Tarp mito ir istorijos

Žinant sątvarologijoje turimą žmogaus modelį, galima suprasti, kaip jame formuoti įvairias skirtingas psichines formas, kurios paskui pavirsta į sąmoningą minties pavidalą, vadinamą psichovektoriumi. Nuo to, koks psichovektorius, apibrėžiamas kaip sieva arba madrigalas, priklauso civilizacijos realizavimo būdas, sudarantis tokią seką: idėja, veiksmas, kūrinys. Kūrinių visuma, aprėpianti visą planetą ir formuojanti dirbtinį jos apvalkalą, yra materializuota civilizacijos forma, kurianti gyvybinę erdvę, Husserlio vadintą Lebenswelt. Šis pasaulis tampa antra gamta ir antrais namais, formuojančiais įpročius, įgūdžius ir elgesio normas. Taigi sątvarologija parodo, iš kur atsiranda visi šie išoriniai techniniai konstruktai, pažiūrėjus iš vidinės sątvaro dalies perspektyvos. Kaip natūrali būtybė žmogus yra psichika, kurią vadinu psichoformų ir logoformų kompleksais. Svarbiausios, aišku, yra psichoformos, o logoformos dar nesuformuotos jokia konkrečia struktūra, kuri, laksatiniame kontinuume vystantis civilizacijai, dar turi būti sukurta. Šis kūrimas ypač pagreitėja atradus kalbą, kuri yra pats laisviausias ir išoriškiausias sątvaro sluoksnis, vadinamas lingvoforma. Šis sluoksnis yra dirbtinė, sukurta realybė, kuri įdeda tam tikrą proto sukurtą formą į psichiką, daro ją suformuota, kultivuota, arba kultūrine.

Kaip vystosi žmogus matosi tokioje sekoje: daiktoforma-psichoforma-logoforma-lingvoforma-kodas. Poveikio kryptis yra iš daiktoformos į psichoformą ir iš kodo-lingvoformos-logoformos į psichoformą. Pirma kryptis yra natūrali ir gamtinė, jeigu psichiką formuoja gamtinis pasaulis, o antra kryptis yra nenatūrali, dirbtinė, nes ji psichiką formuoja kultūrinėmis formomis, kurios yra dirbtinės. Jeigu šią dirbtinę realybę, kultūrą, įrėminsime natūraliomis sątvaro dalimis, bus toks principas:

Daiktoforma [kodas-lingvoforma-logoforma] Psichoforma

Imant madrigalo lygmenį, pagrindiniai sątvaro archetipai yra egzistencija ir laisvė, kurie iš tikro žymi laiką ir erdvę. Daiktoforma daugiau atitinka laisvės kryptį, o psichoforma – egzistencijos. Tačiau šis požiūris neišsemia visos koncepcijos, nes čia laikomasi tik individualios perspektyvos, kurią suvisuotinus, gaunamas kolektyvinis mastelis, kuris laisvę paverčią į visos visatos erdvę, kuri išreiškiama mitais, o egzistenziją viso žmonijos laiko projekcija, kuri yra vadinama istorija. Šias realybes suobjektinus, bet vis dar pasiliekant žmogaus sątvaro viduje, į kurį kultūrine forma, kuri buvo pavaizduota prieš tai, suspaustas visas istorijos ir mito implantas: į psichoformą ir daiktoformą, per galinės ir priekinės sąmonės įžodinimą. Ši struktūra rodo, kad civilizacija šiomis priemonėmis gali būti suformuota trimis būdais: kaip erdvės-mito civilizacija, laiko-istorijos civilizacija ir mito-istorijos mišri civilizacija. Imant skandinavų mitologiją, pagrindinis erdvinis vaizdinys buvo Ygdrasill, kaip pasaulio medis, kuriame išsidėstę įvairūs skirtingi pasauliai, nuo dievų, žmonių iki požemio. Aukščiausias pasaulis yra Asgardas, o žemiausias – Hel. Imant istorinį civilizacijos variantą, geriausias pavyzdys yra Naujojo testamento achetipinė istorija, prasidedant Dievo įsikūnijimu ir pasibaigianti Paskutiniojo teismo diena. Taip įrėminama Katalikų bažnyčios istorija, kuri žmoniją iš erdvinės perspektyvos perkelia į laiko perspektyvą ir psichiką priverčia gyventi ne laisvės, bet egzistencijos intensyvumuose.

Dabar galime įvesti biologinį požiūrį, kad įvertintume kaip šios civilizacijos formos atrodo rūšies substancijoje. Rūšis susideda iš didelio skaičiaus individų, kurie gyvenime turi dvi galimybes – būti reprodukciniais arba ne. Reprodukcinis yra genealoginis požiūris, kuris pratęsinėja rūšį laike, rūpinasi jos išlikimu istorijoje ir nori kad ji klestėtų ir vystytųsi. Kitas požiūris yra individualistinis ir nereprodukcinis, kurio mąstymas suformuotas ne išilgai, bet skersai istorijos ir kuria ne savęs pratęsimo į laiką, bet savęs pratęsimo į erdvę koncepciją. Žmogaus egzistencija rūšyje bet kokiu atveju yra punktyrinė, tai yra laikinas gyvenimas, kuris turi apribotą laiką ir erdvę. Įvedus holoplastinę struktūrą, norisi pažiūrėti kas yra anapus šių ribų, kurios apima istorijos ir mito koncepcijų lygmenį. Pavyzdžiui, skandinavų mitologijoje galima klausti, ar kariui svarbiau prasitęsti į ateitį, paliekant palikuonių, sugebančių vystyti giminę žemutinėje karalystėje, ar patekti į Valhalą, kritus mūšyje didvyrio mirtimi – tai jau būtų erdvinis šio gyvenimo prasitęsimas į mitą, tai yra aukštutinę karalystę? Šį klausimą galima atsakyti tik atsakius į klausimą, kas yra žmogus, turintis individualią ir kolektyvinę formą. Savo asmenybe žmogus yra individas, o savo kūnu – kolektyvas, galintis išlikti rūšies forma tik prasitęsdamas laike.

