Kaip jau ne kartą minėjau, magiją laikau pirma sąveikos su realybe forma, turėjusia savo kosmologinius vaizdinius ir ritualinius metodus, naudotus pasiekti norimą praktinį tikslą. Žmogaus pasaulis buvo apgaubtas vadinamosios maginės stratos, nuo kurios, kaip buvo įsivaizduojama, priklausė kiekvienas žmogaus veiksmas. Todėl bendruomenės, gyvenusios pagal gamtos ciklų tvarką, periodiškai turėdavo šiuos pasaulius pagerbti, kad jo valdovai jiems būtų maloningi ir palankūs. Tam reikėjo pažinti supančią aplinką, suprasti jos veikimo principus, atrasti tikrus arba įsivaizduojamus jos valdymo būdus. Tie būdai buvo mentaliniai, kalbiniai, ritualiniai ir materialūs. Tai reiškia, kad buvo reikalinga teisinga minties forma, maginio pasaulio supratimas, kalbinės sąveikos formulės, turėjusios saistančią galią, tam tikras teatrališkas veiksmas ir įvairūs pagalbiniai įrankiai, simboline forma turėję padėti susieti mentalinę ir daiktinę sferas. Ši kultūra ilgainiui išsivystė tik į garbinimo formas, savo gyvenimą sudvasinus, išpragmatinus ir pašventus jį aukštesnėms jėgoms. Iš santykio su transcendencija dingo praktinis sąveikavimas, šis pasaulis prarado svarbą ir tapo suvokiamas tik kaip tarpinė stotelė, kurioje ruošiamasi aukštesnei dvasinei egzistencijai. Taip praktinė magija buvo nuvertinta, tapo nesvarbia ar ne žalinga dvasiškai: kai viskas Dievo valioje, o žmogaus valia nesvarbi ir nereikšminga, turėti norus ir kelti pasauliui pretenzijas, rodo polinkį į egoizmą ir nuodėmę. Senovės Graikijoje atsiradus filosofijai, pirmiausiai gamtos filosofijos pavidalu, pažinimo interesas  susiformavo tik kaip praktinis ir materialus, skirtas pažinti realybę. Taip buvo todėl, kad Graikai gyveno mito pasaulyje, kuriame magija ir okultizmas buvo įprastinė religinė forma. Šiek tiek kitaip ši dvasinė realybė buvo matoma judaizme, kuriame etinio gyvenimo būdo įtvirtinimui užteko dekalogo, ir nereikėjo jokios ypatingos sąveikos su transcendencija priemonės. Jeigu žydų pasaulyje ir buvo magijos bei okultizmo apraiškų, tai jos buvo anapus judaizmo, kaip saviveiklinė liaudies praktika.

Kita pakopa buvo išsivysčiusi filosofija ir iš jos susiaurinimo atsiradęs mokslinis metodas, kurie buvo jau tik praktiniai, atsiribojo nuo anapusinio pasaulio tiek laike, tiek erdvėje. Gyvenimo samprata buvo nuetinta ir supragmatinta, kurioje žmogus siekė ne teisingo gyvenimo būdo ir santykio su metafizine realybe, bet tik savo poreikių tenkinimo ir galios begalinio plėtimo per politinius, užkariaujamuosius projektus. Tam reikėjo priemonių, kurias buvo bandoma sukurti racionaliu protu ir materialiu tikrovės užvaldymu. Šitaip susiformavo pažįstantis santykis su realybe, kurio tikslas – tai, kas nežinoma ir nesuprantama, paversti žinomu ir suprantamu tam, kad butų galima pasaulį padaryti vartojimo resursu ir poreikius tenkinančia funkcija. Pažinimas iš esmės yra informacinis veiksmas, kuris susijęs su informacinėmis sąmonės funkcijomis, kurios svarbiausias komponentas – gauti reikalingų duomenų ir paversti juos teorija, aiškinančia kokią nors realybės sritį. Kai prote esanti informacija atitinka realybę, ji vadinama tiesa arba informacijos ir anapusinės substancijos atitikimu, lygybe. Šis pažinimo principas būdingas ir filosofijai, ir jos susiaurintam variantui – mokslui / mokslams. Jų skirtumas tik tas, kad filosofija daugiau remiasi natūraliu stebėjimu, kontempliacija, meditacija, o mokslas prie to pasitelkia įvairias technines priemonės, kurios labai padidina informacijos (duomenų) surinkimo mastus. Magijoje ir religijoje pagalbos, apreiškimo, informacijos būdavo prašoma iš anapusinių jėgų, o filosofijoje ir moksle ji paprasčiausiai pasiimama.

Pereinant prie pagrindinės temos, kuri yra filognozijos naujumo pretenzija, galima iškelti klausimą, kaip ji siejasi su magija / religija ir filosofija / mokslu? Tarus, kad grynu pavidalu ji nėra nei viena, nei kita, tuomet kas ji yra? Pirmiausiai, reikia pastebėti, kad vidiniai aukščiau išvardintų civilizacijos formų elementai, religija ir filosofija, susiję kaip labiau pasislinkę į teorinę arba garbinimo sferą, o išoriniai elementai, magija ir mokslas, linkę į praktinę sąveiką su transcendencija. Todėl šia prasme, keliant tą patį klausimą apie filognozijos orientaciją, reikia įvertinti kiek ji praktinė ir kiek ji teorinė. Taip paprastai šis klausimas neatsakomas, nes savo modelyje vystau dviejų formų filognozijas vienu metu, kurios yra juodojo drakono ir baltojo drakono. Pirmoji filognozijos rūšis yra daugiau teorinė, o antroji – techninė. Tam, kad šis klausimas taptų dar aiškesnis, galima prisiminti pagrindines filognozijos formules:

