Senas ir naujas pasaulis

Minimalus socialinių klasių skaičius, norint gauti optimalią valdymo struktūrą, yra trys sluoksniai: elitas, vidurinė klasė ir liaudis. Imant ne socialinį, bet iš individų sudarytą substratą, logika yra panaši. Visoje planetoje ir už jos ribų klasifikuojami jau ne tiesiogiai žmonės, bet organizacijos, kurios irgi turi minimalų „kastų“ skaičių, kuris toks pats. Apie tai jau šiek tiek esu kalbėjęs ankstesniuose tomuose, kur išskyriau A ir Z sistemą, kur pirmoji yra genealoginė tautos struktūra, o antra – valstybės organizacijos padaliniai. Apie šią sistemą galima daugiau sužinoti tome „Drakono akis“. Taip pat tome „Juodoji liepsna“ atskleidžiau aukščiausios planetos valdžios principą, kuris jau žymimas kaip D zonų sistema. Sujungiant viską į vieną vaizdą, gauname DZA hierarchiją, kur D yra elitas, Z yra vidurinysis sluoksnis, o A yra liaudis. Tai siejasi su atitinkama psichikos forma, gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, santvarka ir civilizacija. Tautos, valstybės ir viršžmogių gyvenimo principai skiriasi fundamentaliosios sątvarologijos lygyje, nes tauta / tautos – tai reaktyvioji sąmonė, valdoma signalinės sievos, kurioje dominuoja kalba, arba priklausomybė nuo kalbos. Ji yra pagrindinė liaudies valdymo priemonė, pradedant tautos sąmonės formavimu, baigiant politine ir socialine kontrole. Valstybė yra racionalioji sąmonė, kurioje dominuoja protas, mąstymas, logika. Pagrindinė valdymo priemonė yra mokslas, kurio diktatui privalo paklusti visi valstybės padaliniai. Palyginus su pirmuoju sluoksniu, liaudyje valdžia yra paprastas žodis kaip efektorius, o organizacijoje – tai argumentas, ir įrodymas, net jeigu jie tik simuliuojami ir imituojami. Viršžmogiai išsivystę ne kalboje, ne prote, bet dvasioje, kurios pasiekimai matuojami padidintu transcendencijos gyliu, kuri tampa valdomu klodu, leidžiančiu geriau suprasti tiek psichologinį, tiek racionalųjį žmogų.

D zona yra vienas, bendras centras, į kurį įeina visas planetos elitas: oligarchai, dvasiniai lyderiai, prezidentai, aristokratai ir monarchai. Jei turi kolektyvinės sąmonės priemonę, kuri kuria vadinamąjį archontą, į kurį įvairiuose vaidmenyse įeina iki 100 000 sąmonių. Kaip pagrindinį įrankį jie naudoja „kvantinį superkompiuterį“, kuris turi planetos simuliatorių ir teisinius konfliktų sprendimo algoritmus. Pagrindinė jų problema – civilizacijos modelio kūrimas ir norimų scenarijų ieškojimas, kuris padėtų žmonių rūšiai pakilti į aukštesnį lygį, siekti išsikeltų uždavinių, vienas kurių – kosminė ekspansija. Šis sluoksnis – psichotroninis ir telepatinis, naudojantis ir dirbtines, ir natūralias darbo priemonės, padedančias išplėsti sąmonę, atverti hipostratą, pažinti nematomą realybės dalį. Z zona yra valstybių ir jų sąjungų zona, kuri valdo ir organizuoja tautas politiniu metodu, konstruoja loginius principus, pagal kuriuos valstybės formuojamos kaip tautinės, kuriose liaudis valdoma kalbos ir kultūros priemonėmis. Planeta padalinta į didelį skaičių tautų ir jų pagrindu sukurtų valstybių tam, kad žmonija būtų suskaldyta, uždaryta į izoliuotus pasaulius, kad jais sumaniai manipuliuojant ir nukreipiant vieną prieš kitą, būtų galima sėkmingai ieškoti pusiausvyrų ir neutralių būsenų. Tai vietinės ir globalinės politikos sfera, kurioje tautas bandoma valdyti pasitelkiant racionalų protą, argumentus, įrodymus, mokslą ir tiesos ideologiją. Tautos remiasi reaktyvia psichologija ir kalba, ir šiuo metu yra daugiausiai valstybės palaikoma forma, kuri savo teritorijoje siekia būti šeimininkais ir valdovais, savo rankose laikančiais visus kontrolės svertus.

