Aukštutinės ir žemutinės karalystės skirtis mano knygose pirmą kartą paminėta „Gyvybės magijoje“ (2021), kurioje bandžiau paaiškinti žmogaus pirmapradį kūną pirminės tikrovės požiūriu. Ši pirminė tikrovė filosofijoje vadinama transcendencija, kurią, žiūrint iš sumatoriaus vidaus, labai sunku apibrėžti, nes ji neatsiveria sąmoningam žiūronui, kuris yra tarsi koks dvasią aptarnaujantis „televizorius“, esantis jos viduje ir kuriantis laikine egzistencija vadinamą reprezentaciją, kurią žmogus suvokia kaip savo giliausią savastį. Iš tikro tai tik sumavimo paviršių kompleksas, kurio paskirtis imituoti aukštutinę karalystę, ją suprimityvinant iki juslinių ir mentalinių kokybių. Iš šios idėjos išvedu dvi egzistencijos rūšis: holoplastinę, dvasinę egzistenciją, kuri gyvena aukštutinėje karalystėje neapribotu būdu, nenaudoja primityvių „žiūrono“ vizualizavimo galimybių ir savo sensoriume yra kažkas visai kita negu biologinis organizmas; ir apribotą, kuri turi uždengtą ir susiaurintą dvasinę regą, nes susimaišiusi su žemo rango substancijų sluoksniu, kuris reprezentuoja tik gyvūniniu būdu, su gyvūnine sąmone ir rodo tik tiek informacijos, kiek reikia egzistenciją paversti žemutinės karalystės rango. Kadangi gyvenu pastarojoje būsenoje, realybė atsiveria tik mažuoju būdu, ribą prieinant filosofinėse būsenose, už kurių aukštesnė yra tik dvasinė rega aukštutinėje karalystėje.
Tai reiškia, kad visą realybę galimą matyti dviem būdais: dvasiniu ir protiniu. Kol žmogus gyvena žemutinėje karalystėje, jis turi mentalinę žiūrono perspektyvą; tuo tarpu šiai būsenai užsibaigus jis tampa laisvu nuo apribojimo ir sugrįžta į savo pirmapradę būtį, kurioje gyvena dievais vadinamos pirmapradės būtybės. Veržimasis į šį pasaulį dar būnant gyvam vadinamas metafizika, kurioje sąmonė supranta, kad yra neregimas, anapusinis pasaulis, kuris slepia visas egzistencijos paslaptis, tačiau apribojimai bei filtrai trukdo šią realybę įsisąmoninti. Kalbant apie visą, holoplastinį žmogų, jis visada gyvena aukštutinėje karalystėje, tačiau ta dalis, kuri vadinama žmogaus sumatoriumi, turinčiu įvairius kitus pavadinimus, kaip antai sąmonė, psichika, protas, pasaulis, šį visą pasaulį palieka už durų ir sugeba paimti tik nedidelį, minimalizuotą jo vaizdą. Šis apribojimas riboja minties ir veiksmo galimybes, nes būdamas aklas ir „negrabus“ savo pirmapradžiame kūne jis negali tinkamai sąveikauti su hipostratiniais klodais ir juos pritaikyti savo valiai.
Kita vertus, net būnant tokios apribotos būsenos, labiau išsivystę žmonės sugeba prieiti juslinio pasaulio ribą ir net ją protu peržengti kuriant įvairias jos metafizines interpretacijas. Tai yra metafizikai, gyvenę pirmapradėje realybėje ne tik savo kūnu, bet ir mintimis, siekę atrakinti biologinės prigimties užrakintas duris ir prisiliesti prie dievų pasaulio išminties. Kaip jie tai darė – suvokti nesunku, per analogiją. Juk žemutinėje karalystėje kažkokia transcendencijos dalis vis tiek sumuojama ir atveria savo esmę. Šioje esmėje pirma akivaizdi išvada yra ta, kad transcendencija yra gyva, bent jau geba kurti tokį jos variantą kuris turi gyvos substancijos požymių, atsiveriančių vidinėje sumatoriaus kryptyje, per psichinę / mentalinę substanciją, kurios akivaizdžiausias atributas – valingumas ir veržlumas. Todėl kai kurie filosofai, kaip antai A. Schopenhaueris, F. Nietzsche laikė, kad ši vidinė realybė, akivaizdžiai įsipaviršinanti sumatoriuje, yra tiesioginis tolimosios, akių neregimos substancijos atspindys, kuriame galima įžvelgti jos prigimtį. Dėl šios priežasties, vietoj to, kad transcendencija būtų tapatinama su bendrąja žiūrono gauble, kurios centre yra asmuo, asmenybė, ji tapatinama su šia veržliąja substancija, kuri, manoma, yra pagrindinė gyvybę kuriančios transcendencijos forma.
