Galima sakyti, kad technologinė konkurencija dėl kosmoso užkariavimo prasidėjo 20 a. viduryje tarp pagrindinių planetoje karaliavusių supervalstybių. Jų tikslas buvo išžvalgyti artimiausią kosminę erdvę ir sukurti priemones, kuriomis kosmosu galėtų keliauti žmogus. Tik išvysčius šias technologijas galima kalbėti apie nežemiškų dangaus kūnų kolonizavimą, Žemės civilizaciją paverčiant kosmine. Numatomi tokie gyvenimo kosmose tipai: transportiniuose laivuose, kosminėse stotyse, mėnuliuose, planetose. Kadangi kosmosas yra netinkamas gyvybei, reikalinga dirbtinių biosferų technologija, kuri gebėtų imituoti natūralią biosferą, sukuriant gyvybei reikalingas sąlygas protu. Tai reiškia, kad yra dvi problemos: kosminio variklio, galinčio skraidinti kosmosu dideli greičiu ir gyvybės kapsulės, leidžiančios gyventi gyvybei netinkamose sąlygose. Išsprendus šias problemas, Žemė taps kosmine civilizacija, kuri pirmiausiai kolonizuos Mėnulį, Marsą, sukurs artimąsias ir tolimąsias kosmines stotis ir pavers žmogų kosmine rūšimi.
Filognozijoje, kurioje viena iš sprendžiamų problemų yra technikos ir gyvybės teisingas suderinimas, kad techninis vystymasis nepasuktų žmogui nepalankia kryptimi, siekiama apmąstyti kosminės civilizacijos pagrindus, siekiant maksimaliai išplėsti žmogaus veiklos mastą, kad žmonijos akiratis išsiplėstų ne tik iki planetinio globalizmo suvokimo, bet pasiektų kitas žvaigždes ir būtų ne „gaublinis“, bet kosminis. Tai reiškia, filognozijos propaguojama idėja yra transglobalizmas, peržengiantis ideologinę ir politinę dimensiją ir tampantis filosofine bei technine problema, kur klausimas kas galingesnis pakeičiamas klausimu kas protingesnis, nuo kurio priklauso, kas pasiims kosmosą. Pasiims tie, kas sugebės išspręsti minėtus klausimus: gyvybės kapsulės ir kosminio transporto. Tam, kad nebūtų šios problemos uzurpavimo, kad jis nebūtų galingų ir turtingų organizacijų „privatizuotas“, bandoma šią temą padaryti vieša, idėjas visiems prieinamas, kad šioje srityje atsirastų kuo daugiau žaidėjų, neleidžiančių monopolizuoti kosmoso, padaryti jį privačiu, žmoniją uždarant paviršiaus garde.
Tam reikalingas toks paprastas kosminio variklio mechanizmas, kad prilygtų vidaus degimo varikliui, kurį galima būtų gaminti masiškai ir padaryti prieinamą beveik kiekvienam Žemės gyventojui. Turiu omenyje antigravitacinius variklius, pritaikytus privatiems lengviesiems lėktuvams, atitinkantiems saugumo ir kainos reikalavimus. Tik pasiekus šį tikslą, kosmosas bus prieinamas visiems ir bus įmanoma išvengti priklausymo nuo planetinių korporacijų, oligarchinio feodalizmo ir žmonių atribojimo nuo kosminių kelionių bei nuosavybės anapus Žemės. Dėl šios priežasties antigravitacijos mechanizmo tyrimai yra viena iš pagrindinių filognozijos praktinių problemų, kuria užsiima „Filognozų asociacija“. Kosminė civilizacija yra milžiniškas veiklos masto padidėjimas, kuris numatomas ne tik žmonijai kaip civilizacijai, bet ir kiekvienam žmogui, kuris galės tapti net privačiu „kosmoso užkariautoju“, neatiduodant šios privilegijos valstybei, karo pramonei, verslo magnatams. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu kosmoso transportas bus ne pramoninis, bet asmeninis, technologiją supaprastinant ir atpiginant iki tokio lygio, koks reikalingas privačiam naudojimui. Tik taip civilizaciją galima pasukti kryptimi, kuri išsaugos žmogaus laisvę, pritaikius individualiai sąveikai, kurioje žmogus ne vergas, bet šeimininkas.
