Teocenas, antropocenas ir technocenas

Šiuo mentu madinga kalbėti apie antropoceną geologinės eros prasme, kuris, tariama, išstūmė holoceną, egzistavusį iki planetos civilizacijos suklestėjimo 19-20-21 amžiuje. Aš pabandysiu šį klausimą pamąstyti iš kitos pusės, šiek tiek atsiplėšdamas nuo geologijos ir daugiau orientuodamasis į civilizaciją kaip į psichikos formą, lemiančią žmonijos psichovektorių ir jo poveikį planetai (ne vien poveikį, kaip linkstama aiškinti tradicinėse antropoceno analizėse). Mąstant žmogaus proto pagrindu sukurtos paradigmos rėmuose, civilizacija kaip mentalinis darinys, mano knygose vadinamas psichovektoriumi, turi tokias pagrindines kryptis: teocenas, tai yra civilizacija, orientuota į nematomą, gamtinę tikrovės dalį, kuri lemia mąstymo ir kultūrinės elgsenos formas; antropocenas kaip atsisukimas į žmogų, į save, tampant pagrindine civilizacijos problema, apibendrinama maksima “pažink save“, ir prasidedantis nuo filosofijos atsiradimo; ir technocenas, sukuriantis dirbtinę gamtą bei dirbtinį superžmogų, kuris yra ir Dievą išstumianti super DI mašina, aptarnaujama žmogiškų androidų, arba techninių gyvūnų, turinčių savarankišką ir nesavarankišką intelektą.

Pačioje pradžioje kol dar sąmonė orientuota į gamtą, kurią jos visumoje vadinu didžiąja sieva (DS), psichikoje vyrauja jos sureikšminimo, išaukštinimo ir garbinimo būsena, kurioje, metafizinėje kalboje, žmogus ją įsimbolina Dievo, kaip visagalio gamtos ir gyvybės valdovo, vaizdiniu. Šis žodis graikiškai yra “Theos“ arba lotyniškai – “Deus“, kuris sudaro teoceno eros vaizdinio pagrindą. Žinoma patys žmonės savo civilizacijos taip neapibrėžė, nes jie dar nemąstė šiuolaikinio mokslo terminais, tačiau tai darome mes, retrospektyviai primesdami savo nustatytas charakteristikas. Šioje eroje žmogaus poveikis “geologijai“ plačiąja prasme buvo minimalus, nes gyvenimo būdas buvo gamtinis, prasidėjęs kaip klajoklių gyvenimas ir tik vėliau tapęs sėsliu. Santykis su išoriniu pasauliu buvo ritualinis, apeiginis, turintis garbinimo ir kulto bruožų. Todėl poveikis aplinkai buvo minimalus: dar nebuvo atvertos hipostratos ir ši “mentalinė“ era sutapo su geologiniu holocenu, tai yra laisvai besivystančios ir nenaikinamos planetos pasauliu.

Maždaug nuo filosofijos atsiradimo prieš 2500 metų prsideda civilizacijų persiorientavimas, kur žmogus tampa svarbesniu dėmesio objektu už gamtą. Tai buvo ilgo persiorientavimo priešaušris, kuris savo finale sukūrė tokį didelį technologinį žmonijos išsivystymą, kad pradėjo veikti planetos gyvybės sferos raidą ir net geologinę jos būklę, pačioje persiorientavimo pabaigoje sukūrus dirbtinę technosferą, kuri vis labiau išstūminėja netūralią gamtą. Tai, žinoma, prasidėjo nuo milžiniško masto planetos urbanizacijos, sukūrusios iš gamtos išėjusių žmonių bendruomenes, kurios dabar labai sparčiai technologizuojasi ir pereina į transhumanizmo ir pohumanizmo būkles: iš pradžių įveikiama gamta, gamtinis būtinumas, o po to pradedama įveikinėti ir patį žmogų, siekiant jį peržengti. Mano manymu, tai prsidėjo nuo filosofinės revoliucijos, kurios pasekoje žmogus atsisakė orientacijos į anapusinę tikrovę, garbinimo santykio su ja ir vietoj to į pirmą planą iškėlė žmogų, siekiant atsakyti į klausimą, kas jis yra.

Dabar jau akivaizdu, kad šis finalas yra pradžia peršokimo į naują pasaulį, kuriame vyrauja technika, dirbtinumas, gamta pakeičiama dirbtinėmis ekosistemomis, o gyvūnai – “Boston Dynamics“ robotais. Tai yra atsisukimas į techninį daiktą, kurio pabaiga bus technoceno pasaulis, apie kurį šiuo metu mąsto tik mokslinės fantastikos autoriai ir futuristai. Antropocenas yra tik ekologinės problemos pradžia, o technocenas – radikalus technosferos išsiplėtojimas, laukinę gamtą padarantis beveik neegzistuojančia – išskyrus įvairius regioninius parkus ir draustinius. Šio pasaulio centru, kaip manoma, bus super DI (dirbtinis intelektas), kuris valdys visą technoparką kaip daiktų ir žmonių internetą, kurio tikslas bus – vis didesnis įsitvirtinimas tikrovėje, vis didesnis jos technologizavimas, išsiveržiant net iš planetos kalėjimo į kosmosą ir technogamtą platinant net ten. Tai galima sudėti į tokią hierarchiją:

DSI [technocenas] – MS [antropocenas] – DS [teocenas]

