Norint išplėtoti materialiosios ir dvasinės ontologijos teoriją reikia apibendrinti „Filognozijos pradmenų“ idėjas, susijusias su pasiūlytais hipotetiniais hipostratos klodais, įeinančiais į Uroboro sandarą. Mano manymu visą didžiosios sievos realybę galima skirstyti į dvi klodų sistemas, kurios formuoja atskiras gyvybės ekosistemas savo substancijų derinių pagrindu. Preliminariai, manau, yra juodosios liepsnos ir esencijų ekosistema, kurioje JL yra kažkas panašaus į bozoninį lauką, o esencijos tokiu atveju būtų fermionai; ir eterio bei mendelejevinės materijos ekosistema, kurioje atsiranda organinė gyvybė ir galingiausia jos forma, Žmogus. Tai būtų visas DS spektras, kuris domins filognozijos tyrinėjimus ilgą laiką, nes toliau už šią sistemą pažinti nėra jokios prasmės, ypač todėl, kad darbo apstu ir šioje paradigmoje. Kol kas tai tik spekuliatyvinė idėja, kurios pagrindimo galima ieškoti savo vidinėje būtyje, kuri yra Uroboras, sukurtas eterio ir materijos pagrindu, su aukščiausios, dvasinės realybės inkrustacija, vadinama nemirtinga dvasia. Iš šios perspektyvos per visą žmonijos istoriją mąstytojus labiausiai domino „anas pasaulis“, kuris buvo aprašomas mituose ir šiuo metu, mokslo sektos laikomas fantazijų pasauliu, išgalvota pasaka. Ši tendencija ypač išryškėjo antimetafiziniame posūkyje, kuriame nusisukama nuo transcendencijos ir laikoma, kad vienintelis vertas dėmesio pasaulis yra sumatoriaus vaizdas, kuriame neįmanoma pamatyti ir suprasti nieko, ko neparodo sumuojanti dvasinė sietuva.

Aš manau, kad vienas iš filognozijos uždavinių – atstatyti metafizinę orientaciją, sugražinti dievų pasaulio nuojautą, mąstyti taip, lyg žmogus galėtų išeiti anapus horizonto ir mąstyti savo pasaulį jo visumoje, o ne vien jo susiaurintoje sąmonės vaizdo versijoje. Iš tikro pasaulis ne toks paprastas, kaip bando jį pavaizduoti infantilizuotame variante, kuriame žmogus atpjaunamas nuo anapusinės dimensijos, įdedant į jo protą ribojančių, užgožiančių, dezorientuojančių terminų luobą, kuris žvilgsnį kreipia tik į tai, kas duota tiesiogiai, meluojant kad čia yra „visas tavo pasaulis“, už kurio nieko neturi ieškoti. Tokio stiliaus antimetafiziniai, „mažieji pasakojimai“ turi būti sugriauti, norint atverti duris į kitą pasaulį, kuris turi išplėstą laisvės erdvę, kurioje išlaisvėja protas, įgydamas mąstymo sparnus. Tas filtras yra antropomorfizuotas mitas ir istorija, kuriuose sąmonė priverčiama dalyvauti, įsivaizduojant, kad ši mokslo / kultūros kalba yra patraukliausia vieta įsitaisyti minčių aparatui ir savo sievaruose veikti tik tokioje objektinėje-subjektinėje terpėje. Šis pasaulis užtemdo žmogaus sąmonę, sukurdamas joje sieną, prasidedančią nuo archainės Lietuvos, bajorų monarchijos ir pilietinės respublikos vaizdinių, kurie visumoje apima mito ir istorijos erą. Todėl, norint atrasti tikrą save, reikia išsivaduoti iš kolektyvinės sąmonės archetipų ir atradus savo pirmapradį Aš, leistis į individualią metafizinę kelionę, kuri gyvenimą paverčia įdomia patirtimi.

Kokia yra didžioji sieva ir kaip patirti apreiškimą bei ieškoti tikrų egzistencinių patirčių, kurios būtų tikri faktai, atsakoma filognozijoje, kuri pateikia žemėlapį, kuriuo pasinaudojant galima rasti kelią į norimą tikslą. Kaip jau buvo sakyta didžioji sieva turi dvi ekosistema, kur viena laikoma kaip esančia dievų, o kita žmonių ir priklauso skirtingų sluoksnių klodų telkiniams, kurių pagrindu atsiranda suvokimą turinti gyvybė. Kaip jos charakterizuojamos galima bandyti įsivaizduoti naudojantis F. Nietzsche‘ės skirstymu į dionisišką ir apolonišką ontologinį pradą, pagal kuriuos išskiriame dionisišką ir apolonišką gyvybės tipą. Kuo šie tipai skiriasi atsakysiu toliau, o pradžiai dievus galima charakterizuoti kaip dionisišką, o žmones kaip apolonišką gyvybę.  Dionisiški klodai yra jau minėti juodoji liepsna ir esencijos, ir juose Uroboras rodo dvasinį „sumatorių“; o apoloniški klodai yra eteris ir mendelejevinė materija, kuriantys materialų sumatorių, esančiu žmogiška egzistencija. Juos pavaizduoti būtų galima taip:

DU [JL – MS – Esencijos] – dvasinė sieva, turinti dionisinį, temporalinį sumavimą

AU [Eteris – MS – Materija] – materiali sieva, turinti apolonišką, erdvinį sumavimą

Šios skirtingos gyvybės formos yra dvi DS ekosistemos, kur viena yra aukštutinė, dievų karalystė, o kita – žemutinė žmonių ir gyvūnų karalystė. Šiuos du pasaulius buvo įprasta jungti magijos, mito ir religijos forma, kuriose gyvavo gyvieji ir mirusieji, dievai ir žmonės. Tačiau civilizacijoms šiuolaikiškėjant šį ryšį buvo norima nutraukti, tam kad anapusybė būtų pateikiama kaip niekieno žemė, kurią galima pasisavinant paskelbus kryžiaus žygį, vadinamą „transcendencijos hominizavimu“.