Taip pat, sprendžiant juodojo ir baltojo drakono civilizacijos dilemą, manau naudinga Žemę padaryti laisva nuo technosferos invazijos į gamtą vieta, visą dirbtinę realybę perkelti į tas kosmoso vietas, kuriose nėra gyvybės. Tai reiškia negyva materija – technologizuojama, o gyva – paliekama natūrali. Šiuo tikslu į Mėnulį bei Marsą galėtų išsikelti pramonė, fabrikus būtų galima paversti kosminėmis stotimis ir visą pramoninę produkciją gaminti kosmose, o Žemę paversti laisva nuo pramonės ir didmiesčių. Žinoma, tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu bus labai išvystytos technologijos, transportas bus asmeninis, o ne pramoninis, krovininis ir karinis. Tokiu atveju Žemė pavirstų į savotišką oazę, kurioje būtų draudžiama naikinti gyvybę, užiminėti hipostrata neleistinomis technologijomis, kuriančiomis gyvybei pavojingas anomalijas. Aukščiausias pasiekimas šioje vietoje, kuriam, manau, reikės tūkstančio metų yra dviejų žvaigždžių sujungimas, kurį įgalins tarpžvaigždinis kosminis laivas, galintis nukeliauti nuo vienos žvaigždės prie kitos per pakankamai trumpą laiką. Kitas transportas bus vietinis, tinkamas keliauti vietinės žvaigždės aplinkoje ir kurti čia gyvybei pritaikytas technosferas, kaip kolonijos planetose ir mėnuliuose, kosminės stotys, transporteriai. Tam reikia priemonių, kuriomis galima lengvai įveikti dangaus kūnų trauką ir keliauti kosmine erdve dideliu greičiu.
Tai yra pagrindinis filognozijos tikslas, kurios formulė yra MS (1) – R (200) – T (200) – DS (999). Tai reiškia, kad MS (1) lygyje judantis pažinimas – tik kognityvinė psichologija arba bendroji psichologija, kuri reikalinga žmogaus asmens pažinimui, jo pagrindinių savybių apibrėžimui, kurios reikalingos norint būti technikos valdovu; DS (999) yra visa ta nematoma transcendencija, slepianti nematomus klodus, kurie žmogui turi suteikti galimybes tapti galingiausia rūšimi galaktikoje; R (200) yra teorinės sintezės vieta, kurioje turi išryškėti antigravitacinės levitacijos įvaldymo klausimas, sukuriant šią savybę gamtoje valdyti leidžiančią teoriją; T (200) yra techninė sintezė, kuri praktiškai įgyventina privataus kosminio transporto svajonę, kuri tokia paprasta, pigi ir saugi, kad prieinama kiekvienam, ir kiekvienam žmogui suteikia galimybes tapti „astronautu“. Kaip suprasti, ką slepia DS (999) yra pagrindinis klausimas, kuriam išspręsti reikia suvokti, kas yra masyvių kūnų gravitacija ir kaip ją įveikti. Šis klausimas susijęs su klodų problema, kurių pavyzdžiai yra elektrinis ir magnetinis eteris, elektromagnetiniai spinduliai ir pan. Dar vienas, elementarus klodas yra atmosfera, kuri pasižymi svarbia savybe, vadinama Archimedo jėga, kuri yra viena iš kandidačių į antigravitacinės levitacijos mechanizmo statusą. Kitas, pagalbinis klausimas yra R (200) kaip kalbos ir notacijos sistema, kurioje formuluojama antigravitacijos teorija, panašiai kaip fizikoje naudojama matematika. Filognozija nėra įprasta fizika, tad jos notacijos sistema – kitokia, originali, tačiau statanti ant tradicinio pamato ir pasitelkianti tradicinius metodus, kurie dar labiau išvystomi ir patobulinami.
