Dėl žinomų priežasčių F. Nietzsche‘ės filosofija nebuvo išvystyta iki galo, tačiau mąstytojas paliko mums pakankamai informacijos, kad galėtume tai padaryti patys. Jo gyvenimas buvo gana trumpas, 56 metai, ir paskutinį dešimtmetį jis buvo nedarbingas. Nepaisant to, kad jam pritrūko laiko užbaigti visus savo suplanuotus darbus, mums išliko jo užrašai, iš kurių galima susidaryti vaizdą, kokia buvo jo Vakarų civilizacijos vizija jos visumoje. Jeigu yra neatsakytų klausimų, juos galima paimti tiesiai iš tikrovės, iš savo žinių apie pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Viskas, kas buvo paviešinta jam esant gyvam ar tuoj po mirties – tik nedidelė dali to, ką filosofas mąstė, ir galima sakyti, kad pagrindinio savo gyvenimo veikalo parašyti jis nesuspėjo. Tačiau tai galima padaryti patiems, nes išliko visa tam reikalinga informacija. Pirmas bandymas „užbaigti“ F. Nietzsche‘ės filosofinę mintį buvo padarytas jo sesers E. Nietzsche ir draugo P. Gast, kurie, remdamiesi filosofo užrašuose rastu planu, sugrupavo jo minčių eskizus į logišką visumą, taip sukuriant knygą pavadinimu „Valia siekti galios“ (1901,1906). Ši knyga, kad ir kaip ji būtų kritikuojama, yra finalinis akordas, parodantis kokia buvo jo, kaip filosofo, viso gyvenimo problema. Mūsų dienomis visą veikalo turinį priimta sugrąžinti į tas užrašų vietas, iš kur jie buvo paimti ir rodyti F. Niezsche‘ės mąstymą „autentiška forma“. Tačiau kad ir kaip mums tai nepatiktų, minėtame veikale nėra nieko, ko jis nebūtų mąstęs, o po to užrašęs savo užrašų knygelėse. Dėl šios priežasties laikau autentiškais abu vėlyvosios F. Nietzsche‘ės filosofijos variantus.

Toliau paaiškinsiu, kodėl šią perspektyvą, nuo pabaigos į pradžią, laikau svarbia savo tyrinėjimuose. Paskutinis filosofo kaip mąstytojo kelio etapas, išlikęs jo juodraščiuose ir užrašuose yra įrodymas, kad gyvenimo pabaigoje jis savo filosofijoje pasiekė juodojo drakono sintezės lygį, kuriame postuluoja naują Vakarų civilizacijos etapą, kurio autoriumi siekė būti. F. Nietzsche‘ę laikau gyvenime vienu iš nedaugelio juodųjų drakonų, kurie padarė didelę įtaką Europos kultūrai ir ši įtaka stipriai jaučiama iki mūsų dienų. Tam, kad būtų šiek tiek aiškiau apie ką čia kalbu, priminsiu du civilizacijos tipus, kuriuos vadinu juoduoju arba baltuoju drakonu. Kaip žinia, kiekvieno žmogaus sątvarą sudaro imanentinė ir transcendentinė dalis, kur MS yra sąmonės vidus, o DS yra išorė. Civilizacijos rangas priklauso nuo to, kaip šie dėmenys sąveikauja: pradinė būsena yra pilna poliarizacija ir uždaras MS-DS santykis; tačiau bėgant laikui žmonės sugeba vis daugiau įtraukti, internalizuoti transcendencijos, kuri tampa vidine savastimi, lemiančia santvarką ir žmonių gyvenimo būdą, priklausantį nuo vadinamojo technologinio išsivystymo. Šie tipai yra juodasis ir baltasis drakonas, kur žodis „drakonas“ yra vaizdingas transcendencijos simbolis. Pagrindinis tarp jų skirtumas tas, kad juodasis drakonas, vystantis civilizacijai kaupia subjektyvias, kultūrines psichovektoriaus formas, kurios susikaupia į milžiniškus paveldo kiekius, kurie remiasi „silpnąja“, arba menine, sąveikos su transcendencija forma, kurios pagrindinė priemonė yra kalba. Tuo tarpu baltasis drakonas, kaip tam tikra proto forma, sugeba atverti transcendentinius klodus tikru atvėrimu, ir proto turinys gaunamas „stiprusis“, arba techninis. Pažiūrėję į F. Nietzsche‘ės doktriną, matome, kad jo kuriama pasaulio vizija atitinka juodojo drakono sąmonę, nes jame nepropaguojama techninė sąveika su juo, ir metodai atitinka „silpnųjų“ kategoriją, kaip pasakytume šiais laikais – kultūrinis psyopas.

