F. Nietzsche‘ės sątvarologija filosofijoje yra viena iš atmainų, kilusių iš Antikinės Graikijos filosofijos, kurioje buvo daug mokyklų, tačiau aptariamam mąstytojui svarbiausios buvo dvi: Herakleito mokykla, atspindinti autentišką tragiškosios epochos pasaulėžiūrą; ir Sokrato, davusio pradžią posūkiui į protą ir racionalumą, kurį jis niekino kaip prasčiokišką stilių. Herakleitą domino natūrali gamta, kurią jis suprato kaip pamatinio prado, vadinto ugnimi, nenutrūkstamą tapsmą, kurio atspindys yra visa žmogaus sąmonės suvokiama realybė. Tuo tarpu Sokrato orientyras buvo mąstymas, kuriuo filosofas siekia pažinti amžinas esmes, taip tikrovę racionalizuojant ir sužmoginant, perkeliant svorį į protų pagrįstą bendruomenę ir politiką. F. Nietzsche‘ės manymu, tai dviejų orientacijų tikrovėje pavyzdys, išryškėjęs Antikinėje Graikijoje, kurias jis vadino Dionisiškuoju ir Apoloniškuoju pradu žmogaus sątvare. Ši mintis išsamiai išskleista jo ankstyvajame veikale „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (1872). Dionisiškasis pradas susijęs su muzika, poezija, šokiu arba kitaip sakant su judesiu, judančia sątvaro ir tikrovės dalimi, o tai atitinka Herakleito prieš tai parodytą idėją. Filosofas savo knygose ne kartą užsimena, kad žiūrėdamas į filosofijos istoriją Herakleitą jis laiko vienu iš nedaugelio vertų dėmesio, nes jis tiksliai aprašė atsiveriančios būties ontologinę būseną, atitinkančią tiesioginę patirtį, kuri dar nesuteršta filosofinių proto abstrakcijų ir neiškraipo tikros gamtinių daiktų ontologinės padėties. Abstrakčios sąvokos esą kalėjimas, trukdantis reikštis autentiškai pirmapradei tikrovei, kuri yra geriausias pagrindas gyvybės klestėjimui. Ir priešingai, amžinų proto idėjų pasaulis, propaguotas Platono ir galimai susijęs su paties Sokrato pažiūromis, nusisuka nuo gamtos, gyvybės ir gyvenimo, užsidaro idealybės pasaulyje ir nori realybę padaryti proto kategorijų tarnaite. O tai F. Nietzsche‘ės požiūriu didžiausia filosofinės civilizacijos klaida, Vakarų istoriją nuvedusi klystkeliu. Šį „platonizmą“ sujungus su krikščionybe, padėtis tik pablogėja, nes iš mąstymo, kultūros, papročių išstumia natūralų turinį, kuris būtų susijęs su tiesiogiai atsiveriančia gamtine gyvybe ir pakeičia jį niekur išskyrus kategorinį protą neegzistuojančiomis koncepcijomis.

Filognozijoje ši perskyra vaidina ypač svarbų vaidmenį, nes joje siekiama grįžti prie šaknų, prie autentiškos patirties, kad būtų galima pertvarkyti racionalistinius civilizacijos konstruktus, atėjusius iš sokratizmo / platonizmo bei krikščioniškos teologijos, kuri rišlio struktūrą suformavo neatitinkančią realios patirties ir ne tiek kontempliuoja natūralų pasaulį, kiek primeta jam savo valią, perdirba pagal savo užgaidas. Gyvenimas sumanto pertekliuje, kurį šiuo atveju reprezentuoja civilizacinė drakono akis, užimta neautentiškų kalbos, logikos ir psichikos formų, nukreipiančių žvilgsnį ne į tikrą būtį, bet į jos lingvo-logo-psicho-forminius simuliakrus. A. Šliogerio šie simuliakrai buvo vadinti tarsi-būtimi, transcendentais, kurie yra tik iš sąmonės judančios proto substancijos sukurti gnostiniai kūnai, kurių paskirtis – imituoti transcendentinę realybę. Tačiau iš tikro jie tėra loginės imanentinės mąstymo realybes sustabarėję krešuliai, kurių stabilumą palaiko kaupiamoji sąmonė, vadinama atmintimi. Šią tikrovę F. Nietzsche‘ė ir tapatino su metafizika, o konkrečius gnostinius kūnus ir kalbinėje atmintyje turimas istorijas vadino „pasakomis“. Žinoma, metafizika yra ne tai, metafizika yra absoliuti, anapus žmogaus esanti transcendencija, o F. Nietzsche‘ės „metafizika“ tėra proto pastanga padaryti ją pasiekiama minties čiuptuvams. Filognozijoje metafiziką suprantu ne šia reikšme, bet pirmąja, nes laikau, kad sumatorius, kurį mąstytojas norėjo padaryti tikra realybe, mano manymu tėra dirbtinis informacijos burbulas, kuris reprezentuoja absoliučią trancendenciją, kažkokią jos dalį įtraukdamas  į atveriančią būtį, vadinamą Dvasia. Šioje vietoje, manau, filognozijos Dvasios teorija, kaip atveriančios ir atveriamos būties Uroboro, yra tikslesnis realybės reprezentavimas negu F. Nietzsche‘ės, M. Heideggerio ir A. Šliogerio filosofijoje.

