Terminas „filognozija“ iš pradžių gali pasirodyti netikslinga inovacija, nes jis sutampa su tokiais filosofijos skyriais kaip „epistemologija“ ar „gnoseologija“, filosofijoje susijusiais su supratimo, žinojimo ir pažinimo klausimais. Iš dalies tai tiesa, juolab kad žodis „gnoseologija“ irgi kaip savo sudėtinę dalį turi graikišką terminą „gnosis“. Tačiau tai ne visiška tiesa, nes naujadaro įvedimu noriu filognoziją pakelti iki filosofijos lygmens, turėdamas tikslą perkelti svorio centrą nuo „išminties“ prie „pažinimo“. Ką tai reiškia, ne vienoje vietoje jau buvo paaiškinta. Tiems, kas neatsimena primenu sievos formulę, kuri subjektyviojoje dalyje turi tokią struktūrą:

MS – Teorija – Technika – D / X

Ši struktūra rodo, kad mažojoje sievoje yra teorinė dalis, protu vykdanti tikrovės teorinę sintezę ir praktinė dalis, vadinama technika, kuri teorines žinias pritaiko gyvenime. Tai reiškia, kad filosofinis mąstymas yra teorija, turinti parodyti objektyvios ir subjektyvios realybės esmes, o išmintis yra praktinis teorinių žinių pritaikymas, kuris gali būti susietas su protu, morale, kaip „gyvenimo technika“. Kitaip sakant, jei žiūrime etimologiškai, filosofija kaip „išminties meilė“ daugiau susijusi su gyvenimo technika, mokančia kaip harmoningai, darniai ir laimingai gyventi gyvenimą gamtoje ir visuomenėje. O šios išminties geriausia išraiška yra etikos teorija. Todėl šioje pirmapradėje formoje filosofija yra etika, o kiti dalykai prie jos prijungiami tik kaip papildymas.

Norint šią padėtį pakeisti, svorio centrą perstumiant prie „teorijos“ dėmens, reikia kito principo akcentavimo. Teoriją pavertę pažinimu ir šį padarę pagrindiniu užsiėmimu, gauname praktikos paslinkimą link mąstymo elemento, kurį pritaikę realybės supratimui, gauname pažinimo meilę. Filognozijoje siekiama, kad pažinimas būtų atribotas nuo praktikos, neleidžiant jo tiesiogiai sutechninti, nes tam mūsų laikais turi būti pastatyti aukšti barjerai, nes pasaulio beatodairiškas perdarinėjimas – nėra vertybė. Mano siūloma tokia pradinė sistema:

MS – Gnosis – Etika – D /X

Tai reiškia, kad pirmoji technika filognozijoje yra ne dirbtinio daikto kūrimas, bet etika, nustatanti rėmus, kurių ribose galima taikyti filognozijos žinias. Čia etiką suprantame kaip Aristotelio aukso vidurio taisyklės doktriną arba pusiausvyros sievos principą, kuriame renkamasis bendravimas, atitinkantis pusiausviro dialogo principą, o tarnavimas ir viršavimas laikomi kraštutinumais.

Dabar belieka išskaidyti, kas yra šis Gnosis. Norint tai suprasti, reikia įvesti fundamentaliosios ontologijos teoriją, kurioje žmogus interpretuojamas kaip atveriančiosios ir atveriamosios būties dvistata, kuri gali būti pažinta protu, kaip į dvasią įstatytu pažinimo organu, kuris ateina iš organinio gyvūno. Protas šios dvistatos – Dvasios ir Įstatymo – sandus konceptualizuoja ir įžodina arba pažįsta naudodamas matematinę proto substanciją, vadinamą kontinuumo sugebėjimu. Pažįstanti akis gali judėti sumavimo paviršiais, tada turime fenomenologiją, o gali bandyti įsibrauti į gelmę, kuri yra anapus sumavimo paviršiaus, tada turime metafiziką kaip substancializuotą protą, peržengiantį imanenciją ir savo idėjas perkeliantį į transcendentinę realybę. Remiantis Aristoteliu, pirmoji filosofija yra ontologija, kuri daro prielaidą, kad viskas yra būtis ir „filosofijos“ tikslas ją apmąstyti. Filognozijoje siekiama daug daugiau, nes būtis jau ne apmąstoma, remiantis pamatinėmis proto kategorijomis, siekiant išaiškinti jos pirmuosius pradus, bet pažįstama.

Filognozijoje būtis traktuojama kaip materialių ir dvasinių klodų visuma, kurie yra atveriamos ir neatveriamos substancijos. Kas yra nematomas klodas suvokiame pagal atveriamą dalį, kuri pasidalinusi į du polius: dvasines ir materialias substancijas. Būties perspektyva atsiranda gyvybėje, kuri yra pagrindinis anapusinių klodų kūrinys.