Norint išskleisti šią mintį dar plačiau, reikia konkrečiai analizuoti filosofo teorijos turinį, kuris turi būti tiksliai suklasifikuotas pagal standartines filognozijos formules. Viena jų yra

MS – Teorija – Sophia – DS

Joje matome, kad santykis tarp MS ir DS turi dvi formas: kontempliatyvią, vadinamą teorija, kitur – pažinimu; ir praktinę, kuri yra sophia, arba gyvenimo išmintis. Jeigu imsime konkrečiai žodį „filosofija“, kuris reiškia „meilė išminčiai“, „išminties meilė“, tai akivaizdu, kad jis nurodo į antrą santykio tarp žmogaus ir realybės sandą ir turi praktinę orientaciją, tam tikrų, išmintingais laikomų, principų taikymą gyvenime, kurie turi apsaugoti nuo bėdų, nelaimių, katastrofų ir tragedijų, kurias atneša neišmintingas gyvenimas. Žinoma, išmintis pagrįsta teorinėmis žiniomis, tačiau jos nevertinamos, jeigu nepritaikomos gyvenime. Tęsiant šią mintį, galima apibendrinti, kad, nors ir ne visiškai, išmintis sutampa su morale, etika, kuri buvo labai svarbi filosofinių diskusijų tema Senovės Graikijoje. Išmintingas gyvenimas yra moralus arba doras gyvenimas, atsisakantis peržengti ribą tarp savęs ir kito, siekiantis pusiausvyros ir harmonijos, įsistatantis į saiko rėmus. Žinoma, šį klasikinį principą F. Nietzsche‘ė su savo imoralizmo doktrina atmeta, tačiau bazė ir atskaitos taškas yra būtent šis vertinimo matas. Kodėl filosofas renkasi tokį variantą paaiškinsiu toliau. Tam reikia prisiminti dar vieną formulę, rodančią, kur santykyje tarp Dvasios ir Pirmojo Įstatymo dedamas akcentas.

Dvasia – 1B Įstatymas – 1A Įstatymas

Kas yra dvasia iš ankstesnių tekstų turėtų būti suprantama – tai transcendentalinė žmogaus kryptis, kuri yra žmogaus subjekto, kaip atveriančios substancijos, pamatas. Tuo tarpu Įstatymas yra tai, kas „įstatyta“ į dvasią kaip informacija, kuri suformuojama į kokybinių sumatų srautą. Taigi 1A yra objektyvus pasaulis, arba tiksliau gamta, gamtinis įstatymas; o 1B yra gamtos kuriama gyvybė, turinti fiziologinę ir psichologinę dalį, apibendrinamą žodžiu „instinktai“ arba vidinės, vitalinės žmogaus metafizikos Id, tariant Z. Freudo žodžiais. Suprantama, kad F. Nietzsche‘ė remiasi šiuo 1B Įstatymu, kuris pagrįstas gyvybės metafizika, prie kurios jis priėjimo ieškojo per vidinę žmogaus dalį, kuri sievos modelyje žymima A-B-C-D-F kompleksais. Arba, kitaip sakant, mąstytojo Teorija dalyje realybė suvokiama būtent šioje perspektyvoje ir šio žinojimo pagrindu jis kūrė savo filosofinę išmintį. Vedamas šios idėjos jis siekė sumenkinti objektyvų, žmogų kaip gyvūną išcentrinantį protą, nes toks protas veda prie gyvybės nuosmukio ir gyvenimo dekadanso. Pasak jo, žmogus, žalojantis savo instinktus, yra „sergantis gyvulys“, o tai propaguojanti civilizacija – priešiška gyvybei. Tai jis konkrečiai įžvelgė krikščionybėje, kurios pagrindinė institucija yra Katalikų Bažnyčia. Ji yra tas antstatas, arba Antrasis Įstatymas, kuris irgi turi dvi formas

