Tikrovės valdymo menas

Filognozijoje naudojamas etikos principas, pagrįstas pusiausvyros reikalavimu, kuris vadinamas bendravimu. Tai yra vidurio kelias etikoje, atsisakantis kraštutinumų, tokių kaip tarnavimas ir viešpatavimas. Pusiausvyra yra dialogas, pagrįstas metafizine lygybe, santykį tarp esinių darantis etišku. Nepusiausviras santykis paremtas kokia nors įžambine, deformuojančia bendravimo aktą, centrą nustatant ne per vidurį, bet vis arčiau silpnesnio nario, kol jį iš viso peržengia. Naudojantis kitu vaizdiniu, įžambinė keliama į viršų tol, kol tampa vertikale ir į silpnesnį esinį pradedama žiūrėti iš viršaus į apačią. Aprašytas principas pirmiausiai yra socialinis, tačiau jį galima ir suontologinti, paverčiant pažinimo norma. Pažinimas, nesilaikantis etikos normų, yra iš esmės žudikiškas, nes tiriamą esinį žudo arba procese, arba jo rezultatas, žinojimas, naudojamas žudymui. Todėl, kadangi Vakarų civilizacijos naujausia versija, kuri maksimalizuoja begalinę mokslo plėtrą, yra realybės atžvilgiu žudikiška civilizacija. Kitaip sakant, dabartinis baltojo drakono civilizacijos modelis, neatitinka etikos reikalavimų, nes pagrįstas viešpatavimo kraštutinumu, kuris ištaisytas gali būti tik sugrįžtant prie filosofijoje žinomo bendravimo principo.

Tam, kad būtų aiškiau, kodėl laikausi tokio kritiško nusistatymo Vakarų civilizacijos modelio atžvilgiu, kuris pirmiausiai yra mokslo modelis, panagrinėkime prigimtinių teisių, principą, kuris jau ne kartų buvo parodytas. Jis pirmiausiai taikomas žmonėms, tačiau akivaizdu, kad turi būti perkeltas į nežmogišką gyvybę ir visą realybę, vadinamą didžiąja sieva. Kiekvieno esinio neatimamos teisės yra gyvybė, laisvė, turtas, laimė ir orumas. Tai reiškia, kad bet kokiame pažinime objektas turi būti traktuojamas kaip gyva būtybė, kuriai draudžiama atimti gyvybę, laisvę ir nuosavybę tam, kad jis būtų etiškas. Galima paprieštarauti, kad tokiu atveju labai apribojamos pažinimo galimybės, nes „objektas“ geriausiai atskleidžia savo savybes tada, kai jis žudomas. Tačiau normalizavus tokį elgesį, apsimetant, kad siekiama gero tikslo, atsiranda iliuzijose skendinti mokslo paradigma, kurioje ištrintas skirtumas tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas tinkama ir netinkama. Bendravimo etikos principas iš tikro yra laisvės principas, nes atsisakoma pažinimo priemonėmis atimti iš būtybės savarankišką egzistenciją, didžioji sieva nelaikoma žmonijos nuosavybe.

Imant teorinį santykį su realybe, kuriame dar nevykdoma žudikiška intervencija praktikoje, proto akis tik pažiūri į esinį ir savo viduje supranta jo esmę, kas jis yra gamtos pasaulyje; tačiau tai įmanoma tik atidengtos esinio dalies atžvilgiu. Tačiau paslėpta dalis taip paprastai nepasirodo, o pažinimo tikslas – parodyti realybėje tai, kas nesimato akivaizdžiai. Vadinasi gelmininkas, siekiantis papildyti vaizdą trūkstamomis dalimis, jau peržengia ribą. Pažinime labai svarbu kaip tas atidengimas vyksta: jeigu prievartiniais metodais siekiama įpaviršinti nematomą informaciją, kad esinys „išsiduotų“ kas jis yra ten, už uždangos, tai jau yra prievartinis ir smurtinis santykis su objektu, kuris pažeidžia tokias neatimamas teises kaip orumas ir laimė. Iš to seka, kad mokslas ir juo pagrįsta civilizacija iš principo nemorali ir nesilaikanti etikos principo, kaip apibrėžta pusiausvyros ir bendravimo principuose. Imant natūralų žmogaus sątvarą, kuriame atveriama kažkokia realybės dalis, esinys pats atsiunčia save sąmoningam subjektui, žmogui nekontroliuojamu būdu, ir tai yra natūrali tvarka ir natūralus atvirumas pasauliui. Tačiau norint daugiau, reikia kurti nenatūralias priemones, kurias žmogus pasiima pats, pažeisdamas prigimtinio įstatymo į dvasią ribas.