Ontologija:

I. DS – JL – KO [SP_n] [GS_n] [GA_n] [GY_n]

II. MS – S [EG – H  – FKO] – P – XGA – JL

DS – didžioji sieva

MS – mažoji sieva

KO – kosmosas

FKO – fenomenologinis kosmosas

SP – spiečius (žvaigždžių)

GS – gyvybės sferos (planetos)

GA – gamtos

GY – gyvybės / gyvūnai

S – sumatorius

EG – egzistencija

H – kūno homunkulas

P – pirmapradis kūnas

XGA – nematoma gamta

JL – juodoji liepsna

Pagal šias struktūrines formules ontologija filognozijoje skirstoma į didžiosios sievos ontologiją, kuri yra metafizinė ir kuri pažinta gali būti dviem būdais: per fenomenologinę projekciją dvasioje, kuri šiuo atveju susiaurinama iki sumatoriaus, iš egzistencijos perspektyvos; ir per atvirkštinę proto projekciją, kurioje protas šiuo būdu projektuoja savo pirminius kategorinius elementus, sukuriančius transcendenciją turinčius paaiškinti gnostinius kūnus. Žiūrint iš egzistencinės imanencijos, didžioji sieva skirstoma į viršutinę, tai yra kosmosas ir apatinę, tai yra gamta. Ši perspektyva yra objektyvi, nes remiasi ne žmogaus kūryba, bet bandymu atspindėti save ir pasaulį bešališku būdu. Kita perspektyva yra sumatoriaus, kuris naudodamasis savo mažosios sievos resursais, kuria savo dirbtinį pasaulėvaizdį, turintį mito ir istorijos kompleksus. Mitas – tai kosmologinės transcendencijos pagrindu sukurta istorija, kuri orientuota į erdvinę realybės sandarą. Istorija – atspindi laikinį sumatoriaus ir visos žmonijos aspektą, kuris praeitį sukalendorina, chronologizuoja ir apvelka protiniu apvalkalu. Taip kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas paverčiamas arba mito, arba istorijos sudėtine dalimi, kuri turi savo vietą, rangą, istoriją ir likimą, galinti būti reikšmingu civilizacijai, o galinti būti tik anoniminiu statistiniu vienetu.

Taip, globaliniu mastu žmonijos gyvenimas tvarkomas arba istorijos, arba mito logikos, nuo kurių priklauso globalinis procesas. Pagrindinis kiekvienos civilizacijų bruožas – noras tapti vienvalde planetos šeimininke, ekspansija, karas prieš kitas tautas ir civilizacijas, hegemonijos siekimas, civilizacinių psichovektorių perprogramavimas ir unifikavimas. Tam prielaidas sudarė mokslo pažanga, mokslinėmis kalbomis ir universaliomis proto formomis unifikavusi sąmones, sukuriant prielaidas artimesniam bendradarbiavimui ir susikalbėjimui realybės klausimais. Tai naujos civilizacijos naujas žmogaus tipas, kalbant F. Nietzsche‘ės žodžiais, kuris siekia suartėjimo, nori sukurti vieną, globalinę sistemą, nes išnykę bendravimo barjerai ir iškelti bendri tikslai, jungiantys gyvenimus bendradarbiavimo masto padidinimui. Elitai, kurie labiau atsiję nuo apatinių sluoksnių, savo lygmenyje vienijasi, kuria bendras organizacijas, o tie, kieno galia yra vertikali ir įžeminta į liaudies fundamentą, nenori paleisti šių galios svertų ir konkuruoja su tokiais pat valdovais, plėsdami pamato mastą planetoje. Kitaip sakant, elitai, atsiskyrę tiek nuo liaudies, tiek nuo jų žemės valdovų, siekia savo vieningo pasaulio planetoje, o kiti plečia savo civilizacijas aneksijų priemonėmis, prisijungiant vis naujas teritorijas. Todėl nepriklausomi elitai yra „liberalai“, visiškai atsisakę senų civilizacijos formų, o masių valdovai, monarchai, daugiau tradicionalistai, nes jie priklauso nuo masių civilizacinių psichovektorių programavimo, kuris, dėl psichikos inercijos, priklauso nuo praeities. Liberalai atsisako garbinti praeitį, remiasi savo protu, turi išvystytas doktrinas, pritaikytas naujam pasauliui, kuriame nėra senųjų galios institucijų, kurioms kadaise tarnavo filosofai ir teologai, tad mąstymas gali būti skaidrus, nesuinteresuotas ir angažuotas tik savo ateičiai, taip atsisakant būti praeities šmėklų naudingais idiotais.

Filognozija yra pristatoma kaip šio naujo liberaliojo elito centrinė doktrina, kurios žmogaus sampratos kertinis akmuo yra laisvės idėja, nukreipta į ateitį, kurios apsaugoje gyvena filognozas. Kitaip sakant, saugoti reikia ne praeitį, bet ateitį, nes techninės pažangos akivaizdoje būtent jai kyla didžiausias pavojus. Praradus praeitį, žmonija gali gyvuoti toliau, o praradus ateitį žmonija neturi prasitęsimo arba jis ne tokios kokybės, kokios norime. Tam teorinis pažinimas turi būti papildytas etika, kuri yra pirma praktikos forma, grindžianti techninį realybės įsisavinimą. Šiame etape filognozija nesprendžia praktinių techninių klausimų, jos tikslas – sukurti naują pažinimo metodą, kuris turi būti apribotas filosofinės išminties principais, kurios pagrindinė forma yra etika. Tad, kaip buvo parodyta pirmajame tome, filognozijoje yra trys kertiniai akmenys: etika, veiklos mastas ir tiesos procentas, kurie apibendrinami kodiniu pavadinimu Baltasis Drakonas.

• 9VD