Remiantis holoplastine filognozijos teorija, žmogus visgi traktuojamas kaip individas, kuris pirmiausiai yra nemirtinga dvasia, o kūniška perspektyva, vadinama rūšimi, valdoma genetikos, kuri yra dvasios galių susiaurintas variantas, kurio paskirtis – uždaryti žmogų žemutinės karalystės iliuzijų pasaulyje. Tai sumažintas žmogaus ir gyvenimo variantas, kurio nelaikau vertybe, bet tik nuotykiu ar naudinga pamoka, kuri neverta pratęsimo. Tačiau taip pat nemanau, kad žemutinė karalystė, ar žemutinė dvasios būsena, turi būti sunaikinta, nes iš individualios perspektyvos tai tik laikinas punktyras, kuris užsibaigia ir be specialaus įsikišimo. Daug svarbesnis klausimas – kaip šias dvi perspektyvas suderinti, erdvę ir laiką, laisvę ir egzistenciją? Manau, kad gyvenimas turi būti dalinamas į dvi dalis, kur viena turi būti nukreipta į mitą, į Valhalą, o kita į istoriją, savo giminės išaukštinimą joje. Kaip joje turi būti įsikuriama – jau paaiškinau: turi būti kuriama baltojo drakono civilizacija „sveiko proto ribose“. Kita vertus, jeigu protas egzistencijoje neakcentuojamas, pasirinkimas yra kultūrinė juodojo drakono civilizacija, nenuslystanti į etinį radikalizmą ir ekstremizmą.

Jeigu visgi renkamasis radikalus variantas, žemutinės karalystės atsisakymas turi būti ne iš žiūroninės sąmonės vidaus, bet tik iš išorės, kai savo dvasia patiri, kad yra geresnis pasaulis, kuriame ši apribotos būsenos gyvūninė egzistencija neturi jokios prasmės. Didžioji kelionė, vykstanti mitinėje erdvėje, yra substancinė, o vykstanti istoriniame laike – tik informacija, tuo tarpu žmogus nori būti amžinu ne kaip nesunaikinama informacija, bet kaip substancija. Iš apribotos sąmonės tai vaizduojama mito forma, bet peržengus slenkstį atsiveria tikros dvasinės akys, rodančios kas yra ši realybė tikru atskleidimu. Dėl šios priežasties, vėl sugrįžus į gyvybės lygmenį, atstovaujamą rūšies koncepcijos, realizuojamos genetiniuose procesuose, tenka priimti kompromisinį variantą, atitinkantį gyvenimo realybę: pagrindinis principas turi būti genealoginis ir reprodukcinis, o nereprodukcinis, atmetantis istorinę dimensiją – tik šalutinis ir antraeilis. Giminė, giminės istorija yra pagrindinis istorijos „subjektas“, kurio svarbiausia užduotis – užtikrinti genealoginių linijų pratęsimą į ateitį.

Pradžioje paaiškinau, kaip šios perspektyvos įsitvirtina prote: tai yra logoforma-lingvoforma-kodas, kuriame įtvirtinamos erdvinės arba laikinės civilizacinės formos, nukreipiančios žmogaus mintis ir veiksmus arba viena, arba kita kryptimi. Psichovektorius įgyja išorinės kalbos stilių, kuris jos pagrindu kuria vienokiu būdu mąstančių žmonių kolektyvą, kuris savo kultūrinėje vaizduotėje piešia pamatinį gyvenimo orientyrą. Jis suteikia tam tikrą pavidalą išoriniam veiksmui, kuris suformuojamas paaiškintų psichinių normų ir formų priemonėmis. Šioje vietoje galima iškelti klausimą, kokia civilizacijos forma palankesnė rūšies gyvybingumui, statiška ar dinamiška. Manau, kad mitas labiau būdinga juodojo drakono civilizacijai, o istorija – baltojo drakono. Tad, norint pažangos ir vystymosi, reikia istorijos, o norint suktis gamtinių ciklų ratų, palankesnis principas yra erdvinė civilizacijos perspektyva. Žinoma, paprastas žmogus vargsta abiem atvejais, nes erdvinė civilizacija – neišsivysčiusi, darbas primityvus, didelis fizinis krūvis, o istorijoje didelė psichinė įtampa, didelis dirbimo, tobulinimo ir vystymo intensyvumas, nes nesitenkinama pasiektu lygiu ir po kiekvieno proveržio reikalaujama dar daugiau.

Norint sukurti tinkamiausią variantą Lietuvai, reikia gerai apmąstyti šias idėjas ir rinktis tokį kelią, kuris išlaiko pusiausvyros reikalavimus tarp šiapusinės ir anapusinės realybės, žinant, kad visi žemutinės karalystės sąmonės kūriniai netobuli ir primityvūs, todėl lengvina gyvenimą tik nepataisomai kenkdami gyvenamai aplinkai, vadinamai Žeme.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s