Po parengiamųjų aiškinimų galima pradėti gilintis į temą, kuo mažoji kelionė skiriasi nuo didžiosios, žiūrint iš genealoginės / istorinės perspektyvos, kurioje žmogus suprantamas kaip biologinė būtybė, esanti homo sapiens rūšies produktu. Rūšyje susipina tiek kolektyvinės, tiek individualios perspektyvos, pirmuoju atveju omenyje turint genetiką, visą genetinį medį, per ilgą istoriją išsivysčiusį iki dabartinių žmonių; o antruoju – sąmoningą žmogų, suvokiantį realybę iš savo unikalios perspektyvos. Kokia ta individuali perspektyva priklauso nuo to, ar esi vyras, ar moteris, ir koks požiūris naudojamas: metafizinis ar genealoginis. Žmogus kaip kolektyvinė būtybė daugiau aiškinamas iš genealoginės perspektyvos, kuri iš esmės yra gyvūninė, o kaip individas ir asmuo – jis yra dvasia, susijusi su metafizine, viršistorine realybės dimensija. Pažvelgus į civilizacijų raidą, senosios civilizacijos – daugiau kolektyvistinės, žmonių gyvenimus organizuojančios genealoginiu būdu, tuo tarpu vėlesnės ir aukščiau išsivysčiusios yra metafizinės, svorio centrą perkeliant į asmenį ir jo dvasią. Imant kaip pavyzdį Jėzaus iš Nazareto „revoliuciją“, jo inicijuotas judėjimas istorijoje ženklino perėjimą prie individualios perspektyvos, atsisakant gyvūninio žmogaus gyvenimo principo, pirmiausiai įklimpusio savo genealoginiuose rūpesčiuose, ir siekė savo gyvenimo mažąją kelionę paskirti tarnavimui Dievui, arba metafizinei realybei, kuri neturi nieko bendro su genealogine rūšies sklaida. Todėl jį galima laikyti Vakarietiško individualizmo pradininku, nors tai dar buvo religinis individualizmas, siekęs laisvės nuo genealoginių pančių. Dabartinį variantą šis principas pasiekė atsisakius religijos ir iš metafizinės gelmės persikėlus į sekuliarų gyvenimo paviršių, kuriame gyvenimo logiką diktuoja darbas ir pramogos, nematant be to jokios gilesnės prasmės.

Kokius kolektyvinius junginius turi rūšis, pažiūrėjus iš genetinės / genealoginės perspektyvos suprasti nesunku. Imant nuo bendriausio lygmens tai yra: rūšis – lytys – rasės – klanai – giminės – šeimos – individai. Iš kiekvieno individualaus žmogaus perspektyvos, kuris imamas kaip centras su jo lokalizacija ant planetos paviršiaus, šie sluoksniai išsidėsto kaip koncentriniai ratai, pradedant nuo artimiausios šeimos ir baigiant rūšimi kaip visa žmonija. Šis koncentrinių apskritimų darinys dalinamas į dvi dalis, kur viena yra visi vyrai, o kita – visos moterys. Tada visos vyrų linijos išsidėsto į istorinį haplogrupių medį, kur kiekvienas vyras yra kažkokiame šio medžio šakos atsišakojime. Pavyzdžiui, mano galutinė haplogrupė priklauso I1 atšakai, susiformavusiai Senojoje Europoje, iš pirmųjų jos gyventojų. Ši haplogrupe pagrįsta linija iš išorinių koncentrinių ratų eina į centrą ir sudaro tiesioginę, gryną genealoginę liniją iš tėvo pusės. Kita pusė yra motinos haplogrupė, surandama pagal mitochondrijos DNR, ir turinti tą patį principą kaip vyriška linija. Tai taip pat gryna genetinė linija, kurią pirmiausiai perduoda motina dukteriai, tačiau sūnus taip pat turi šią haplogrupę, skirtingai nei duktė, kuri nepaveldi tėvo haplogrupės.  Be šių tiesioginių linijų yra mišri giminės struktūra, kuri rodo, kokios genetikos buvo prijungtos vedybomis prie motinos ir senelės genetikų, kur somatinės chromosomos paveldi visų haplogrupių atšakų genus, išskyrus Y chromosomos haplogrupę, kuri yra tėvo tiesioginės linijos.