Dvasia – 2A Įstatymas – 2B Įstatymas

Kitaip sakant, Antrasis Įstatymas turi teorinę dalį, 2A, kuri yra paveldo įsisavinimo ir savarankiškų apmąstymų išdava ir 2B arba praktinę dalį, kuri yra visas, civilizacija vadinamas, dirbtinis pasaulis, sukuriamas sumaniojo ir protingojo žmogaus: nuo visuomenės organizavimo formų, dvasinės kultūros, mitologijos, religijos, filosofijos iki sukurto meno, įrankių ir technikos pasaulio, atsirandančio kaip žmogaus veiklos padarinys. Kitaip sakant, tai priešprieša tarp gyvybės sferos ir technosferos. Gamtinis žmogus į protą įtraukdavo 1A gamtinį pasaulį, tačiau civilizuotas žmogus gyvena dirbtinėje aplinkoje ir jo protas formuojasi 2B Įstatymo pagrindu.

Taigi F. Nietzsche‘ė siekė perprogramuoti civilizaciją žmonių protuose, tam, kad orientuotų ją į žmogaus gyvybinės šaknies puoselėjimą ir vystymą, kad protiniai implantai, 2A, neblokuotų vitališkumo ir gyvybingumo, pašalinant resentimento moralę iš kultūros, ir gyvybė nebūtų teorizuojama 2B civilizacinių institucijų, kaip Bažnyčia, krikščioniškos teologijos ir filosofijos katedros universitetuose ir visokios moralės inspekcijos bei policijos. Galiausiai jis siekė, kad iš visuomenės būtų išdiegti krikščioniški papročiai, kurie netinkamai ugdo žmones, verčia juos kentėti gyvūniškumo „nuodėmės kančias“, siūlant iliuzinį „apsivalymą“, kai jį tik sugadina ir susargdina. Visi šie pakeitimai buvo įausti į grandiozinį filosofo planą – perrašyti visą senąją Vakarų Civilizaciją, sugrąžinant ją prie graikiškų ir romėniškų ištakų, atgaivinant senąjį, aristokratinį modelį, su hierarchine luomine sankloda, antidemokratiška politine sistema, kurioje valdyti, dalyvauti politikoje turėjo teisę tik aukščiausias luomas, aristokratija. Negana to, jis žavėjosi ne nuosaikiomis, tiesioginės demokratijos arba respublikos politinėmis formomis, bet tomis vystymosi fazėmis, kur politinis elitas įgyja imperinį mastelį ir siekia visuotinio įsiviešpatavimo, kai Aleksandro Makedoniečio imperija arba Romos imperijos ekspansija Europoje. Tai reiškia, kad iš vienos pusės F. Nietzsche‘ė gyvybę aukštino, bet iš kitos pusės, teises suteikė tik elitui, o „menkavertė“ gyvybė jam buvo tik „didžiųjų siekių žmogaus“ priemonė. Elitas, jo galios begalinis augimas, jam buvo vienintelis dėmesio vertas tikslas.

Iš to, kas buvo pasakyta, seka, kad F. Nietzsche‘ės praktika, išmintis yra priemonė elitinės žmonių rūšies sukūrimui ir jos maksimalios, megalomaniškos galios ekspansijos visatoje filosofijos parengimas. Šis elitas – tai ne protas, racionalumas, įrodymas, atmintis, faktologija, bet vitališkumas, gyvybė, instinktas, valia, jėga ir išorinės galios vis didesnis plėtimas. Tam reikalinga maksimali sintezė, kuri išerdvina kultūrines formas, paneigiant statišką jų būvį, ir vietoj to į sątvarą įveda tapsmą, laiką, istoriją, kuri vienintelė reali sąmonės būsena, kurios taikliausias apibūdinimas – viskas laikina, viskas praeina. Kultūra – tik laikina galios forma, atspindinti kažkokio momento galios kiekį, realizuojamą kaip politinė galia, suteikianti socialiniam audiniui stabilią formą ir auginanti valios viešpatauti lygį atitinkantį žmogaus tipą. Kiekvieno galios centro tikslas – sukurti aukštesnįjį žmogų, kad jis, kaip kultūrinis hegemonas, taptų žemesnių kultūrinių formų šeimininku ir valdovu.

Tokia tad yra F. Nietzsche‘ės išmintis, iš kurios galima pasimokyti kaip funkcionuoja civilizaciniai psichovektoriai, kaip jie kuriami, kokios jėgos ir institucijos šiame procese dalyvauja.

• 9VD