Šėtono bažnyčia

Filognozijos pagrindinis tikslas – surasti holoplastinio realybės modelio svarbiausius sandus, kurių pagrindu būtų galima dalinti ją į pagrindinius skyrius, reikalingus tyrimų orientavimui ir organizavimui. Suradęs tokį modelį, tikiuosi, kad ateityje jį galėsiu išvystyti iki tokio masto, kad jo dalių atidengimas realybėje pasieks beveik pilną gyvybės paslapties atskleidimą. Pradžia yra teisingos struktūros parodymas, o pabaiga – jos vis gilesnis užpildymas tikrovės duomenimis. Iki šiol naudojau trys prieigas: schemos, kurioje sužymėtos visos metafizinės ir fenomenologinės zonos; Uroboro, simboliškai išreiškiančio žmogaus metafizinės sandaros principą; ir „formulė“, visą struktūrą sudedanti į ženklų eilutę, nurodančių į kokią nors schemos zoną. Tai visų filosofijų branduolys, kurį galima naudoti filosofinių traktatų analizei, norint pamatyti kokios vietos tiriamos, kokie kalbinės idėjų išraiškos vadinamieji junginiai. Toliau pateiksiu struktūrinę formulę, kurią paskui paanalizuosiu ir paaiškinsiu:

EMZ1 – EMZ2 – EMZ3 – P [FMZ2 – H – EMZ5 – LMZ1 – LMZ2 – FEMZ6 – LMZ0 – FMZ4] S – EMZ4 – EMZ1

EMZ1 – centrinis realybės klodas

EMZ2 – materialūs realybės klodai, energija

EMZ3 – gamtiniai klodai, grindžiantys organinę gyvybę

EMZ4 – dvasiniai klodai, sudaryti iš informacinių laukų

EMZ5 – ekstensyvi fenomenologinė realybė, anapus horizonto

LMZ0 – čia ir dabar plotinis sumatorius

LMZ1 – praeitis

LMZ2 – ateitis

FMZ2 – atverta materija

FMZ4 – atverta dvasia

FMZ6 – egzistencija, psichologinė mažoji sieva

H – kūno homunkulas

Ši struktūra dalinasi į tris dalis: galvos dalį, tai yra tą, kuri yra tarp [P] ir [S]; uodegos dalį, prasidedančią nuo pirmos erdvinės metafizinės zonos; ir kaklo, arba dvasinio klodo substancijų, žymimų EMZ4. Kaip jau buvo galima suprasti, centrine jėga, svarbiausia kuriant dvasinę gyvybę, vadinama juodąja liepsna, nurodančia į pirmą metafizinę zoną. Šis principas rodo, kad yra išorinis, transcendentinis pasaulis, kuris neduotas žmogaus suvokimui ir vidinis, atveriamas šviesos arkoje, kurioje turime objektyvų ir subjektyvų pirmąjį įstatymą, sudarantį sumavimo proceso organizuojantį branduolį. Koks metafizinis principas galima tik spėlioti, tačiau fenomenologinis vidus sudarytas iš dviejų dėmenų – erdvės ir laiko – kurie sutelkia sąmonę į vieną visumą kaip laisvės ir egzistencijos sampyną, verčiančią autonomiškai apsibrėžinėti, siekiant mąstymo autentiškumo ir nepriklausomo mąstymo judėjimo sandūroje su transcendentine realybe. Tai pirmapradė, pirmykštė sritis, kurioje žmogus pasirodo kaip natūralioji metafizika, arba dvasią turintis gyvūnas, pririštas prie materialių poreikių tenkinimo, bet sugebantis atsiriboti nuo gamtinės būtinybės, pakylant į dvasinės laisvės aukštumas. Sąmonė gali būti orientuota į bet kurį iš išvardintų holoplastinės formulės dėmenų, nuo transcendentiškiausios iki imanentiškiausios, taip sukuriant įvairias filosofines mokyklas. Pavyzdžiui, orientuojantis į EMZ1 užklausiamas realybės pamatas, centrinis jos klodas, kurį galima įvairiai interpretuoti prote, logiškai arba įvardinti žodžiais, kuriant jo vardus. Šis užsiėmimas vadinamas teologija, kurią galima konstruoti racionaliai, remiantis protu, ir iracionaliai, remiantis tikėjimu. Jeigu sąmonė sutvarkyta pagal šio centrinio klodo doktrinų idėjas, turime išvystytą religinę psichiką, kuri tikisi ryšį su Dievu sukurti protu ir kalba. Tokio principo, kaip ir kitų, svarbiausia palaikymo vieta yra atmintis. Kaip pavyzdį imant filognoziją, jos tikslas holoplastinė realybės teorija, apimanti visus dėmenis, tad esanti viskuo: metafizika, fenomenologija, materializmu, gyvybės filosofija, sąmonės teorija, dvasinio pasaulio disciplina ir kūno homunkulo analitine teorija.