Ši tema vystoma filognozijos dalyje, vadinamoje substratologija, kuri sąmonėje funkcionuoja kaip proto akimi matoma gnostinio kūno struktūra, vadinama rišliu, nurodanti į nematomą, metafizinę sąmonės gelmę, ją imituojant ir modeliuojant kaip valdomą struktūrą, kuri turi realųjį ir gnostinį polių, tarp kurių sukūrus pakankamo lygio lygybę bei tapatumą, prote manipuliuojant elementais, galima kurti hipostratos valdymo priemones. Gnostinis kūnas būtų savotiška hipostratinio kūno nuotrauka, kurią žinodami, tinkamai manipuliuodami tikrovės dalimis, galėtume kurti dirbtinę funkciją. Tam, kad suprastume, ko šiai funkcijai reikia, turime žinoti kosminius atstumus ir kokių jiems reikia greičių. Pavyzdžiui, iki Marso minimalus atstumas yra 55 mil. km., kuriems įveikti per 100 val. reikia skristi 550 000 km/h (155 km/s) greičiu. Be pačio judėjimo momento sukūrimo mechanizmo, kita sudėtinga problema būtų – energijos šaltinis, kuris greičiausiai ir nulemtų tokio lėktuvo skrydžio kainą. Iki šiol populiariausias judėjimo momento sukūrimo mechanizmas – reaktyvinis variklis, kuris iš tikro yra ne kas kita kaip „išorės degimo variklis“. Toks mechanizmas vargu ar perspektyvus ir vienintelis fizikoje žinomas alternatyvus principas yra pasinaudoti ne kinetine, bet potencialine energija. Tai reiškia, kad šioje vietoje yra du susiję keliai: ieškoti Archimedo jėgos galimybių nežinomuose hipostratos kloduose ir judėjimą kurti naudojant potencialų skirtumą.
Svarbiausias klausimas, kaip visa tai pasiekti ir kaip išlikti pageidaujamų kriterijų rėmuose? DS (999) yra nežinoma teritorija, kurioje negali daryti, ką užsinorėjęs, nes čia yra visi gyvybę ir sąmonę kuriantys klodai, kuriuose anomalijos – nepageidaujamos. Tačiau labai tikėtina, kad jų ryšys su galima technologija – ne toks pavojingas, kad žmogus negalėtų įvedinėti dirbtinės funkcijos. Tačiau laikantis saugumo reikalavimų, vis tiek pripažįstama, kad pirmiausiai turi būti sukurta išsami gyvybės metafizika, kurioje būtų atsižvelgiama į jautrias gyvybės išlikimui sritis, kaip genetinis saugumas, intraląstelinio stabilumo apsauga, psichinių būklių kokybės paisymas, fizinio nuovargio perteklinėje radiacijoje normų laikymasis ir t.t. Kosminio laivo dinaminis elementas neišvengiamai sukels hipostratinę anomaliją, kuri gali būti dešimčių kilometrų dydžio, o tai reiškia, kad jis darytų nepageidaujamus poveikius visiems lėktuvu keliaujantiems keleiviams. Klausimas, koks šios anomalijos intensyvumas, kokia leistina buvimo anomalijoje trukmė, nesukeliant negrįžtamos žalos. Gyvenimo kosmose ir ilgalaikių kelionių poveikis gyvenimo trukmei – viena iš svarbiausių kliūčių, kurių išsprendimo galimybės apima nuo apsaugos priemonių iki regeneracinės medicinos.
Žmonių rūšis, pasiekusi kosminės civilizacijos lygmenį, tampa baltaisiais drakonais, kurių pagrindinė vystymosi kryptis yra vidinė, susijusi su protu, pasiekusiu aukštesnę kokybę ir nėra vien tik paprastas racionalumas paremtas matematika. Greičiau tai yra mintirega, gebanti atverti nematomą realybės gelmę, ją imanentizuoti ir paversti mentaliniu vaizdu. Kaip šią galimybę išplėsti priklauso nuo to, ar suprantame žmogų, kiek gebame išvaduoti jį nuo primityvios, gyvūninės psichologijos ir pakelti į dvasinį lygį, pajėgiantį peržengti sąmonę ir atverti savyje transcendenciją.
Filognozijos pradinė mokykla 