Dėl šios priežasties reikia ieškoti naujo principo, kuriuo būtų galima vystyti filognoziją, kuri visgi išskėlė tikslu sukurti holoplastinį realybės modelį. Jeigu tai ne mokslas, kas tai yra? Čia reikia prisiminti „Naujo metodo principuose“ užuominą, kad mano projektas planuojamas kaip „tūkstančio metų“. Tai reiškia, kad procesas numatomas labai lėtas, neskubant su sensacinėmis informacijomis ar beprotiškais hipostratos paslapčių atskleidinėjimais, kuris sukurtų tik bepročių civilizaciją, kuri padarytų tiek daug žalos, kad jos ištaisyti nebūtų įmanoma milijonus metų. Iš to seka, kad filognozija nėra skirta kieno nors asmeninių ambicijų tenkinimui, nesvarbu ar tai būtų pavieniai individai, ar organizacijos. Tai reiškia, kad pagal mano strategiją, filognozija ilgą laiką turi būti juodojo drakono civilizacijos modelio propaguotoja, kurioje vaikštoma paviršiuje, renkama tik tai, kas natūraliai atverta, siekiant sukurti optimalias sąmonės formas. Paviršinė teorija – tam geriausia. Žinoma ši teorija neturi būti primityvi ir susiaurinta iki buko materializmo bei seklaus gylio skalės vertinimo, ir padarius žmogų realybės centru, suvokti jį siūloma ne tik paviršiniu, bet ir gelminiu būdu, tačiau ši gelmė ilgą laiką turi būti tik teorinė, žinant, kad žmogus atsiveria ne visas, ir kad tikra jo esmė yra paslėptoje transcendencijoje. Žmogaus samprata kuriama metafizinė, kaip F. Nietzsche‘ės arba A. Šliogerio filosofijose, tačiau jis neturi būti prievarta atidenginėjamas priverčiant techninėmis priemonėmis įpaviršinti savo paslaptis, kad mokslininkas galėtų bet kada pajungti jį savo valdžiai.

Filognozijoje pasisakau už natūralų tikrovės paslapčių atidenginėjimą, tik tada, kaip leidžia pati didžioji sieva, atsiųsdama žmonijai dvasios genijų, natūraliai matantį daugiau realybės, ir galintį padėti žmonijai įminti savo paslaptį, sukurti egzistenciją galinčias palengvinti priemones teisingu, matančiu būdu. Tai reiškia, kad proveržio neturi siekti bet kas, neturi į realybę būti brukamos funkcijos nesuvokiant kokios to pasekmės, nematant kaip tai atrodo iš holoplastinės realybės perspektyvos. Šis reikalavimas seka iš etinio pusiausvyros principo, ir jeigu jo laikomės, nes norime nebūti psichopatai pažinime, turime laikyti jį privalomu. Kiekviena būtybė savo holoplastinėje realybėje, neapribotoje sumatoriaus informacijos, turi savo natūralią būseną, prie kurios prisiderinusi sąmonė rodo tik tai, kas atitinka standartinį reiškimosi modelį. Norėdamas pamatyti ką nors naujo, mokslininkas šioje dieviškoje erdvėje turi ieškoti būdų, kaip būtybę išvesti iš pusiausvyros, kad ji įėjusi į anomalinę būseną, pradėtų rodyti daugiau negu įprasta standartiniame sumate, ir per šią anomaliją jis sugeba padaryti išvadas, kokie mechanizmai sukelia šias transformacijas. Tačiau tai – Žvėris, psichopatija, kuri pažeidžia būtybės laisvę, teisę į save, gyvybinę šerdį, taip sukuriant mirties ir iširimo pavojų.

Pirmapradę būseną pažymėję P, o sumatinį reiškinį A, suvokiame, ką reiškia pažinti: žudyti hipostratoje P tol, kol jis į A pradeda siųsti tokią informaciją, kurioje atrandamas teorinis proveržis. Paskui, į šį P krauti idėjas, G, tol, kol natūrali realybė pavirsta naudinga technine funkcija. Tai žymima taip: G (protas) → T (transformacija) → F (P). Dėl šios priežasties įmanomi tokie civilizacijų variantas:

a) radikali juodojo drakono civilizacija (maksimaliai etiška),

b) radikali baltojo drakono civilizacija (maksimaliai neetiška),

c) nuosaiki juodojo drakono civilizacija (etiška sveiko proto ribose)

d) nuosaiki baltojo drakono civilizacija (neetiška sveiko proto ribose).

Ką reiškia „etiška sveiko proto ribose“ – suprasti nesunku: leidžiama kurti techniką, bet tik paviršinę, viduramžių stiliaus, nes nekuriant jokio įrankio įmanomas tik žvėrinis gyvenimo būdas. O „neetiška sveiko proto ribose“ reiškia, kad leidžiama kurti minimalias hipostratines technologijas, minimaliai atveriant didžiosios sievos klodus ir minimaliai jiems suteikiant dirbtines funkcijas, kad būtų įmanomas maždaug šiuolaikinis mokslo / technikos civilizacijos lygis. Tačiau transhumanizmą ir pohumanizmą laikant lazdos perlenkimu, nes tai jau radikali baltojo drakono civilizacija. Dėl šios priežasties laikau, kad agresyvus hipostratos prievartavimas, kuris stambaus kapitalo korporacijose pavirtęs į tikrą isteriją, yra savižudiškas radikalizmas, rodantis maksimalią psichopatiją ir moralinės sąmonės praradimą.

Taip atsakomas klausimas, kokio principo laikausi filognozijoje, ir kodėl pasirinkau „nemokslinį“ metodą, kuriame nėra eksperimento, matematikos, technologijos, „rezultato“, bet nepaisant to, ši doktrina gerokai lenkia ir mokslą, ir filosofiją. Belieka suvokti, ką reiškia nemokslinis realybės valdymas, kuriam nereikalinga mašina.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s