Taigi šį principą galima išdėstyti į tokią struktūrą:

Rūšis (Y-haplogrupė – tiesioginė giminė – [individas] mišri giminė – tiesioginė giminė – Mt-haplogrupė)

Jeigu individas yra vyras – artimesnė vyriška tiesioginė giminė, o moteriška – tik prijungta genetika, tuo tarpu jeigu inidividas – moteris, artimesnė moteriška tiesioginė giminė, su unikaliu priklausymu kokiam nors Mt haplogrupės atsišakojimui. Ši visa struktūra yra istorinė, nes genetinė evoliucija yra ištęsta laike, daug kartų peržengiant atskiro individo egzistencijos trukmę, ir yra jo tikroji gentinė istorija, atsispindinti chromosomose tiriamose archeogenetikos. Šios genealoginės evoliucijos pagrindinis tikslas – susilaukti palikuonių ir užtikrinti genealoginės linijos tęstinumą kovoje už būvį. Šis principas iš esmės buvo F. Nietzsche‘ės filosofijos pagrindas, dėl kurio ji norėjo išimti iš civilizacijos krikščionišką principą, kuris buvo įvestas Jėzaus iš Nazareto, perkeliant žmonijos vystymo svorio centrą į individualų ryšį su transcendencija, atsisakant tarnauti rūšiai, galinčiai būti įkūnijamai protėvių garbinimu, artimesniu seniesiems tikėjimams, buvusiems dar iki krikščionybės. Kaip šis klausimas traktuojamas filognozijoje bus atskleista kituose šios knygos skyreliuose, o čia pateikiu kaip atrodo tiesioginės giminės struktūra, pagal vyrišką haplogrupę.

Kiekvienas šios schemos segmentas sužymėtas numeriais, rodančiais koks segmento ryšys su branduoliu Tėvas-Sūnus pagal haplogrupę: broliai, sūnūs, sūnėnai, dėdės, pusbroliai, proseneliai, pradėdės ir, galiausiai, pirmasis protėvis. Y haplogrupės struktūra sudaryta iš tiesioginės linijos giminių ir netiesioginės linijos, kurioje yra tolimesni senųjų prosenelių brolių atsišakojimai. Tačiau visiems šiems segmentams bendra tai, kad jie pagal genetikos dėsnius turi turėti vienodą haplogrupę. Mano I1 haplogrupė savo kilme yra skandinaviška, ilgą laiką gyvavusi rytinėje Skandinavijos dalyje, Pabaltijyje ir susiliejusi su indoeuropietiškų Baltų genetika. Schemoje parodyta haplogrupė, susidarė maždaug prie 3000 metų, kuomet atsirado pirmas bendras jos protėvis.

