„Devynių vartų doktrinos“ tome, paskutiniame pagrindinės dalies skyrelyje, buvo pateikta struktūrinė formulė, kurioje daroma užuomina į 9VD sistemą, naudojant Tėvas [Sūnus] notaciją. Tėvas yra didžioji sieva, DS, o Sūnus – mažoji sieva, MS. Kiekviena sieva, savo dvasioje praeinant pro kuriuos nors vartus, įgyja dominuojantį principą, kuris valdo žmogaus psichinę kompoziciją ir jo veiksmus per mintis, šneką ir elgesį, demonstruojant jį kaip pagrindinę nuostatą. Kad būtų aiškiau, ką turiu omenyje, čia pakartosiu tą struktūrą, šiek išplėsdamas jos dėmenis ir plačiau paaiškindamas, ką jie reiškia, kokia jų tarpusavio sąveika. DS šiuo atveju neišryškinama, netematizuojama, tačiau išryškinama vidinė dalis, vidinis pasaulis, kuris apibrėžiamas psichovektorių fiksuojančia koncepcija, vadinama „vartais“. Tai pirmiausiai mano gyvenimo ir kūrybos struktūra, tačiau šį principą galima perkelti ir į kitų filosofų gyvenimus, kurių kelionė yra lygiagreti mano asmeninės egzistencijos vystymuisi. Principas toks:
DS – MS1 [mockuva – individualumas – Lietuva] – išsiskyrimas iš masės, savo Aš atradimas
MS2 [mockuva – nesekimas – Lietuva] – savo AŠ išryškinimas, individualaus kelio paieška
MS3 [mockuva – bendravimas – Lietuva] – moralinė nuostata: tarnas, ponas, dialogo partneris
MS4 [mockuva – karas – Lietuva] – išorinių „begalybės beždžionių“ pašalinimas
MS5 [mockuva – transcendavimas – Lietuva] – peršokimas per šį pasaulį, tapimas gelmininku
MS6 [mockuva – kelio davimas – Lietuva] – „begalybės beždžionės“ sunaikinimas savyje, savo viduje
MS7 [mockuva – ištikimybė – Lietuva] – moralinės pareigos vartai, susiję su individualia doktrina
MS8 [šviesos arka – įšventinimas] – išsivadavimas iš iliuzijų pasaulio, pilnas tiesos regėjimas, tiesos saulė
MS9 [šviesos arka – begalybė] – mockuvos ir Lietuvos kolapsas, metafizinės sąmonės aukščiausias taškas egzistencinėje tiesoje
Tokia yra dešimtame tome aprašytos 9VD struktūros esmė, kurią galima naudoti psichovektoriaus analizei bet kokioje kūryboje, nes šie pricipai yra archetipiniai, būdingi daugeliui žmonių. Iš pateiktos formulės aišku, kad universalūs dėmenys yra „mockuva“ ir „Lietuva“, kur kiekvienas sątvaras turi savo variantą, ir šioje doktrinoje svarbiausia, koks santykis su išore ir su savo vidumi. Jis gali būti moralus ir nemoralus, priklausomai nuo to koks renkamasis trečių vartų principas, galintis būti pusiausviru, tada turima moralinė sieva ir nepusiausviras, tada veikia nemoralinė sieva. Mano 9VD tai bendravimas, o, pavyzdžiui, F. Nietzsche‘ės kelionėje – tai viešpatavimas, kuris atmeta pusiausvyrą. Tada pirmi du vartai yra savo individualumo įtvirtinimas, savo gyvenimo pagrindinės idėjos suformulavimas, kuriai emancipuotis reikalingas į išorę nukreiptas karas, – tai yra ketvirti vartai. Tik tada psichovektorius nusigręžia nuo savęs ir atsisuka į pasaulį, kuriame atranda transcendenciją, gelmę, metafiziką, ezoteriką, religiją ir tam, kad šios realybės būtų integruotos į vidų, turi patraukti savo Aš, savo asmenybę, pamatant tikrovę tokią, kokia ji yra, įleisti, duoti kelią tiesos saulei. Septini vartai yra pririšimo vartai, kurie susaisto subjektinę ir objektinę krypti moraliniu