Įdomu paanalizuoti, kaip holoplastinė formulė atsispindi Evangelijose, kanoninėse ir apokrifinėse, kiek jose šviesos arkos autentiškos patirties, kuri ne visada gnostikų mokyklų arba bažnyčios teologų buvo suprasta teisingai. Kaip žinia, bažnyčios mokyme yra Šventos Trejybės dogma, sudaranti tikėjimo pagrindą: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kaip šis principas suderinamas su filognozijos holoplastiniu modeliu suprasti nesunku: Tėvas yra visa didžioji sieva, holoplastinė transcendentinė realybė; Sūnus yra mažoji sieva, arba žmogus kaip šviesos arka; ir Šventoji Dvasia yra juos rišantis dieviškas klodas, dalyvaujantis sielos kūrime ir mano doktrinoje vadinamas Juodąja Liepsna. Kiekvienas žmogus yra įsikūnijusi dvasia, kurios sietuvos mastas priklauso nuo to, koks Juodosios Liepsnos rangas. Nuo to priklauso žmogaus dvasiniai gebėjimai ir „artumas Dievui“. Kitaip sakant, žmogus gali turėti mažą sietuvą, tada jis linkęs prie gyvūniškumo, materializmo, iracionalumo, instinktyvumo ir impulsyvumo; o jeigu sietuva didelė, žmogus turi išvystytą platoninę sumatoriaus dalį, didelį protą, skvarbų mąstymą, sugebėjimą kurti aukšto lygio teorinę sintezę sąveikoje su realybe, tai yra supranta ir save, ir pasaulį. Tai padeda tapti lyderių, filosofu, religiniu vedliu, primetančiu civilizacijai savo vidinėje akyje regimas dvasines formas. Čia galima dar kartą priminti žinomą posakį „Tėvas yra manyje, o aš Tėve“, kuris yra pagrindinis sumatoriaus sąveikos su anapusine realybe struktūrinis principas, vadinamas inversija – „Tėvas yra manyje“ ir eksversija – „Aš esu Tėve“. Tai natūralios tvarkos formulė, kurios antitezė yra Tėvo ir Sūnaus išsiskyrimas, konfliktas, kurio metu atsisakoma principo „Aš esu Tėve“ ir nusprendžiama tapti savarankiška būtimi. Šis archetipas yra vadinamasis „Šėtono sukilimas“, kurio metu angeliškas Dievo sunūs sukilo prieš savo Tėvą ir nusprendė tapti savavaldžiu valdovu, kuriančiu savo realybę.