DSI – dirbtinis superintelelektas
MS – mažoji sieva
DS – didžioji sieva

Tarus, kad ateis toks laikas, kai bus suprasta sąmonės paslaptis ir bus išmokta kurti dirbtinę sąmonę, laukia dirbtinės gyvybės suklestėjimas, kuris pralenks sintetinės gyvybės proveržį įgalinamą genetikos proveržių. Bus įmanoma kurti įvairius variantus, kur dirbtinė sąmonė bus jungiama su sintetiniais kūnaisa arba kurti gryną techninį organizmo imitatorių. DI procesorius bus pakeistas kokybiniu informacijos sumatoriumi, robotui suteikiant dirbtines “ontologines būsenas“, vadinamas sąmoningu realybės suvokimu. Žinoma, iki to toli ir žmogus dar per mažai pažintas, tačiau šiuolaikiniai transhumanistai ir pohumanistai tiki, kad tai nėra neišsprendžiama problema. Turint omenyje tai, kad dirbtinė sąmonė bus neprogramuojamas, bet apsimokantis techninis gyvūnas, kokia bus jo evoliucija – sunku prognozuoti ir dar sunkiau prognozuoti, koks bus techninės sąmonės požiūris į natūralią sąmonę. Dėl šios priežasties kyla klausimas dėl tokio technosferos raidos scenarijaus tikslingumo, nes žmonija pjauna šaką ant kurios sėdi.

Galima iškelti klausimą, kokio požiūrio į šį klausimą laikomasi filognozijos doktrinoje? Šiuo metu nuo galutinio atsakymo esu linkęs susilaikyti, ir galiu pakartoti, ką kai kuriose kitose vietose jau esu išsakęs. Pagrindinis žmogaus ir žmonijos tikslas yra vis geriau pažinti realybę, kurią pažinus – nebūtina ją iš karto versti technologine mašina. Tam tikri techniniai proveržiai, norint vis labiau įsigylinti į hipsotratą – neišvengiami, tai tai turi būti daroma ribotai ir nuosaikiai. Kol nėra galingo techninio proto sąvokų aparato – atsisakyti primityvių gyvybės darkymo priemonių, kurios labiau panašios ne į proveržį, bet į pasityčiojimą, kapitalizme skatinamą pelnų vaikymosi logikos, kaip E. Musko “Teslabot“. Žmogus turi daug neišnaudotų natūralių vystymosi galimybių, kuriose turi būti siekiama vis labiau atverti hipostratą ir paversti ją tokia civilizacijos forma, kuri būtų maksimalus teorijos vystymas ir tik minimalus jos įtechninimas, visą dėmesį sutelkiant į etinį praktikos dėmenį. Savo teoriją siekiu pagrįsti antiantropocentrine perspektyva, tačiau ją perkeliant ne Dievą, ne į DI, bet į tą natūralų fundamentą, kuris yra visos žmogaus vidinio pasaulio pamatas, kuris krikščionybėje vadinamas Tėvu, o aš vadinu didžiąja sieva. “Aš esu Tėve“, filognozijos metodu galima pavaizduoti kaip Tėvas [Sūnus]. Tėvą pakeitę didžiąja sieva turime tokius mažosios sievos variantus:

DS [MS1] [MS2] [MS3] [MS4] [MS5] [MS6] [MS7] [MS8] [MS9]

Žmogus yra MS6, arba šeštas mažosios sievos lygmuo, turintis galimybė vystytis nuo pradinio varianto, iki išsivysčiusio, pažangiojo žmogaus, kurio transhumanizmas yra ne biologinis, bet dvasinis. Kitaip, norėdami peržengti žmogų, turime gerinti jį ne tiek išorėje, kiek viduje, didindami Įstatyme sumuojamos hipostratį gylį. Tai išreiškiama tokia struktūra:

MS6 – S[DS1] H[DS999]
MS1 – S[DS100] H[DS900]

MS – mažoji sieva
DS – didžiji sieva
S – sumatorius
H – hipostrata

Kaip žinia, kadangi sumatorius yra dvivietis, vadinamas uliumu, jis pasidalinęs į du polius, kurie, tarpsavyje sąveikaudami, kuria kalbinę / techninę sintezę. Tad sumatorius S[DS100] gali turėti pusiausvirą tipą, 50 + 50, ir nepusiausvrirą, kur vyrauja arba proto kompiuterio sumatų perteklius arba juslinių hipostratos klodų išplėstas sumavimas, rodant gilesnį “pasaulio vaizdą“. Pirmas išplėtimo variantas įmanomas jau dabar, o antras variantas, kur daugiau ne proto, bet realybės, manau, bus įmanomas sukūrus DHA (dirbtinis hipostratų atvaras).

Taigi, mano manymu, žmogus nuo primityvaus kūno organų technologizavimo turėtų persiorientuoti į dvasinį vystymąsi ir kurti dvasinį, o ne biologinį transhumanizmą. Svarbiau ne tapti kūno ir psichikos inžinerijos auka, kuri leidžia milijonus modifikacijoms, bet “pažinti save“ ir tinkamai pasiruošti didžiajai kelionei gyvenimo pabaigoje. Juk gyvenimas laikinas ir amžinu jis neturi tapti, nes tai žemiausio rango būtis, iš kurios turi būti siekiama išsivaduoti, o ne įamžinti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s