ištikimybės priesaku, kad sąmonė nenusisuktų nuo pagrindinės savo gyvenimo perspektyvos, su ja susisaistytų ir įsipareigotų. Įšventinimas yra galutinis etapas, kuriama atsiveria tiesos pasaulis, įeinama į visumą regintį būvį, tampama tiesos turėtoju, kuris yra įveikęs savo subjektyviosios dalies trauką, mano atveju tai „mockuva“, ir objektyviosios dalies pančius – tai „Lietuva“. Šioje vietoje įvyksta vadinamasis „kolapsas“, pasiekiamas kelio pabaigoje, kuris gali būti sėkmingas, pakylant į aukštesnio sąmoningumo buvį ir nesėkmingas, kaip F. Nietzsche‘ės atveju, kuriame „tiesos smūgyje“ subyrėjus sątvaro „nyčijai“ ir „Deutchland“, jį ištiko vadinamasis „beprotybės priepuolis“, kuriame jis nesusitvarkė su galutinės fazės psichiniu krūviu, sugriuvus kognityvinei tvarkai, tapus šviesos arka. Aplinkai nusprendus, kad jis „pavojingas beprotis“, F. Nietzsche‘ė buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, kurioje jis praleido savo gyvenimo paskutinius dešimt metų. Tad bendrais bruožais jo kūrybinė kelionė atitinka mano propaguojamą 9VD, kurios rėmuose galima išdėlioti visus jo veikalus.
DS – MS1 [individualumas] – „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (1872)
MS2 [nesekimas] – „Nesavalaikiai samprotavimai“ (1876)
MS3 [viešpatavimas] – „Ryto žara“ (1881), „Moralės genealogija“ (1887)
MS4 [karas] – „Antikristas“ (1888), „Stabų saulėlydis“ (1888), „Vagnerio atvejis“ (1888), „Nietzsche prieš Wagnerį“ (1888)
MS5 [transcendavimas] – „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878), „Linksmasis mokslas“ (1882), „Anapus gėrio ir blogio“ (1886)
MS6 [kelio davimas] – „Ecce homo: kaip tampama savimi“ (1888)
MS7 [ištikimybė] – „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1883)
MS8 [įšventinimas] – „Valia viešpatauti“ (1901, 1906)
MS9 [begalybė] – „beprotybės priepuolis“ (1889)
Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad santykyje tarp MS ir DS, F. Nietzsche‘ė yra [prieš] pozicijoje, tad jis atsisukęs į save, aukština savo Aš, siekia begalinės valdžios ir galios, propaguoja individualizmą, atsisako susilieti su „minia“. Šią poziciją nukreipus į metafizinį anapus, tai tampa aršia kova prieš religiją ir įsikomponuoja į „Šėtono sukilimo“ archetipą, kas matosi tokiuose pavadinimuose kaip „Antikristas“, kuriuo atvirai skelbiama skaras istoriniam Kristui ir Katalikų bažnyčiai; „Anapus gėrio ir blogio“, kuriuo skelbiamas karas krikščioniškai moralei. Tai antigelminis požiūris, neigiantis metafizinę realybę, ją paskelbiant „pasaka“. Tačiau, naudojantis mano pateikta metafizikų klasifikacija, F. Nietzsche‘ė neigia mitologinę ir erdvinę metafiziką, tačiau vietoj jos siūlo laiko metafiziką, kuri įsikūnijusi istorijoje, galinčioje būti praeities ir ateities. Nietzsche‘ės metafizika yra istorija, į kurią jis siūlo perkelti visą savo energiją, nes į šią realybę galima nukeliauti tikru nukeliavimu, nes viskas juda, kinta, tampa ir nieko nėra pastovaus. Egzistencija srūva laiko upėje, nepaliaujamai tapdama ir kiekvienas momentas yra nuolatinė kova už viešpatavimą, priešinimasis laiko ir istorijos tėkmei, kad įtvirtintum savo valią kaip galios kvantą kokioje nors viešpatavimo formoje, paliekančioje