Žaliasis liberalizmas

Viena iš „Sievos teorijoje“ (2020) paskelbtų idėjų buvo vadinamasis gyvenimo mastas, priklausantis nuo egzistencijos masto ir laisvės masto. Prie šių dar pridėjus gylio būtyje kategoriją ir veiklos bei mąstymo vektorių komponentą, gaunami visi pagrindiniai žmogaus sątvarą sudarantys dėmenys, kurie reikalingi jo apibrėžimui. Iš šių dėmenų svarbiausiu laikau laisvės mastą, nes nuo jo priklauso, kokias vystymosi galimybes turi kiti komponentai. Šis klausimas turi du pagrindinius vertinimo būdus, kurių vienas yra istorinis, o kitas yra metafizinis. Istorinis laisvės mastas priklauso nuo susitarimo ir valingo apsibrėžimo, kuris vyksta politinės doktrinos kontekste, nustatančios pagrindines santvarkos normas. Šis laisvės masto įgalinimo principas priklauso nuo žmonių valios, nuo to, kaip jie geba susitarti ir vienas kitą apibrėžti. Tuo tarpu metafiziniu požiūriu laisvės mastas – tai iš žmogaus gyvybinės šaknies ateinantis sugebėjimas atspindintis jo prigimtį ir esmę. Todėl į žmogų galima žiūrėti kaip į vidinį laisvės kvantą, užprogramuotą jo laukinėje prigimtyje, ir kaip proto tvarkos suformuotą socialinę egzistenciją, kurioje laisvė racionalizuojama, sunorminama, paliekant tik pozityvų jos aspektą, žinant, kad natūralioje prigimtyje laisvė yra ne tik gėriui, bet ir blogiui. Todėl, tvarkant metafizinės laisvės gaivalingą siautėjimą, primetant civilizuotas formas, ta blogoji šaka – nupjaunama ir delegitimizuojama. Tai pagrindinis skirtumas tarp laukinės ir civilizuotos tvarkos.

Tačiau šis pirminis laisvės problemos sutvarkymas priklauso nuo politinių priemonių, kuriose yra vadinamosios ideologijos, šį bendrą metafizinį dėsnį susiaurinant, apibrėžiant įvairias galimas filosofines pozicijas ir paverčiant jas politinėmis ideologijomis. Tai sątvaras, kurio centre yra pats save apibrėžiantis psichovektorius, galintis turėti psichologinę ir racionalią bazę ir linkstantis prie vienos ar kitos politinės tvarkos. Šioje vietoje bazinis laisvės principas suvedamas į laisvę judėti ir laisvė turėti. Laivė judėti reiškia nepriklausomą gyvybę ir gyvenimą, kuriame esi pats sau šeimininkas ir renkiesi vietą kur gyventi ir kur dirbti. Laivė turėti susijusi su privačiu turtu, kurį sukuri savo fiziniu ir protiniu darbu arba įgyji sąžiningų mainų keliu; taip pat ši laisvės forma susijusi su pasaulėžiūra, kuri yra teisė turėti savo mintis, pasaulėžiūrą, nebūti už jas persekiojamu ir žudomu. Gyvenimo masto laisvės komponentas priklauso nuo galios, kurią esi sukaupęs asmeniškai ar savo giminėje. Tai reiškia, kad skirtingų žmonių laisvės mastas skiriasi, nes jie turi ne vienodus išteklius, kuriais galėtum tą savo mastą pagrįsti. Kaip šie galios santykiai reguliuojami jau priklauso nuo santvarkos, kurioje gali būti konkursų arba kastų sistema, tai yra pozicijas laikant tik asmeninėmis, priklausančiomis nuo individualių sugebėjimų arba kolektyvinėmis, esančios klanų, giminių ir dinastijų rankose. Atsiradus veržliai, dinamiškai protu grįstai civilizacijai, patogesnė yra dinamiška tvarka, nes civilizacijos pažangai reikia vis naujų protų, kurių vertė neasocijuojama su socialiniu statusu ir kitais neesminiais kriterijais. Vadinasi senoji sistema – stagnacinė, o naujoji – daugiau rotacinė.

