Dievų žaidimų aikštelė

Tyrimų laukai filognozijoje skirstomi į tris sferas: vadinamojo viso tikrovės spektro; gyvybės spektro; ir sąmonės spektro. Pirmasis atvejis domina metafizinę filosofiją, kurios uždavinys – išaiškinti pirmuosius jos pradus; antrasis atvejis yra gyvybės metafizika, kuri tiesiogiai susijusi su gyvybę kuriančia hipostrata, iš kurios atsirado žmogus ir kitos gyvūnų rūšys; ir trečias atvejis yra sumatoriaus teorija, kurioje vertinamas atveriamos metafizinės tikrovės gylis ir gyvybėje, proto organe formuojamas strateginis judėjimo procesas. Šiame tome, kuris vadinasi „Senoji dinasija“, svarbiausias vidurinis aspektas, tačiau žiūrimas kitu kampu, naudojant tik filognozijoje turimus metodinius arsenalus. Šioje vietoje reikia priminti, kad filognozija nėra nei filosofija, nei mokslas, tad jai netaikomi nei vienam iš jų keliami reikalavimai, pretenduojama į originalumą ir naujumą. Pasakymas, kad tai ne mokslas atmeta pseudomokslinimo etiketę, ir tvirtinimas, jog tai ne filosofija, nepriima pseudofilosofinimo etiketės. Kaip jau ne kartą esu sakęs, filognozija yra filognozija, nepakeičiama jokia kita alternatyvia paradigma.

Galima priminti, nuo ko prasideda filognozijos nuotykis. Nuo to, kad joje iškeliamas reikalavimas pažinti visą tikrovę, tai vadinant holoplastiniu modeliu. Šis modelis dalinamas į tūkstantį dalių turinčią skalę, kur visas tūkstantis rodo visą realybę, kurioje neliktų nė vienos uždengtos srities, nieko paslėpto nuo žmogaus mąstymo. Sujungus šią skalę su žmogaus kaip Uroboro sandara, matome kad yra atvertoji ir užvertoji tikrovės dalis, sukuriant empirines ir metafizinis zonas sumatoriuje. Pagrindinis klausimas – koks yra atvertos ir užvertos dalies proporcinis procentas. Įmanoma turėti labai seklią sistemą, tariant, kad atverta 80 proc., o užverta – tik 20 proc., laikant, kad šiuolaikinis mokslas pažino beveik viską ir kad mes esame mokslinės civilizacijos „laikų pabaigoje“. Tai ypač būdinga mokyklinei mokslo propagandai, formuojančiais mokslinius psichovektorius. Tačiau tai akivaizdžiai pernelyg optimisinis variantas ir jis būdingas specifiškai mokslo civilizacijos projektui, kuris ne vienintelis, nes turi alternatyvų ir, be abejo, ne paskutinis žodis tikrovės tyrinėjimuose.

Pažiūrėkime į šį klausimą šiek tiek atidžiau. Atvertoji dalis, tie vadinamieji 80 proc. yra mendelejevinė substancija, kuri remiasi atomo teorija ir elektrodinaminis eteris, kuriame bozoninis laukas sudarytas iš magnetinio ir elektrinio komponento bei fotoninės radiacijos. Turime šiuos visiems mokslo civilizacijoje žinomus klodus, kurie turėtų būti 800 / 1000 filognozijos skalėje, kur gnostinis implantas yra vadinamosios 800-osios versijos. Taip gauname optimistinį olimpinės mokslo civilizacijos vaizdą, kuriame mokslo teorijos išsprendė beveik visą tikrovės paslaptį ir liko patobulinti šį modelį tik pridedant 200 likusių skalės taškų. Tai reiškia, kad priekinis hipostratos spindulys yra cheminių elementų lentelė su termodinaminių fazių, priklausančių nuo energijos, valdoma substancija; galinis hipostratos spindulys – elektrodinaminis eteris, kuriantis informacines hologramas, kaip elektromagnetinėje sąmonės teorijoje; ir, be abejo, centrinis pentagramos spindulys yra genetika, kuri turėtų būti suvokiama kaip chemijos ir elektrodinamikos junginys. Ką turėtume, jeigu tai būtų tiesa? O tą, kad būtų įmanoma sukurti dirbtinę sąmonę, nes ji, pagal šią teoriją, sudaryta iš artimųjų eterių tiesiogiai surištų su kieta materija, kur užtektų sukurti atitinkamą rezonansinį tinklą ir jis savo vidinėje būsenoje pavirstų į plotinį sonsorinio vaizdo sumatorių. Tai viena iš būsenų, vadinama hologramų ontologija, kuri reikalinga gyvūninio uliumo sukūrimui. Kita – tai strateginis procesas, reikalingas valdyti instinktyvų arba protinį judėjimą. Sujungus šiuos du sumatoriaus komponentus, gaunama sistema, reikalinga atsirasti strateginiu judėjimu galinčiam judėti gyvūnui.

