Ezoterinė filognozija

Naujajame Testamente viena iš populiariausių koncepcijų yra Tėvo ir Sūnaus vaizdiniai, kurie traktuotini ne tiesiogiai, bet kaip universalūs archetipai, kurie filognozijoje pavirsta į Didžiąją Sievą ir Mažąją Sievą. Jie susiję kūrimo akto idėja, pagal kurią Tėvas kuria Sūnų, DS kuria MS, Dievas kuria žmogų, kuris iš pradžių apgyvendinamas „rojuje“, tačiau dėl nepaklusnumo ištremiamas į Žemę. Tėvas siunčia Sūnų tam, kad šis išvaduotų puolusius žmones iš žemiškų vargų, žadėdamas jiems Dangaus karalystę, jeigu jie priims Tėvo valdžią. Visa tai krikščioniškos mitologijos variacijos, nuo kurių nuvalius įvairių interpretatorių psichologinius ir filologinius subjektyvizmus, gaunama objektyvi struktūra, kuri pasako kažką esmingo apie pasaulio principą. Tėvas kuria / siunčia Sūnų, galima pažymėti kaip Tėvas [Sūnus], kuris šiuo atveju, kaip pasakoja Vakarų Civilizacijos svarbiausia istorija, yra Jėzus iš Nazareto, kuris yra „įsikūnijęs Dievas“. Pilnas šios struktūros vaizdas turi būti toks:

Aukštutinė karalystė – Tėvas [Sūnus] Jėzus [Sūnus] Žmogus – Žemutinė karalystė

Šioje vietoje matome į vieną sujungiamos dvi perspektyvos, kur, pasak Evangelijų, įsikūnijęs Dievas turi du aspektus ir Jį galima traktuoti tiek vienu, tiek kitu. Tą vietą, kur įrašytas Žmogus, galima suprasti ne individualiu, bet kolektyviniu principu, kaip Rūšis, arba Žmonių Rūšis. Jėzų kaip biologinį kūną ir protą, kuria rūšis, paruošdama indą dvasiai, o amžinąją dalį kuria Tėvas, kuris kitaip vadinamas Didžioji Sieva, matoma iš jos centrinės perspektyvos.

Ši dvilypė Jėzaus iš Nazareto prigimtis daro jį ypatingu dvasine prasme, nes jo sietuva išplėsta, dvasinė, žiūrone suvokianti subtiliąją realybės pusę, dėl savo pirmapradės prigimties išsivystymo sugebanti veikti paprastus Žemutinės karalystės gyventojus, kurie, matydami sugebėjimus, ir įtikėję jo žinia, naujiena sutinka sekti jo dvasiniu keliu. Šis įvykis, nuo kurio krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje įprasta skaičiuoti istoriją, yra Aukštutinės karalystės apreiškimas Žemutinei karalystei, kuri gyvendama apribotos būsenos, nesuvokia koks pasaulis supa žmogų jo metafizinėje apraiškoje. Kaip dvasinė būtybė žmogus gyvena dieviškoje erdvėje, filognozijoje vadinamoje holoplastine, arba tikra, pilna; sumažintas, iškreiptas jos variantas matomas Žemutine karalyste vadinamame sumatoriuje, kurioje atveriama tik tai, ką leidžiama suvokti įkalintai dvasiai, kad ji neturėtų galios, nesugebėtų kurti dirbtinės realybės dievišku masteliu.

Gali kilti klausimas, kam šis dvasinės egzistencijos etapas reikalingas ir kokia viso to metafizinė prasmė Aukštutinėje karalystėje. Biblijoje vienas iš aiškinimų yra išvarymas iš rojaus, kaip pirmapradžio žmogaus nuopuolis, kuris nepakluso Dievui, paragavo vaisių nuo Pažinimo medžio ir dėl to buvo nubausti tremtimi, išvarant iš Rojaus dvasios apribojimu, įstatant ją į sąmonės ir gyvūniškumo kalėjimą, kuriame žmogus, negalintis pažinti ir valdyti subtiliųjų klodų, turi vargti primityvios paviršiaus civilizacijos vargą. Kita istorija, dabar jau susijusi ne su žmogumi, bet su angeliškomis būtybėmis, kurios taip pat sukilo danguje, atsisakiusios paklusti Tėvo valdžiai ir buvo ištremtos į pragarą. Tai yra vadinamasis Šėtono sukilimo mitas. Šėtonas nebuvo apribotas savo galiose ir toliau kovoja prieš Dievą, bandydamas į savo valdžią paimti Dievo kūrinį, žmogų, neleisdamas jam po trumpo gyvenimo laiko sugrįžti į pirmapradę būseną nesugadintu. Tai yra archetipinė ir mitologinė metafizinės žmogaus prigimties interpretacija, kuri atitinka giliąją realybės sandarą ir žmonijos likimą plačiąja prasme.

