„Filognozijos pradmenų“ idėjai išreikšti pasirinkti keturi pavyzdžiai – A. Šliogeris, F. Nietzsche, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto – ne atsitiktinai: jie reikalingi keturių orientacijų pasaulyje pademonstravimui, kurios yra fundamentalios, ezoterinės ir egzoterinės filognozijos pasaulio žemėlapyje. Imant bendrąjį vaizdą, žmogaus likimas klostosi dviem etapais: mažosios ir didžiosios kelionės, kurie apima žmogaus gyvūninės ir dvasinės egzistencijos visumą, ir filosofija (filognozija) gali būti tik sumažinto jos varianto apmąstymas arba gali apimti visumą, šį ir aną gyvenimą. Šios dvi pozicijos gali būti sutaikytos, bet istorijoje daug pavyzdžių, kai į žmogaus egzistencinį branduolį būdavo įveliamas konfliktas, netikėjimas, abejonė, net neapykanta arba panieka. Visuma dažniausiai mąstoma religinėse doktrinose, o susiaurintas variantas randamas filosofijoje arba mokslinėje žmogaus egzistencijos interpretacijoje. Išvardinti filosofai dalinami į dvi grupes: pirmoji nusisuka arba neigia didžiąją kelionę – A. Šliogeris (nuo), F. Nietzsche (prieš); antroji atsisuka ir teigia didžiąją kelionę – D. Mockus (į), Jėzus iš Nazareto (su). Šios pozicijos – archetipinės, ir prie jų galima jungti daugiau pavyzdžių, net visus filosofus, kurie skirstomi į paviršininkus ir gelmininkus, empirikus ir metafizikus, ateistus ir tikinčiuosius.
Minėtą žemėlapį patogu išreikšti skandinaviškos runos S sigilu, kuris turi mažąjį ir didįjį variantą, SS. Sigilo paskirtis – atvaizduoti pagrindinius didžiosios ir mažosios kelionės etapus, aprašančius egzistencijos trajektoriją nuo gyvūninio iki dvasinio lygmens. Kaip šie sigilai atrodo pateikta tolesniame paveiksle:
Imant pirmąjį S, kuris vaizduoja didžiąją sievą, matosi, kad realybė turi dvi pagrindines būsenas, vadinamas Žemutine ir Aukštutine karalyste, tarp kurių įterptas pereinamasis etapas, vadinamas atsiskyrimu (mirtimi), kai, užsibaigus mažajai kelionei, gyvūniniam etapui, žmogus išsivaduoja iš žemesnės egzistencijos apribojimų ir pakyla į tikrąją būtį. Galima suprasti, kad ezoterinėje filognozijoje laikomasi įsitikinimo, kad didžioji egzistencija sudaryta iš dviejų dalių ir kad žmogus savo esme – nėra gyvūnas, bet dvasinė būtybė, kuri, kad išsivystytų, turi praeiti gyvūninį etapą, vadinamą mažąja kelione. Šiame etape dvasinė esatis yra apribota ribotų galimybių pasaulio sumatoriumi, kuris rodo tik sumažintą ir susiaurintą vaizdą, gerokai primityvesnį, negu transcendencijoje geba regėti dvasia. Atsiskyrimo etape šie apribojimai nukrinta, atsiskiria gyvūninis, biologinis kūnas ir žmogus pereina į tikrą hipostratinę egzistenciją, kurioje pirmapradis kūnas yra vadinamoji juodoji liepsna, turinti dvasinio regėjimo sugebėjimą, pakeičiantį sąmonę ir protą. Įėjus į šį būvį atsiveria transcendentinė visata, žmogus mato tikrą realybės sandarą, atsitapatina nuo pareidolinės sąmonės sumavimo priemonių, atsisako racionaliojo savo prado ir pereina nuo mąstymo prie intuityvios dvasinės pagavos, kurioje juodoji liepsna reginčiu būdu suvokia transcendentinės būties esmę. Tai, kad sąmoningas daiktiškumas yra tik ribotos dvasinės pareidolijos rodo ekrano technologija, kurioje žinomas vaizdo kūrimo mechanizmas, iš esmės pagrįstas judesiu piešiamų kadrų seka, kur judėjimas pavirsta į statiško vaizdo pareidoliją, imituojančią statišką daiktiškumą. Ekrano vaizdo technologijos esmė yra vadinamieji 24 kadrai, kurie gali būti projektuojami ant paviršiaus arba piešiami pikseliniame ekrane slenkančiu judesiu. Tačiau vietoj judesio sąmonė mato vaizdą, kuris, kaip buvo sakyta, yra pareidolija vadinama iliuzija. Iš to galima daryti išvadą, kad juslinis suvokimas turi tą patį principą ir taip pat yra pareidolija, rodanti ne tai, kas iš tikro vyksta, bet iliuziją. Tuo tarpu pakilus iki dvasinės egzistencijos lygmens, pareidolinė iliuzija, arba sąmonė, išsijungią ir įsijungia kitas režimas, vadinamas dvasine intuicija, kurioje ne matomi vaizdai, bet suvokiama esmė: tai yra nėra skirtumo tarp vaizdo ir mąstymo, o visas dvasinis sątvaras yra regintis mentaliniu būdu, neskirstant kur objektas, o kur subjektas.