Šiame kontekste reikėtų pasiaiškinti, ką reiškia tokios sąvokos kaip gentis, tauta, karalystė, imperija, žmonija ir pan. Šios sąvokos neįeina genealoginių grupių kategoriją todėl, kad jos nurodo ne tiek genetinę, kiek protinę arba teritorinę realybę ir genealogijų programose dalyvauja tik išoriniu, o ne tiesioginiu ir vidiniu būdu, kuriant kultūros ir santvarkos formas, kurios lemia, kaip skirstomi materialiniais ir dvasiniai resursai, reikalingi genetiniu linijų aprūpinimui pragyvenimo šaltiniu. O religija ir bažnytinė organizacija apskritai ištraukia individų sąmonę iš istorinės perspektyvos ir individualiu būdu susieja su metafizine realybe, vadinama Dievu. Šis metafizinis įsiveržimas iš anapus, kaip jau buvo sakyta, buvo labai kritikuojamas F. Nietzsche‘ės, kuris siekė, kad būtų sugrąžintas senasis genetinis / genealoginis žmonijos valdymo principas. Tačiau akivaizdu, kad pirmasis variantas daugiau atstovauja neišsivysčiusį civilizacijos principą, o norint pažangos, reikia ištraukti individą iš „socialinių lašinių“, įgalinti, suteikti laisvę, leisti vystyti protą, savarankiškai mąstyti, o ne vien kartoti vaidinamąją „tradiciją“. Iš savo vidinės perspektyvos žmogus pasaulį mąsto individualiai su dideliu kiekiu subjektyvios, psichologinės iliuzijos. Jį suobjektyvina, viena vertus, lytinis instinktas, verčiantis ieškoti bendrumo ir socialumo, giminiuotis; ir antra vertus, kolektyvo papročių spaudimas, kuris priverčia  dalyvauti genealoginiame projekte, palikti palikuonis, neleidžiant vien tik vartoti ir pramogauti. Pastarasis variantas yra degradavęs metafizinis polėkis, pavargus prasmės ieškoti transcendencijoje ir nusprendus užsiiminėti tik artimiausio pasaulio problemomis, sprendžiant jas politiniu ar ekonominiu metodu, be bažnyčios kišimosi. Tikras konservatizmas visada yra antimetafizinis, nes metafizika yra iššūkis genealoginei rūšies santvarkai, kuri priklauso tradicinėms civilizacijos formoms. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto buvo pirmasis individualistas, siekęs išlaisvinti žmogų iš gyvūniškumo katorgos.

Kiekviename žmoguje, kiek jis yra dvasinis, vyrauja didžiosios kelionės perspektyva, kurioje gyvūninė rūšies programa laikoma tik kalėjimu, iš kurio reikia išsivaduoti. Tačiau nustojus „gaminti“ kūnus, sutrinka šiapusinė metafizinės realybės karalystė, nes rūšis nustoja reprodukuotis, o tai gresia gyvūninio projekto užsibaigimu. Nežinant, kas kiekvieno mūsų laukia anapus, tai atrodo kaip didžiausia katastrofa, žmonijos išnykimas, prie kurio veda metafizinė orientacija, pradėta Jėzaus iš Nazareto, skelbusio, kad po mirties laukia dangaus karalystė, vadinant šią žinią „gerąja naujiena“. Kai tokių individualių atvejų kuomet žmogus neturi palikuonių nėra daug – tai natūralus kovos už būvi procesas, tuo tarpu kai tai pavirsta į masinę epidemiją, prasideda populiacijos mažėjimo procesas, kuris gali būti reikalingas, arba grėsmingas. Reikalingas – kai planeta neišmaitina žmonių, trūksta resursų ir nėra galimybių sukurti gerovę visiems norintiems. Grėsminga, kai rūšis pradeda nykti, ištrynus instinkto kontrolę, socialinį spaudimą ir kultūrinį programavimą.

Visa žmonija panaši į genetinių linijų medį, kur kiekvienas dabartinis individas yra vienas kuris jo atsišakojimas, sudarantis artimąją šaką ir tolimų protėvių palikuonis, kurie yra tolimi pusbroliai. Deja, visų žmonių gyvenimai riboti, tad ateityje atgimti įmanoma tik savo palikuonyse, tik su labai pakeista ir neatpažįstamai perkombinuota genetine struktūra.  Šis efemeriškumas, dvasinio tęstinumo nebuvimas kreipia žvilgsnį į aukštutinę karalystę, kurioje tikimąsi tolesnio gyvavimo, užsibaigus laikinam gyvūniniam etapui, kuris visas tarnauja biologinei programai, skirtai saugoti žmonių rūšį.

• Senoji dinastija