Norint dar geriau įsigilinti į F. Nietzsche‘ės sątvarologiją, patogu naudoti schemą, kurioje naudojamas rombas, kuris iš tikro yra redukuotas didžiosios ir mažosios sievos sandūros variantas. Jis panašus į masonų žinomą simbolį, bet sutapimas tik atsitiktinis, nes šią struktūrą naudoju tik dėl patogumo, o ne kaip nuorodą į masonų doktriną. Schema pateikta toliau:

Čia matome visas svarbias F. Nietzsche‘ės filosofijos sąvokas, tokias kaip muzika, poezija, šokis, kurios yra kažkas panašaus į dionisiškų „kategorijų lentelę“. Mąstytojas pasisakė už šiomis „kategorijomis“ pagrįstą meną ir kultūrą, kuri vyravo Antikinėje Graikijoje iki Sokrato / Platono „revoliucijos“. Aukščiausią lygį ši kultūra, jo manymu, pasiekia graikiškoje tragedijoje, kuri giliausiai atspindi graikų tautos ontologinę / metafizinę jauseną, atveriančią gamtinės gyvybės trapumą ir trumpaamžiškumą, kurios atsvarai buvo reikalingas Apoloniškų dievų Olimpas, turėjęs sukurti pusiausvyros ir harmonijos jausmą. Žinoma, žmogui pakilti iki Olimpo dievų lygio yra neduota, tačiau jis reikalingas sukurti geometriškai taisyklingą kosmologinį pasaulėvaizdį graikų sąmonėse. Pasak F. Nietzsche‘ės toks principas yra aukščiausias tragiškosios išminties pasiekimas, neleidžiantis žmogaus sąmonei paskęsti berserkiniame chaose ir žvėriškų instinktų naktyje. Tačiau išėjus į areną Sokratui, Platonui ir Aristoteliui, graikiškajai mitologinei kultūrai buvo suduotas galingas smūgis, kuris pakeitė sąmonės orientaciją ir mąstymo intelektinės žiūros perspektyvą, kurioje žmogus vaizduojamas kaip pajėgus mesti iššūkį transcendencijai, kuri tampa vis labiau pažeidžiama ir pasiekiama racionalistinėms manipuliacijoms, kurios „argumento“, „įrodymo“ metodu primeta realybei žmogaus valią. Pažinimas, žinojimo siekimas šioje filosofijoje pateikiamas kaip pagrindinis egzistencinis uždavinys, kurio tikslas – žmonių rūšį išaukštinti iki dievų lygio. Nuo I mūsų eros amžiaus ši padėtis dar labiau komplikuojasi, kai žmogaus proto kategorijos sujungiamos su transcendentinio Dievo vaizdiniu, tačiau dabar jau kaip racionaliosios teologijos objektu, transcendencijos centrą matuojant savimi, savo platoniškomis idėjomis arba aristoteliškomis kategorijomis. Taip transcendencija paverčiama pažinimo objektu, paruošiant protines prielaidas moksliniam sumaterialėjusios transcendencijos užgrobimui, kai paskelbiama, jog „Dievas mirė!“ ir liko tik begalinis kosminės substancijos prūdas, kaip mokslinio proto „kryžiaus žygio“ objektas ir taikinys.

F. Nietzsche‘ės pagrindinis siekis buvo sugrįžti prie Herakleitiškos realybės ir mąstymo būdo, išvalyti mąstymą nuo neteisingų atveriančios ir atveriamos būties reprezentacijų, įvesti naują dionisiško proto „kategorijų lentelę“, bandant išnaudoti muzikinės sątvaro pusės potencialą. Siekiama išryškinti judėjimą, tapsmą, laiką, istoriją, garsą, muziką, atsiribojant nuo sustabarėjusių schemų, abstrakcijų, sąvokų, vaizdų, reprezentacijų, erdvės, racionalaus proto. Anksčiau tai buvo vadinama „iracionalizmo“ propagavimu, tačiau iš tikro tai daug daugiau: tai visos psichologinės perspektyvos pakeitimas, kuris sudaro prielaidas kurti kitokio stiliaus meną ir kultūrą, įrėminčią gyvenimą tinkamu gyvybei būdu, kuriant ne smunkančią bet kylančią ir klestinčią gyvenimo liniją. Tai yra būdas, kuriuo planetoje pasiekiama civilizacijos vasaros būsena, naudojant O. Špenglerio idėją. Aš šį principą vadinu „vaivorykščių vasara“, kur vaivorykštę suprantama kaip žmogaus egzistencija, įrėminta tarp gimimo ir mirties. Vasara tai gyvybės klestėjimo aukščiausias taškas, kuris turi būti sukurtas teisingai suformuojant civilizacinį psichovektorių, vadinamą rišliu. Aukso amžius būtų – amžina vasara, saugoma amžino sugrįžimo mitologemos.

Šioje vietoje, filognozijos kontekste kyla klausimas, ar norint, kad tai būtų įmanoma reikia riboti žmogaus sąmonę, ar ne? Žmogus įolintas labai riboto lygio sumatoriuje, vadiname žiūronu, per kurį žiūri yra absoliučią transcendenciją ir suvokią tik nedidelę, jos projekciją. Ką jis darytų, jeigu galimybės leistų daug daugiau? Ar tai reikštų neišvengiamą pabaigą, ar žmogus sugebėtų įveikti savo savanaudiškumą, ambicijas, ego ir sugebėtų sukurti stabilią santvarką, kurioje laisvanoriškai apsiribotų ir leistų Kitam likti savo neliečiamoje autonomijoje, ar įvestų totalinę diktatūrą ir vergovę, kurioje begalinis asmuo susidievina, save laiko vieninteliu, o visą anapus ego esančią tikrovę – savo nuosavybe (M. Stirneris). Ar pakankamas atsitapatinimas nuo gyvūninio Aš ir pakilimas iki amžinos Dvasios lygio, norint apsaugoti transcendenciją nuo Šėtono imperijos invazijos? Šie klausimai kol kas neatsakyti. Tikiuosi, kad tolesniuose apmąstymuose jie taps aiškesni.

• 9VD