš nematomos gelmės, kurioje net sąmonėje neveikiantis magijos aktas, realybėje gali būti veikiančiu mums nežinomu būdu. Jis veikti gali tiek gerąja, tiek blogąja prasme.

• 9VD