Dionisiškosios gyvybės hipotetinės charakteristikos nuspėjamos jau vien iš pavadinimo „dionisiškas“. F. Nietszche‘ės filosofijoje ši sąvoka naudojama įvardinti būčiai priešingą tapsmo pasaulį, kuriame viska teka, juda, tampa, neturi stabilios formos, erdvinio daiktiškumo, fiksavimo, todėl tokia sąmonė praranda erdvinio komponento, vadinamo bendroji gaublė iliuziją, ir yra kažkas panašaus į psichinį kompleksą, neturintį ribojančios laisvės erdvės, kuri būtų paženklinta pertvaros, statiškos sienos, užbaigtumo iliuzija. Todėl dieviška sąmonė laikiška ir tas laikiškumas neįrėmintas į erdvinę formą, kuri būtų tarsi koks atskaitos taškas, kur koordinačių sistema išorėje, o laikas – viduje. Toks daugiadimensinis laikas rodo nuolatinį judrumą, kuris nefiksuojamas į statišką vaizdą ir visa sąmonė susiliejusi su „realybe“, juda kartu su ja tapatybės ritmu, kur sumavimas – holoplastinis ir dvasios jausmas atitinka tapsmo pasaulio pilną struktūrą, kurioje galima pamatyti, kas ji yra per atitikimą, o ne atsiskyrimą į divergentinę polinę uliumo sandarą. Žmogus, mąstantis apie dievus / Dievą, linkės priskirti jam žmogiškas savybes ir ypač pagrindinę jo charakteristiką, kuri yra Apoloniška sąmonė, kurioje žmogus yra labiau ir mažiau statiško vaizdo sandaros, kuri A. Schopenhauerio filosofijoje apibendrintai vadinama „vaizdiniu“. Šis vaizdinys filognozijoje buvo analizuojamas kaip rodančioji ir rodomoji substancija, atveriančioji ir atveriamoji būtis, sujungta, susumuota į siejančią sąmonę, kuri dvasiniame lygmenyje vadinama sietuva. Kiek žmogus egzistencija, tiek ji yra laike, tačiau šis laikas – stabilizuotas, sutvirtintas erdve, dėl to jam būdingas laisvės pirmumas egzistencijos atžvilgiu, o tai yra apoloniškos būties kvintescencija.

Šie du pasauliai – viena iš pagrindinių filognozijos pradmenų temų, kur bandoma į žmogų pažiūrėti ne tik iš gyvūno, bet ir dievo perspektyvos. Taip pat siekiama suprasti, kas yra žmogus: ar jis apribotas apoloniška egzistencija, po kurios nėra jokio anapusinio prasitęsimo, ar tai tik laikinas etapas, kurį praėjęs žmogus pakyla į dievų pasaulį ir tęsia savo gyvenimą amžinybėje. Filosofijoje F. Nietzsche‘ės atvejis įdomus tuo, kad jis turėjo gilią intuiciją žmogaus metafizinės gelmės atžvilgiu, bet tuo pačiu kovojo prieš metafiziką ir buvo antireliginis mąstytojas. Tačiau tai neteisingas ir iškreiptas vaizdas, nes mąstytojas buvo tik „antiontologas“, pasisakantis prieš statišką metafizinę struktūrą, sukurtą iš erdvinio, vaizdinio proto, neigiančio judrųjį metafizinį pagrindą, kuriame nėra statiškos sąmonės, nėra erdvinės būties. Jo tikslas buvo pakylėti žmogaus sąmonę iki dievų lygio, pakeisti ontologinį pamatą, ant kurio pastatyta civilizacija tam, kad ji priartėtų prie aukštutinės karalystės principo, išlaisvinančio nuo apoloniškų iliuzijų apribojimo ir žmogų padarančio artimesniu viršžmogiui. Mitas buvo tik apoloniškos sąmonės produktas, sukurtas apoloniškos vaizduotės sugebėjimo, tad jis neatitiko transcendentinės karalystės esmės, kuri visa pagrįsta dionisiška sąmone. Dėl šios priežasties anapusinė žmogaus prigimtis – artimesnė giliajai realybės šakniai, kurios išryškinimas ir išaukštinimas nuimant apolonišką sluoksnį būtų įėjimas į galutinę civilizacijos forma, kuri atsiranda tada, kai žmonija pagaliau supranta realybės paslaptį ir sukuria ja pagrįstą, gyvenimus valdančią kultūrą. Dionisiškas žmogus yra dieviškas žmogus, įsikūnijęs dievas, kuris jau šiame gyvenime geba patirti anapusinio gyvenimo dovanas, iškeldamas į vaizdinio paviršių dionisiškos dvasios galią. F. Nietzschė‘ės manymu apoloniškomis sąvokomis tai pasireiškia kaip „valia viešpatauti“, kuri yra paviršinė trancendentinės gelmės forma.

• Senoji dinastija