gigantiškus monumentus, įrodančios titanišką valios išlydį, kuris toks galingas, kad palieka tūkstantmečiais stovinčius istorinius reliktus. Išorėje – tai su religija susijusi architektūra, viduje – galingos civilizacinės idėjos, sukurtos civilizacijos lygio asmenybių, kurių paveldas žmonių sąmonėse išlieka tūkstančius metų. Tai, kad nyčiškas principas susijęs su Šėtono archetipu, parodo „Šėtono bažnyčios“, įsteigtos A. S. LaVey, 1966 metais, Kalifornijoje, doktrina. Savo „Šėtono biblijoje“ (1969) A. S. LaVey seka F. Nietzsche‘ės kai kuriais principais ir atitinka 9VD vidinę, subjektyviąją dalį, kaip antai individualizmas, nesekimas, viešpatavimas, karas, imoralizmas, hedonizmas ir pan. Tai [prieš] yra turint omenyje nusisukimą nuo transcendencijos, atsisukimą į save, į gyvenimą, atmetant Jėzaus iš Nazareto [su] poziciją pilnu atmetimu. Šiame principe nėra Kito, tik AŠ ir mano Valia. Tai ateistinis principas, kuris erdvinę pasaulio kosmologiją pakeičia laikine egzistencijos istorija, kurioje siekiama globalinio „Šėtono bažnyčios“ įsiviešpatavimo, kuri iš tikro yra Šėtono-Antikristo-Nietzsche‘ės-kiekvieno satanisto, kuris eina 9VD tik iki ketvirtų vartų, arba kosmologinę metafiziką pakeičia istorija – tolesniuose vartuose.
Sudėtingiausia problema F. Nietzsche‘ės 9VD kelionėje yra jo beprotybė, nes kyla klausimas, kodėl jis stiprios valios, genealaus proto propaguotojas, sugebantis savo psichologo įžvalga ant menčių paguldyti didžiausius istorijoje žinomus genijus, neatlaikė devintų vartų išbandymo? Daugeliui žinoma prabudimo, tiesos nušvitimo, praregėjimo būsena, kurioje žlunga vidinė idėjų ir sąvokų tvarka, susijusi tiek su savo asmens samprata, tiek su pasaulio, kuriame gyveni, santvarka, integruota į psichinę substanciją. Tai „nyčijos“ ir „Deutchland“ pilna dezintegracija ir griūtis, su kuria pirmapradis metafizinis žmogus, turintis tokią ilga filosofinės būsenos patirtį, turėjo pakankamai greitai susitvarkyti. Tačiau nepaisant karingų išorinių pareiškimų ir savo aristokratiškos asmenybės demonstravimo, kuriai lemta valdyti ir viešpatauti, vidinis branduolys pasirodė nepajėgus pakelti atsivėrusios tiesos naštą, kurios jis buvo dezorientuotas, išmuštas iš pusiausvyros. Ši patirtis, tikrovės praradimas, žinomas visiems dvasiniams lyderiams, kurioje iškrenti iš įprastinės sąmonės būsenos, tampi pirmapradžiu ir laukiniu. Tačiau praradus savisaugos instinktą ir pilnai šioje būsenoje atsiskleidęs, darai bepročio įspūdį, kuris pavojingas „normalių žmonių visuomenei“ – tada seka sankcijos ir susidorojimas. Aštuntų vartų etape, įšventintas į tiesos pasaulį prarandi tikrove, tačiau norėdamas tapti tikra begalybe, turi išlaikyti šį paskutinį išbandymą, kurioje privaloma maksimali savikontrolė, kurioje tik „žiūri“ ir nieko „nedarai“. To nepasiekus – didelis pavojus sulaukti F. Nietzsche‘ės likimo ir užbaigti gyvenimą beprotnamyje.
Dėl šios priežasties – 9VD doktrina ir Begalybės kelias, tinkamas ne bet kam, nes reikia turėti stiprią valią ir tvirtą dvasią, priešingu atveju – tiesa apakina, pakrinka mintys ir veiksmai, žlunga vidinė tvarka ir vietoj to, kad taptų metafiziniu žmogumi, filosofas išprotėja.
Filognozijos pradinė mokykla 