Politika yra savo interesų gynimo ir derinimo su kitų grupių interesais menas, o interesai priklauso nuo to, kuo yra žmogus. Jeigu jis turtingas – gina turto interesus, jeigu neturtingas – neturtingų žmonių teises nuo išnaudojimo, vergovės ir orumo žeminimo. Tai pirmiausia minėta laisvė judėti, būti nepririštu prie vietos ir žmonių, po to – laisvė dirbti, auginant savo turtą ir rangą visuomenėje. O jeigu domina dar aukštesnė socialinė pakopa – turėti savo pažiūras ir įsitikinimus, kurie yra vadinami minties laisve (laisvė turėti nepriklausomą, nekontroliuojamą, neužgrobtą mąstymą). Jeigu politinė santvarka demokratinė, pagrįsta rotacijos principu, o ne stagnacijos, kastų, klanų ir ryšių, tai turi galimybę dalyvauti politikoje, tapdamas santvarkos normų prižiūrėtoju ir formuotoju, kuris, esant pakankamai rinkėjų paramai, turi teisę keisti esamą tvarką. Vaidinasi yra du dalyvavimo politikoje būdai: remti savo idėjinį lyderį ir pačiam tapti politinės santvarkos formuotoju. Dar vienas būdas – idėjų platinimas, dalyvavimas diskusijose, argumentavimas, realybės demonstravimas ir kitoks informacinis bei kūrybinis aktyvumas. Šiuo metu planetoje išryškėjusi kova tarp seno ir naujo, senųjų civilizacijos formų ir naujųjų, kur praeities puoselėtojai yra vadinami konservatoriais, o naujos ateities formuotojai – liberalais. Bendrai tariant, šis procesas reiškiasi kaip konfliktas tarp dviejų stovyklų: globalistų ir nacionalistų. Globalistai yra planetiniai oligarchai valdantys multinacionalines korporacijas, kuriems nacionalinis susiskaldymas, tautinis feodalizmas – nepalankus, tad jie nori centralizuoti visą planetą, kad vietiniai klanai netrukdytų vystyti jų projektus. Tuo tarpu vietiniam gyventojui tauta veikia tarsi koks apsauginis mechanizmas, saugantis jį nuo oligarchų ir korporacijų siautėjimo, kurios galvoja tik apie savo pelnus ir nori tokios santvarkos, kurioje jų ambicijoms nebūtų daromos jokio humanitarinės kliūtys. Pavyzdžiui, tai ypač ryšku vystant technologijas, kurių saugumas – abejotinas ir kurių pasekmės – visiškas gerovės sistemos žlugimas bei technofašistinės diktatūros įsigalėjimas. Akivaizdu, kad čia susiduria dviejų skirtingų stovyklų interesai, planetinių oligarchų ir vietinių gyventojų, kurių galių skirtumas toks milžiniškas, kad gyventojas praranda savo gyvenimą ir net gyvybę, jeigu nėra racionalaus interesų derinimo mechanizmo, kurio pagrindinis instrumentas šiuo metu yra nacionalinės valstybės, valdomos tautos, demokratinėje santvarkoje.

Be šių pagrindinių demarkacijos linijų yra ir siauresnių, kaip antai kairė-dešinė-centras, konservatoriai-liberalai siaurąja prasme, žalieji ir t.t. Kurioje vietoje yra mano pažiūros, galima pademonstruoti paprasta schema, kurioje save apibrėžiu kaip nacionalistą-liberalą-kairįjį-žaliąjį, nes laikau, kad vystantis urbanistinei-techninei dirbtinei ekosistemai, gamtosaugos klausimas darysis vis aktualesnis, kuris laikui bėgant gali tapti svarbiausia problema, nes bus išgyvenimo ar mirties klausimas. Gamtos kategorija apima visą gyvybę, žmogišką, nežmogišką ir jai klestėti reikalingą aplinką, todėl pasisakau prieš miestų vystymą, žmogaus gyvybės ir gyvenimo sufunkcinimą, transhumanizmą, pohumanizmą, psichotroniką, žmonių ir daiktų internetą, virtualią realybę, DI ir hologramas. Tačiau kadangi esu liberalas, manau, kad toks nusistatymas neturi būti primetamas prievarta, bet turi būti keliamas žmonių sąmoningumo ir supratimo lygis, kad jie patys galėtų apsispręsti ir pasirinkti. Bandyti nedraudžiama, tačiau turi žinoti kokia pasirinkto kelio galutinė stotis ir ar norime tokios ateities. Atitinkamai, jeigu nenorime, kokia prasmė šiuo keliu eiti? Kaip jau sakiau, pagrindiniai šios pozicijos priešai yra dešinieji globalistai, ginantys planetinius oligarchus, pasisakančius už radikalų transhumanizmą, pohumanizmą, DI, žmonių internetą, psichotroninę vergovę ir pilną biologinės žmonių rūšies robotizaciją, kuri yra pagrindinis metafizinis ir istorinis iššūkis laisvei vystantis baltojo drakono civilizacijai. Apskritai prieš ją nepasisakau, tačiau jeigu ji įgyja nepageidaujamą formą, ji turi būti dekonstruojama ir išmetama. Žinoma, planetiniai oligarchai turi savo interesus ir jie savo begalinės sąmonės būsenoje laiko, kad turi istorinę teisę tapti vadinamaisiais „žemės valdovais“ propaguotais F. Nietzsche‘ės. Tačiau ši sątvaro pozicija yra pilnai divergentinė, norinti įnulinti beveik visą žmoniją, todėl ji niekaip nesuderinama su laisvės ideologija ir metafizine žmogaus prigimtimi.

Vadinasi, filognozijoje stengiuosi ginti neturtingos žmonijos dalies prigimtines teises, kurių pagrindinė yra metafizinė ir politinė laisvė, nacionalinė valstybė, kuri yra pagrindinė atsvara prieš globalistinius oligarchus, ir antitechnologinę orientaciją, pirmiausiai omenyje turint naujausias technologijas, kurios tikslas – saugoti natūralią ekosistemą, mažinti urbanizacijos, industrializacijos ir pohumanizacijos planetai ir gyvybei daromą žalą. Todėl vadinamieji žalieji užsiima ne tik gamtosauga, bet šiais laikais pasisako ir už natūralų žmogų, tad yra prieš transhumanizmą, psichotroninę vergovę, žmonių internetą, hologramas. Svarbiausias tikslas, kad vystant technologinę civilizaciją nebūtų panaikintos žmogaus teisės, nes protinė tvarka, politinė sistema turi tarnauti gyvybės vystymui ir būti tik interesų derinimo įrankiu, o ne valia viešpatauti ir vienašališku planetos išnaudojimo projektu, tarnaujančiu kokiam nors rinktiniam klanui, kurio veiklos mastas peržengia leistinas ribas ir žmonija turi teisę jį pašalinti, kad išlaisvintų gyvybę.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s