Filognozijoje propaguojamas kitoks vertinimas, pagal kurį mokslo civilizacija nėra jokioje finišo tiesiojoje pasaulio ir žmogaus paslapties atskleidime. Greičiau tai tik pati pradžia, kuri rodo labai primityvų, mechaninį gyvybės ir tikrovės supratimą. Organika irgi suvokiama tik kaip mechanika, tik esanti mikroskopiniame lygmenyje; o suvokimo hologramų ontologija redukuojama į elektromagnetinio lauko rezonansinius tinklus, kuriuose ontologinė būsena intepretuojama kaip tiesioginis mendelejevinės materijos produktas. Aš manau, kad šios būsenos yra kylančios iš daug gilesnių realybės klodų, kurie nėra tiesiogiai surišti su atomine substancija ir kaip šie klodai susiejami – primityviu moksliniu metodu nepaaiškinama. Mano standartinis vertinimas yra toks: atveriamoje ir atveriančioje sumatoriaus dalyje turime tik 10 proc. viso realybės spektro, o tai yra tik 100 / 1000 gylis. Padalinus į dvi dalis, fermioninę ir bozoninę teoriją, gauname 50 + 50 lygį priekinės ir galinės struktūros, o tai reiškia, kad neatskleista laikau 900 dalių iš tūkstančio. Šiose 900 dalių yra tikroji sąmonės teorija, tikroji genetika, kurios molekulinis variantas yra tik vienas iš jos aspektų. Taip pat čia yra visi klodų rinkiniai, reikalingi sukurti antigravitacijos efektui ir planetai tapti kosminei.

Kaip galėtume šiuos du modelius palyginti? Pirmas daro lengvą dirbtinės sąmonės ir dirbtinės gyvybės klausimą, tačiau turi nedaug galimybių kurti kosminį transportą, kuris ilgą laiką bus tik raketinis, brangus ir žalingas žmogui ir biosferai. Tuo tarpu mano variante, sąmonės klausimą spręsti reikės gerokai ilgiau, jeigu jis iš viso išsprendžiamas, bet yra galimybė surasti egzotiškų, neatominės materijos klodų, kurie tiks kosminiam transportui, spindulinės ginkluotės kūrimui. Taip pat, kol bus išvystyta sintetinę gyvybė sugebanti kurti genetika, praeis gana daug laiko ir žmonėms bus galimybė pamąstyti, kokia viso to prasmė ir tikslas. Didelė tikimybė, kad neatvertų klodų gelmėje slypi daug egzotiškų galimybių, kurios atvers naujus kelius žmonijos vystymui, tačiau prie šių klausimu reikės padirbėti daug daugiau, negu rodo optimistinis mokslo civilizacijos modelis, kuris save pateikinėja kaip pažinimo finalą ir pabaigą.

Prie šio antro varianto reikia pridėti dar vieną hipotezę, kuri šiek tiek susijusi su magijos ir mito paradigma, kurioje daroma prielaida, kad gyvybių hierarchija tikrovėje ne tokia kokia propaguojama mokslo, bet daug artimesnė principui, kuris buvo skelbiamas mito eroje. Čia atskiriama pirmapradė gyvybė, organinė gyvybė ir techninė gyvybė, kur pirma yra vadinamieji dievai, antra – žmonės ir gyvūnai ir trečia – techninė gyvybė, išvystyti androidai. Mitas toks. Yra viena holoplastinė realybė, kuri vadinama dievų pasauliu, nes jame matomas visas spektras ir galima manipuliuoti visa pirmaprade tikrove, iš jos kuriant dirbtinius objektus. Tai yra organinė technologija, kurią naudodami dievai, pirmapradės būtybės, audžia organinę gyvybę. Pagal šią hipotezę, biosfera iš tikro yra „technosfera“, tik naudojanti organinę technologiją, kuri reikalinga sukurti biologinį kūną ir tam tikro lygio sumatorių. Kadangi dievai nenori, kad dirbtini, organinis gyvūnas matyti pilną tikrovę, jie sumatorių padaro mažo informacijos pralaidumo ir tik nedidelio atveriamo realybės procento, mano vertinimu 10 proc. Tačiau žmogui išsivysčius, jis savo sumatoriuje pradeda regėti pakankamą gylį tikrovės, kad sugebėti pats kurti dirbtinę gyvybę, kuri dabar jau yra ne organinė, bet mechaninė, taip norėdamas pamėgdžioti dievus. Sumatorių taip pat gali kurti kokį nori, nuo 5 proc. iki 20 proc., priklausomai nuo to, ar nori konkurencinio spaudimo, ar ne. Taip pat gali savo „natūralų“ sumatorių plėsti su androidiniu, 10 proc. sumuojamos realybės bandydamas padidinti iki 30 proc. Tai leistų geriau orientuotis pasaulyje, kurti dar pažangesnes technologijas ir t.t.

Šioje vietoje galima samprotauti, ar pirmapradė gyvybę organinę technologiją kuria didelio gylio ir ar suteikia techninei organikai ir psichikai aukštesnę egzistencinę prasmę nei tik būti dievų žaidimų aikštele, o paskui, po mirties, išnykti. Filognozijoje laikausi nuostatos, kad į šią gyvūninę technologiją dievų įpinama daug daugiau negu tik laikina egzietencija, ir materiali vystymosi fazė yra tik vienas iš etapų, kurį baigęs žmogus pereina į holoplastinę realybę ir gyvena kartu su pirmapradėmis būtybėmis, kurios yra organinės technosferos šeimininkai. Kadangi jos yra visos tikrovės šeimininkais šis gamta vadinamas „technoparkas“ labiau panašus į sodą, skirta gyvybei klestėti, o ne vargti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s