Mokslinės civilizacijos iškilimas kartoja tą patį kelią, koks nurodytas „Šėtono sukilimo“ mite, tad yra „ateistinio satanizmo“ formos; senovinės mito versijos adeptai yra teistiniai satanistai, nes jie dar neištrynę didžiosios sievos dieviškumo intuicijos. Bet kokiu atveju, nusisukimas nuo Tėvo karalystės ir jai karo paskelbimas, kad ir kokiu principu, dvasiniu ir materialistiniu, yra satanizmas, nes atitinka „Šėtono sukilimo“ archetipą. Galima bandyti prieštarauti, kad tai tik kultūrinė forma, kuri yra žmogaus fantazijų vaisius, tačiau remiantis fundamentine sątvarologija, akivaizdžiai matosi, kad šis principas atitinka ir realią žmogaus metafiziką, realų santykį tarp žmonijos ir transcendentinės realybės. Šis santykis matosi žmonių rūšies evoliucijoje, kurioje žmogus iš paprasto gamtinio gyvūno išsivystė į kultūrinę civilizaciją, kuri tiek sustiprėjo intelekte, kad tapo nepriklausoma nuo gamtos, ir vis labiau ją sutechnindama tampa realybės užkariautoja ir valdove. Šis procesas yra „nutolimas nuo Dievo“ ir visiškas nuo jo nusisukimas tiek paviršiuje, kuris visas perdaromas, perkuriamas, tiek gelmėje, kuri visa įžodinama techniniais žodžiais. Todėl senąją civilizaciją, dar gyvenusią gamtos arba Dievo artumoje, vadinu Dievo Bažnyčia, o naująją, nusisukusią nuo gamtos ir transcendencijos – Šėtono Bažnyčia. Žodis „bažnyčia“ čia nebūtinai reiškia „religinė organizacija“, tai veikiau yra metafizinis pasirinkimas, kuris gali turėti ir sekuliarią, ir religinę formą. Dar galima pridurti, kad Dievo bažnyčia gali būti metafizinė ir fenomenologinė, priklausomai nuo to, koks požiūris į realybės Įstatymą, kur matomas jo autentiškas pavidalas: gelmėje ar paviršiuje. Remiamasi tokia teologija: Dievas sukūrė gamtą, o žmogus yra kartu ir Dievo, ir gamtos kūrinys, nes gamtos kūrybiniu impulsu sukuriamas genetinis kūnas, o tiesioginiu Dievo dvasiniu impulsu – žmogaus siela.

Šį principą svarbu žinoti, nes jis yra visų planetos civilizacijų pagrindas, ateinantis iš natūraliosios metafizikos, nepriklausomai nuo to, ar civilizacija yra Vakarų, ar kokia nors kita. Šiuo metu visa planeta energingai suka Šėtono Bažnyčios keliu, siekia atsiskirti nuo gyvybę sukūrusio pamato tam, kad išvystyti sau pakankamą žmonių rūšį, kuri bus nepriklausoma nuo realybės ir egzistuos vien savo proto sukurto dirbtinio pasaulio aplinkoje. Išorėje tai technologinės ekosistemos, kurios imituoja gamtą dirbtiniu būdu ir viduje – metavisatos hologramų pasaulis, siūlantis kokią nori realybės versiją, generuojamą dirbtinio intelekto. Šėtoną Hollywood‘as paprastai vaizduoja kaip siaubo žanro personažą, pabrėždamas jo magiją bei psioniką, tačiau tikrovėje Šėtonas turi ir ne mistinį stilių, kuris suvoktinas kaip žmonijos nusisukimas nuo Dievo, ateizmas, nereligingumas, materializmas, hedonizmas, amoralumas, scientizmas ir pan. Tai irgi yra Šėtonas, kai žmogus pradeda remtis tik savimi, ir savo užgaidų tenkinimui natūralioje realybėje pasiryžta susikurti dirbtinį pasaulį, paneigiant save, gamtą ir nepriklausomą transcendenciją. Ši kova prieš realybę turi dvi formas, besiremiančias principu „nuo“ arba „prieš“. „Nuo“ labiau linkusi į ateizmą, o „prieš“ – į atvirą satanizmą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s