MS (1) – DS (999) – juodasis drakonas

MS – mažoji sieva

DS – didžioji sieva

Šis didžiosios ir mažosios sievos variantas yra natūralaus, gamtinio žmogaus, gyvenančio gyvūninį gyvenimą ir neturinčio išvystytos dvasinė bei materialinės kultūros. Mažosios sievos 1 dalis yra visas vidinis psichinis pasaulis, kuris aprašomas „burės“ koordinačių sistema, visą vidinį sąmonės vaizdinį dalinančia į šešias ontologines zonas, kurias, jeigu neatsimenate, galite pažiūrėti ankstesniuose tomuose arba „Sievos teorijoje“ (2020). Visa ši vidinė informacija yra surenkama natūraliu būdu, o paskui viduje dar kartą transformuojama į kultūrinį kūrinį, bet viską susirenkant iš paviršiaus, kuris iš tikro yra ne kas kita, kaip atverta gelmė. Paviršius yra imanentinė transcendencija, kuri realybę dalina į šiapusinę ir anapusinę. Tačiau iš pradžių pažinimas, arba substancijos vertimas informacija, nelenda į gelmę, nes negali arba iš vis neturi savo sąmonėje atvertos šios dimensijos. Kol ši sąveika su gelme išsivysto, turi praeiti daug laiko, ieškant naujų idėjų ir materijos valdymo būdu. Taip įvaldoma ugnis, medis, akmuo, geležis, naudojami tiek karui, tiek savo buitinių poreikių tenkinimui. Tokia sąveikos su tikrove forma vadinama juodojo drakono civilizacija, kuri turi savo gelmės intuicijos formas, pirmiausiai susijusias su kalba, joje kuriamais mitais, pradedant nuo maginių pasaulio vaizdinių ir baigiant visuotine kosmogonija ir kosmologija, kuri gali būti politeistinė ir monoteistinė. Šiuo atveju dar nėra transcendencijos inversijos iš priekinės sąmonės, kurioje būtų regimas tikras dvasinis apreiškimas. Jo vietoje žaidžia vaizduotė ir fantazija, kurioje gelmės vaizdiniai susimaišę su žmonių pasauliu, psichologija, socialiniais santykiais. Tačiau laikui bėgant žmonija pasiekia naują vystymosi etapą, kurį vadinu baltojo drakono, aprašomą kita filognozijos formule:

MS (1) – ds (x) – ms (1x) – DS (999) – baltasis drakonas

MS – mažoji sieva

DS -didžioji sieva

ds – didžiosios sievos inversija

ms – mažosios sievos eksversija

Šioje formulėje turime keturis etapus:

1) MS (1) + ds (x) + DS (999) – teorinė sintezė, kurioje sukuriama inversija vadinama drakono akis bei rišlys DA = ds (R);

2) MS (1) + DA + ms (1x) + DS (999) – techninė sintezė, kurioje sukuriama eksversija sufunkcinanti hipostratinio klodo substanciją ms (T);

3) MS (1) + ds (x) – žmogaus proto išsivystymą rodantis segmentas, kuris vertinamas kiek imanentizuojama transcendencijos, X, nuo 1 iki 999;

4) ms (1x) + DS (999) – kiek eksversijoje sutechninta transcendencijos, X, skaičiuojant dalimis nuo 999.

Kas yra technika pagal šią formulę – akivaizdu: tai MS ir DA junginys, turintis racionalaus proto pavidalą, įsikūnijantį į funkciją, kuri uždedama ant matomos arba nematomos substancijos. Žmonijai pradėjus eiti šiuo keliu, pagrindinė problema – ar turime eiti iki galo ir siekti maksimalaus rezultato, ar kažkur reikia sustoti, nes natūralių pusiausvyrų trikdymas hipostratoje pavojingas gyvybei. Koks būtų maksimalus variantas, išreiškus jį teorine formule, išvedama tokiais vertinimais:

MS (1) – ds (999) – ms (1-999) – DS (0)

DS (0) – reiškia, kad visa didžioji sieva sutechninta ir natūralios sievos proporcija lygi nuliui.

Tad grįžtant prie ankstesnio klausimo, kas naujo yra filognozijoje, kuri gali pasirodyti, vysto baltojo drakono civilizacijos projektą, visą uzurpuotą mokslo? Pažinimo sukurtas žinojimas turi tokias formas: tekstai (kalboje), informacija (prote), atvertis-įmestis (žmogus). Bent jau dabartinėje fazėje filognozija yra holistinė sistema, kuri užsiima atverties-įmesties struktūros tyrimu, ieškant būdų kaip išplėsti šias galimybes, todėl ji šiek tiek panaši į New Age ezoteriką. Taip pat didelis dėmesys skiriamas informacijos formoms prote, iš kurių turi būti formuojama drakono akies priemonė, vadinama mintirega. Ir trečias sluoksnis, tekstai, kol kas, nepasiekus ryškių rezultatų, yra paskutiniame plane, ir jų forma bus svarbi tik ateityje. Minčių ir kalbos kūrybinius šviesinius konfigūruoti ir rikiuoti verta tik tada, kai atveriama reikšminga informacija, kuri pasako ką nors naujo, ko nėra niekur kitur. Kol kas viską, ką rašau, galima rasti magijoje, mite, religijoje, filosofijoje ir moksle. Taip yra todėl, kad filognozijos vystymesi dabar yra parengiamoji fazė, reikalinga įsisavinti ankstesnį paveldą tam, kad būtų galima žengti žingsnį toliau. Mano tikslas – ne tik surinkti paviršių informaciją ir perkelti ją į kalbą, bet ir pasiekti ką nors naujo, bandant įminti anapusinės realybės paslaptį.

• Senoji dinastija