Pažymėjus tai dviem formulėmis, gaunami tokie principai:
P[JL – Dvasia – Transcendencija]S – didžioji kelionė
P – pirmapradis kūnas
S – sumatorius
JL – juodoji liepsna
Dvasia – S[R – T]P – Transcendencija – mažoji kelionė
S – sumatorius
P – pirmapradis kūnas
R – rišlys
T – technika
Pirmąjį principą atstovauja Jėzus iš Nazareto ir D. Mockus, kurie metafiziniame pasaulyje turi orientacijas „su“ ir „į“. Tuo tarpu antras principas, kuris apsiriboja šiuo pasauliu ir propaguoja susiaurintą žmogaus interpretaciją, yra F. Nietzsche‘ės ir A. Šliogerio, kurie yra „prieš“ ir „nuo“ pozicijos, ir atitinkamai atstovauja satanizmą bei ateizmą. „Prieš Dievą“ rodo sukilimą prieš metafizinę realybės dimensiją, atsisukimą į žmogų, savęs išaukštinimą, rodantį susipainiojimą savo minčių ir vaizdinių pasaulyje, savo vietos būtyje nežinojimą. Ateizmas daugiau rodo abejingumą, atmetimą, neigimą, remiantis logika „kam sukti galvą dėl to, kas čia ir dabar nepasiekiama“. D. Mockaus filognozijoje matome persiorientavimą į priešingą pusę, atsisukimą į anapusybę, klausimų kėlimą ir bandymą į juos atsakyti remiantis dvasine intuicija. Ši orientacija vaizduojama antrajame sigile, kuris skirsto gyvenimo vaivorykštę, mažąją kelionę, į tris etapus: reaktyvųjį, racionalųjį ir ezoterinį. Pirmas yra gyvūninė gyvenimo fazė, turinti uždarytą protą, signalinę sąmonė ir besivadovaujančią savo norais, troškimais, svajonėmis ir t.t. Racionalioji stadija pereina į protą, mąstymą, argumentus, vadovaujasi principais ir idėjomis, turi galimybę nusisukti nuo transcendencijos ir atsisukti į istoriją arba atsisukti į transcendenciją ir surasti ten mito piešiamą realybę. Tad, šiame etape, filognozija yra orientacijoje „į“ perėjus per racionaliosios stadijos lūžio tašką, kuris yra pasiruošimas pakilti iki ezoterinio etapo, kuris turi pilnai išsivysčiusią dvasinę realybę, mato gyvenimą iš didžiosios kelionės perspektyvos ir yra orientacijoje „su“, kaip Jėzaus iš Nazareto istorijoje.
Filosofijoje galimos abi šios orientacijos, į istoriją ir mitą, nuo kurių priklauso jos propaguojamos idėjos ir žmogaus susiaurintas arba išplėstas interpretavimas. Metafizikos ir teologijos vyravimas rodo pasinėrimą į mito erdvę ir atsisukimą į pomirtinę realybę, iš kurios perspektyvos interpretuojama mažoji žmogaus kelionė. Tačiau mitais vadinamų didžiųjų pasakojimų nunykimas ir destrukcija šį „išpūstą“ žmogaus supratimą, sumažina, apsiribojant tik šiapusine realybe ir šiuo gyvenimu, propaguojant antimetafiziką ir antiteologiją. Paskutiniais šimtmečiais buvo daroma titaniška pastanga ištrinti dvasinę žmogaus sampratą, susiaurinti jo pasaulėžiūrą tik iki buitinė kasdienybės, anapusinį pasaulį ir gyvenimą vaizduojant nesvarbiu ir nepasiekiamu, žmogų redukuojant tik į materiją ir biologiją. Tačiau kad tai būtų įmanoma turi būti susiaurinamas žmogaus žinojimo pasaulis, savęs pažinimo atskleisti faktai ir apskritai žmogaus kaip informacijos sumatoriaus hipotezė, pagal kurią anapusinė realybė yra neišvengiama išvada, kuri yra čia pat, visur, anapus akių vaizdo, sudaranti didįjį žmogaus kūną ir jo išplėstos sampratos fundamentą. Jeigu anapus yra tikras, kyla natūralus klausimas, kas yra mūsų pasaulis ir žmogus pasižiūrėjus iš priešingos pusės, iš pilno realybės vaizdo. Sąmonėje ši realybė suvokiama tik kaip pareidolinis statiškas vaizdukas, kuris yra iliuzinis dinamiško piešimo proceso suvokimas. Kiek mąstymas remiasi pareidolija, tiek jis netikras, nepatikimas, tik fenomenologija.
Taip realybės interpretacija svyruoja tarp išplėsto ir susiaurinto jos interpretavimo, ir filognozijoje siekiama patenkinti abi šias tendencijas, rodant du žmogaus sątvarologijos variantus: dvasinio ir gyvūninio žmogaus. Dvasinis žmogus orientuojasi į transcendenciją, į anapusinę realybę, magiją, ezoteriką, religiją, psioniką, dvasinę technologiją, o gyvūninis – į šį pasaulį, į protą, rišlio vystymą, civilizacijų formavimą, naujų techninių priemonių išradinėjimą ir žmogaus laisvės gynimą. Šias orientacijas galima interpretuoti kaip ezoterinę filognoziją ir racionaliąją filognoziją. Be abejo, abu šie požiūriai tik daliniai, nepilni ir negalutiniai, bet kiekvienas jų – abipusiai papildantys, vienas kitą išbaigiantys. Savo egzistencijos branduolyje žmogus yra dviejų pasaulių būtybė, svyruojanti tarp sąmonės ir dvasios.
Filognozijos pradinė mokykla 