Imant sątvarologinius pavyzdžius, tai yra hierarchija sieva-DA-dvasia, arba gyvūnas, protingas gyvūnas ir negyvūninė egzistencija. Pastarasis variantas – tai daugiau ne moralinė sąvoka, bet ontologinė, kurioje nustatomas santykis tarp atveriančios ir atveriamos būties, apibrėžiaantis, kas yra empirija ir kas yra transcendencija, kas atidengta, o kas uždengta. Nuo to priklauso kiek sąmonė yra žinanti, o kiek tik tikinti ir mananti, kad žino. Paprastas žmogus dažniausiai atsiveria kaip paprastas gyvūnas, kuris nesugeba pasiekti aukštesnės egzistencijos ir užsiima tik savo biologinės prigimties aptarnavimu, dirbdamas arba pramogaudamas. Protinė egzistencija siekia pažinti, suprasti, kuria pasaulio modelius, kurie turi būti paremti faktais, įrodymais ir atitikti tiesą. Ši dvasinė forma mano, kad žino tiesą, ir pavadinę šį žinojimą mokslu, reikalauja, kad jam paklustų visi žmonės: liaudis būtų išlavinta, o tautos – „pažangios“. Su šiuo sluoksniu susijusi revoliucija vadinama Apšvietos epocha, kuri siekė viską racionalizuoti ir perrašyti per loginio proto prizmę, išsivystė į pozityvizmą. Homo rationalis liaudies iracionalumą, instinktyvumą ir impulsyvumą siekia suprotinti, kuria teorijas, aiškina ir valdo diegdami kalbines schemas, kurių paskirtis – suvaldyti charakterį ir sutramdyti aistras. Tačiau „tiesa“ – ne aukščiausias hierarchinis rangas, nes ji sugriūna pažinus gilesnę žmogaus prigimtį, kurioje suvokiama, kad visos dvasios žiūrone atveriamos tiesos yra santykinės, o absoliuti tiesa jam nepasiekiama, nes sąmonė neturi visos reikalingos transcendencijos informacijos jai suformuoti. Taip suprantama tiesa ne kaip turimas ir įrodytas rezultatas, bet kaip siekiamybė, iš melo civilizacijos siekiant pereiti į tiesos civilizaciją. Mokslas, suvokiama, iš tikro yra tik dar viena melo civilizacijos forma, nes viskas, kas nėra 100 proc. tiesa, yra melas. Pastarasis siekis jau yra viršžmogių zona, kurie, kaip pilnos tiesos civilizacija, į savo priežiūrą įtraukia visas melo civilizacijos forma: jas tyrinėja, tobulina ir vysto.

Sąmokslo teorijos tvirtina, kad visa ši sistema yra diktatūra, kuri turi būti nuversta, tik tada stos aukso amžius, kuriame žmonija, kaip liaudis ir tautos, suklestės: neliks vargo, skurdo ir nepriteklių. Šis sąmokslas ateina iš viduriniosios grandies, kur viešpatauja valstybiniai klanai, susilieję su oligarchine verslo sistema. Paprastai vadovaujamasi technologine ir ekonomine logika, nes atsirado technologijos, kurias galima naudoti vietoje minkštųjų kontrolės priemonių, kaip kalba ir tiesa; ir sukūrus multinacionalines korporacijas, norimas globalinės rinkos įvedimas, kuriai reikia ištautintos, globalinės sąmonės, kaip tautybės neturinčio vartotojo, sugebančio būti planetinės masinės sąmonės dalimi. Dar reikės palaukti, norint sužinoti ar dėl šių priežasčių bus kuriamas pasaulio pilietis valdomas iš vieno galios centro, ar ši funkcija ir toliau bus deleguojama tautinių valstybių vadovams. Tai konfliktas tarp seno ir naujo, kur nauja siūloma remianti ne civilizacijos vystymo logika, bet siekiant asmeninės naudos, savo rango pakėlimo ir galios išplėtimo. Čia galima priminti ir dvasines institucijas, kurios taip pat priešinasi naujai tvarkai, nes ji neatitinka jos interesų, silpnina religinę sąmonę tautose, išima dvasinį lygį ir palieka tik kalbos ir primityvaus, pozityvistinio racionalumo sluoksnį.

Šios naujos tvarkos pagrindinis propaguotojas yra JAV, kuriose tai reiškiasi kaip technologinis transhumanizmas, pohumanizmas ir genderizmas. Be abejo, Amerika ne vieninga ir vienbalsiai neremia naujo pasaulio, ir šis pasidalinimas politikoje matomas kaip konfliktas tarp Demokratų ir Respublikonų partijų, kur seno pasaulio krypties žinomiausias atstovas yra prezidentas D. Trumpas. Šis skilimas matomas visoje Vakarų civilizacijoje ir už jos ribų, kurį galima apibūdinti kaip priešpriešą tarp liberalų ir konservatorių, kur sprendžiama ne konkrečiai pagal siaurą politinės ideologijos apibrėžimą, bet angažavimąsi naujai pasaulio tvarkai arba nesiangažavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos konservatorių partija yra naujos kartos liberalai, pasisakantys už naują pasaulio tvarką, kurioje išstumiama tautinė sąmonė, įvedama tarptautinio korporacijų oligarchato diktatūra, Lietuva pervedama į globalinę rinką ir tampa feodalinių korporacijų zonų teritorija, kurioje jie vykdo savo avangardinius naujo pasaulio ir naujo žmogaus projektus. Tas pat pasakytina ir apie Laisvės partiją, dėl ko jiems lengva būti koalicijoje su neokonservatoriais, nes globalinėje sistemoje jie yra toje pat barikadų pusėje. Priešingas liberalizmas yra filosofės N. Vasiliauskaitės „Antroji Lietuva“, kuri už seną planetinės santvarkos modelį, bet laikantis žmogaus laisvės principo prioriteto, nepripažįstant senųjų galios institucijų diktatūros, nes ji įmanoma ir senoje santvarkoje. Aš asmeniškai šiuo klausimu laikausi neutralumo, tai yra nesirenku nė vienos krypties, tik tyrinėju ir aiškinu, bandau geriau suprasti ko siekia ir vieni, ir kiti. Filognozijoje stengiuosi išlikti anapus seno-naujo dichotomijos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s