Žinoma, tai tik psichinis sumatas ir jo esmę įreikšminantis žodis, Valia, tačiau už šio fenomenologinio žvilgsnio yra ir substancijos išorinė forma, kuri veikia aukštutinėje karalystėje, kurioje tai jau ne fenomenologinė būtis, bet pirmapradė esatis, kurios tikrą „veidą“ gali pamatyti tik dievo rangą turinti dvasinę egzistencija. Tai šios filosofinės mokyklos atstovų manymu yra centrinė biologiniame žmoguje veikianti jėga, kuri kaip transcendencijos vidinis įsikūnijimas, sudaro gyvūninio žmogaus branduolį, sudarantį jo esmę žemutinėje karalystėje. Tai yra gyvybę kuriančios gamtos pirmapradės substancijos įstatymas, vadintas 1B įstatymu, svarbiausias gamta, gyvybe ir gyvenimu užsiimančiose ontologijose, turinčiose fenomenologinę ir metafizinę versijas. Šioje vietoje žmogus suprantamas kaip viešpatavimo instinktą turintis gyvūnas, kuriantis galios centrus, iš kurių valdoma tiek gamta, tiek gyvūnija. Iš šio principo išplaukia ir hierarchijos instinktas, nes kiekviena dvasia turi nevienodos „galios“ 1B įstatymą, ir skirstomi į stiprią ir silpną valią F. Nietzsche‘ės filosofijoje, o iš tikro per visą „IQ“ spektrą, nuo žemiausio lygio iki aukščiausio, vadinamųjų „genijų“, kurie tampa vadovais, lyderiais, karaliais, imperatoriais ir pan. Kadangi tai „įstatymas“, galimi skirtingi atveriamo metafizinio gebėjimo laipsniai, kaip ir atveriamos priekinio pasaulio materijos gylis jusliniame sumatoriuje.
Natūralu, kad tokio vidinės metafizikos atsivėrimo savastyje atvejai civilizacijų istorijai padovanoja lyderius, kuris imasi vadovo vaidmens, kuria visiems kitiems civilizacinių psichovektorių formas, kurių pagalba veda visą homo sapiens rūšį į ateitį. Be tokio vadovavimo žmonija panirtų į chaosą, nebūtų priemonių įvesti protu grįstą tvarką, viešpatautų žvėriški instinktai ir tik grobuoninis santvarkos modelis, kuriame nebūtų įmanomas joks teisingumas. Tai ir yra karaliaus vaidmuo, kuris sėkmingu atveju turi išskirtinių sugebėjimų savo dvasinėje sandaroje ir remiasi kuria nors aukštąja sątvaro koncepcija, kuri jį daro labiau pasinėrusiu, įsigylinusiu į aukštutinę karalystę, kurioje matoma daugiau realybės negu visiems kitiems, kurių sąmonės ribotos, nepakilusios virš gyvūninių instinktų, turinčios tik paprasto gyvūninio gudrumo sugebėjimą, kuriam išsivystyti iki tikro proto reikia peršokti į naują civilizacijos lygmenį. Taip padaromi atradimai, sukuriami išradimai, įvedamos naujos formos, rodančios kad lyderis turi tikrą dievo dovaną – tai yra sugebėjimą būti dievu, ar bent jau labai arti dievų. Kaip jau sakiau, savo esme mes visi gyvename dievų holoplastinėje realybėje, tačiau kad ji atsivertų žiūrone reikia vystytis dvasioje.
Tai reiškia, kad mes visi iš tikro kilę iš dieviškos realybės ir net esame dievai, arba kaip sakoma Biblijoje – „puolę angelai“. Tai reiškia, kad tie Senajame Testamente vieninteliais laikomi maištininkai yra tik alegorija, kuri nurodo į pirmapradę metafizinio žmogaus būklę būti puolusiu angelu, tai yra išvarytu iš aukštutinės karalystės į žemutinės karalystės kalėjimą, kuris yra dvasioje kuriama iliuzija. Ši mintis iš dalies susijusi su vadinamąja „Angelų diena“, kuri buvo paminėta aštuntame „Filognozijos pradmenų“ tome ir kurios prasmė laikui bėgant bus atskleista pilnu atskleidimu. Bet kokiu atveju nuopuolis reiškia giluminio mąstymo suseklinimą ir susiaurinimą ir pririšimą prie mirtingo kūno, kuris yra tik biologinis gyvūno ląstelitas, sukuriantis žmogui kančių pasaulį, įklampinantis į materializmą ir sensualizmą. Tačiau ši būsena nėra „amžinos pragaro kančios“ o tik laikina kelionė, kuri reikalinga tyrinėjimui ir supratimui, kad dvasia į save galėtų pasižiūrėti iš priešingos perspektyvos, žemosios egzistencijos. Supratęs gyvenimo paslaptį puolęs angelas atsisako prisirišti prie šio pasaulio gėrybių, nes praeina viskas ir pats žmogus, ir pasaulis. O tai reiškia, kad stiprus prisirišimas sukelia netekties kančią ir egzistenciją daro nelaiminga, kaip pastebėjo budizmo pradininkai. Todėl geriausia gyventi atsiribojime, atsižadėjime ir ataraksijoje ir laukti šio pasaulio gyvenimo spektaklio pabaigos. Norintys nuopuolyje tapti amžinais – nesupranta ko trokšta; ir net jeigu pažinus transcendenciją pavyktų prailginti ląstelito gyvenimo trukmę, jie tik prailgins sau nelaisvės laiką. Transhumanistai bando išsivaduoti iš egzistencinių apribojimų kančios pačiu netinkamiausiu būdu, nes jie nesugeba į savo nuopuolį pasižiūrėti iš išorės, iš aukštutinės karalystės perspektyvos, dieviškos dvasios žvilgsniu.
Filognozijos pradinė mokykla 