Imant ezoterinę filognozijos dalį, ši Biblijos istorijos versija interpretuojama kaip didžioji realybės sandaros struktūra, kurios esmė tokia. Holoplastinė realybė turi du variantus: aukštutinę karalystę, kurioje gyvena dvasiškai pažangesnės būtybės, „veikiančios“ anapusinėje sąmonės kryptyje, kurioje kuria savo pasaulį, vadinamą kosmosu; ir žemutinę karalystę, kuri yra dieviška erdvė, tokiu pavidalu, kokiu atsiveria gyvūninei sąmonei, kurioje savo civilizacijas kuria žmogus, kaip pirmaujanti planetoje rūšis. Abi šios „civilizacijos“ turi savo technologijas, dirbtinius pasaulius, tik dvasinės būtybės daugiau kuria dvasiniame lygmenyje, o sąmoningos būtybės – materialiame lygmenyje. Ezoterinėje filognozijoje interpretuojama, kad artimasis kosmosas, kaip jis atsiveria sąmoningai būtybei, yra dirbtinė visata, vietinė sala, kuri sukurta naudojant dvasines technologijas, subtiliuosius klodus, iš kurio „pagaminamas“ kosmosas, materialūs kosminiai kūnai, o paskui ant tinkamų kosminių kūnų uždedama gamtos technologija, kuri reikalinga sukurti biologinei, organinei gyvybei. Gyva „Gaja“ yra visos tos dvasinės technologijos, kurios sutelktos aplink dirbtinai sukurtą planetą, tam, kad joje būtų galima konstruoti „gamtą“. Iš kitos pusės, kuria žmogus, kaip dievų kūrinys, kuriam neprieinami dvasiniai klodai, tad jis turi naudoti jam „paruoštą“ materiją, iš kurios jis gamina savo materialią technosferą, mėgdžiodamas dieviškas galias.

Šiuo požiūriu galima bandyti suprasti, ką reiškia ši apribota tikrovė, kurioje sukurta dirbtinė „zona“, kurioje pirmapradis žmogus praeina savo katorgą tam, kad iš jos išsivadavęs, nuėmus sąmonės akinius nuo dvasinės sietuvos ir nusiėmus materialų, organinį kūną, galėtų apsigyventi metafizinėje civilizacijoje, dalyvauti jos kūrybiniuose planuose, tapti biologinių gyvūnų gardų valdovu. Biologiniu kūnu „apsirengti“ gali įvairaus dvasinio rango būtybės, ir būdamas gyvūninės sąmonės, savo viduje kiekvienas jaučia, kas jis yra. Virš šios egzistencijos yra viena pakopa aukštesnė dvasinė egzistencija, kurioje pakyli iš materialios į dvasinę dimensiją ir gali stebėti šį pasaulį iš išorės, holoplastinio vaizdo gyliu. Manau, kad praėjusi šį etapą, dvasia gali kilti dar aukščiau, į tikrų kosmoso kūrėjų ne vien prižiūrėtojų rangą, kuriame gali jau turėti savo individualų kūrybinį projektą savo kosminėje „valdoje“.

Grįžtant prie pradžioje perpasakotos Biblijos istorijos, galima manyti, kad Jėzaus istorija, tikėtina, yra šio išorinio pasaulio intervencija į primityvią civilizaciją, kuri buvo reikalinga pakeisti „istorijos“ eigą tam, kad Apokalipsėje, būtų visuotinai nuimtas biologinis apribojimas nuo dvasios, ir vietinė planeta būtų pakelta į aukštesnį rangą, kuris būtų viršmokslinė civilizacija, turinti pagerintą sąmonės kokybę ir daug pažangesnes technologijas, kurios bus jau naujoje santvarkoje, įvesimoje prasidėjus naujai erai. Tai reiškia, kad bus patobulinta „genetika“, bus didesni proto sugebėjimai, išplėsta sąmonė, dvasia įgis didesnį gylį ir galės užmegzti tiesioginį kontaktą su anapus sąmonės egzistuojančia realybe. Problema tik ta, kad ši istorija neįvyko pilnai taip, kaip buvo planuojama ir neišliko pilnas atskleidimo variantas, o tai, į ką šį Įvykį pavertė Bažnyčia, iš viso iškraipo misijos esmę ir bando uzurpuoti žinomas galimybes, kurios aiškinamos tikroje Knygoje, o ne „evangelijose“, kurios skirtos tik propagandai ir reklamai. Kitaip sakant, laikausi nuomonės, kad tikras archyvas ir pagrindinis Šaltinis yra nugvelbtas, o vietoj jo pakištas netikras, suklastotas variantas. Šis tikras Šaltinis turėjo būti perimtas Romos imperijoje, iš kurios perkeltas į Bažnyčios archyvą, po krikščionybės pavertimo imperine religija.

Be to reikia pastebėti, kad kadangi Aukštutinė ir Žemutinė karalystė viena šalia kitos egzistuoja „visada“, tai ši intervencija iš anapusinio pasaulio nebūtinai privalo būti vienintelė ir galutinė. Taip pat ji nebūtinai turi būti susijusi su kokia nors viena konkrečia tauta. Kita vertus, tai taip pat nereiškia, kad negali būti išrinktųjų tautų, su patobulinta genetika, kuri naudojama kaip pageidaujamas indas aukštesnio rango dvasios – dėl padėties, santvarkos, civilizacijos, kultūros, politikos pranašumų. Taip pat šis pasaulis nėra neegzistuojantis maginėse kultūrose, mitologinėse civilizacijose ir pan. Izraelyje įvykusi intervencija gali būti susijusi su kelių tūkstančių metų trukmės „reformos“ bandymu, kurioje tiriamos proto ir kūno galimybės gyventi kitokį gyvenimą, kuris neturi būti gautas dovanų, bet užsitarnautas, o paskui susikurtas savo pastangomis, gavus tam reikalingas priemones sąmonėse. Kiekviena civilizacija geriausiai veikia, jeigu ji kuriama žiūrint iš vidinės perspektyvos, kurioje geriausiai matosi visi psichologiniai niuansai, galimi trūkumai ir pranašumai. Tas pasakytina apie kiekvieną tautą, turinčią savo atskirą misiją ir galimybę išsiaukštinti istorijoje.

Norint sukurti aukštesnio lygio technologijas, tai reikia turėti omenyje, ir žinoti, kad anapusinis pasaulis nėra tuščia dykuma, kurioje galima dalyti ką nori, manant, kad ji žmogaus nuosavybė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s