Įsibėgėjant filognozijos vystymo projektui, ryškėja vis aiškesni kontūrai, koks konkrečiai kelias renkamasis, kokios užsiimamos pozicijos, kokie keliami uždaviniai ir tikslai. Konkrečią siauro profilio poziciją apibrėžti gana sunku, todėl renkamasis platusis variantas, kur vienu metu kuriami keli stiliai, skirti būti skirtingų pasaulėžiūrų teoriniu pagrundu. Rėmai, į kuriuos įstatau filognoziją, yra baltojo ir juodojo drakono civilizacijos skalė bei racionaliosios ir ezoterinės filognozijos principai. Tokia prieiga reikalinga todėl, kad tikslinė auditorija yra nevienalytė, turi skirtingą proto formą ir gyvenime ieško skirtingų kelių, kurių atsisakyti neįmanoma. Todėl stengiuosi, kad filognozija aprėptų skirtingas perspektyvas, nebūtų vienašališka, verčianti aukoti savo gyvenimo kelią. Dėl šios priežasties skiriu keturias skirtingas filognozijos variacijas, kurios bus naudojamos ateityje, skirtingų kelių civilizacijoje išryškinimui, kuriuos visus laikau priimtinais ir gerbtinais.

I. Juodojo drakono ezoterinė filognozija.

II. Juodojo drakono racionalioji filognozija.

III. Baltojo drakono ezoterinė filognozija.

IV. Baltojo drakono racionalioji filognozija.

Priminsiu kuo skiriasi baltasis ir juodasis drakonas. Šios civilizacijos skiriasi pirmiausiai požiūriu į trancendenciją: ar ji turi būti atveriama, ar ne; ar leidžiama kurti dirbtines funkcijas hipostratoje, ar neleidžiama. Juodasis drakonas yra natūralios tvarkos principas, kuris priima tik minimalų dirbtinio pasaulio kiekį, ir neleidžia vystyti technologijų bei jas grindžiančio žinojimo. Mąstymas šioje civilizacijoje silpnasis, naudojantis vaizduotę, fantaziją ir ja grįstą kalbą, kuri visa yra kultūrinė, ritualinė, puoselėjanti išorinę formą, bet nebandanti konstruoti esmių, inžineriniu įmantrumu modeliuojant pasaulio paviršiuje pasirodančią realybę. Tuo tarpu baltasis drakonas jau turi techninį pobūdį, propaguoja dirbtinę, protu sukonstruotą tvarką, kuria gnostinius kūnus, primetančius daiktams funkcijas, juos išnaudojantis ir žudantis. Kalbant apie mane, aš laikausi nuosaikaus juodojo drakono pozicijos, kuris neatsisako pilnu atsisakymų technikos, bet ją ima nuo paviršiaus, kuria iš to, kas akivaizdžiai duota, nepažeidžiant atverties-įmesties natūralios pusiausvyros. Ir už nuosaikią baltojo drakono poziciją, kur nepriimamas radikalus transhumanizmas ir pohumanizmas, pagal kuriuos žmogų, natūralų pasaulį turi išstumti dirbtinė technosfera, kurioje kaip gamtoje žmogus taptų tik technine funkcija. Kitas kriterijus yra racionalumas ir ezoterika, kurios skiriasi tuo, kaip traktuojama sątvaro savivokoje pasiekta sandara: ji remiasi tik protu, vadinamu drakono akimi ir rišliu ar remiasi dvasine intuicija, nori atverti transcendentinę gelmę, priartėja prie aukštutinės karalystės dvasinio regėjimo.

I. Juodojo drakono ezoterinė filognozija. Kadangi visos filognozijos sudarytos iš sątvarologijos ir substratologijos, šioje versijoje turima bazinė sątvarologijos doktrina, kurios pagrindas yra psichologinis ir kognityvinis realinas, kuriame uždaryta kiekvieno žmogaus sąmonė, sudaranti jo individualų pasaulio vaizdą. Tai niekada nebūna tikra realybė, o tik žvilgsnis į anapusinę realybę „iš savo varpinės“, kur vidus yra sudarytas iš objektyvaus pasaulio ir subjektyvaus individo. Šioje atvertyje-įmestyje, žmogus yra dvivietė sąmonė, kurios pagrindinė augimo bei vystymosi programa yra sukurti pusiausvirą santykį su Kito sritimi, į kurią įtraukiama išorinė aplinka, kurią kiekvienas individas iš savo perspektyvos užima su savo asmenybės psichovektoriumi. Suvokus šį principą, apima vadinama graikiškoji nuostaba, kurioje dvasia pamato save ir realybę kaip kontempliacijai duotą būtį. Juodojo drakono filognozijoje nesiekiama įlysti į transcendentinę gelmę, ją pažinti, užgrobti, perdaryti ir tenkinamasi tik tuo, ką parodo pati sątvaro struktūra, kuriai realybę dovanoja pati transcendencija, tiek kiek reikia, kad dvasia galėtų gyventi paprasto gyvūno gyvenimą. Šio požiūrio ezoterika slypi tame, kad atveriama tikrovės dalis suvokiama kaip transcendencijos apreiškimas, pagal kurį galima susidaryti įspūdį apie jos gelmę, kas ji yra anapus sąmonės. Tam kuriama šventumo nuostata, kuri įkūnijama tam tikrais kalbiniais pavidalais, apibrėžiant teritorijas, kurios kaip šventyklos neliečiamos grobuoniškam niokojimui. Tačiau per didelis įsigylinimas ir tuo pačiu įsisupimas į kalbos įvaizdžius, neleidžiamas, nes tai dirbtina, kuria prielaidas techninei metafizikai.

II. Juodojo drakono racionalioji filognozija. Šią kryptį galima vadinti filosofine kryptimi, kuri nusisuka nuo metafizikos, laikosi paviršininko nuostatos, yra fenomenologinė bei egzistencinė ontologija. Racionalioji filognozija pagrįsta ne tiek dvasia, kiek protu, kuris vadinamas drakono akimi, kurios atverties nesiekiama, bet daugiau siekiama apmąstyti tai, ką duoda ezoterinė filognozija racionaliomis sąvokomis taip, kaip tai darė A. Šliogeris savo kūriniuose. Tai dviejų krypčių retranscendavimas juslinį daiktą darant matymo ir mąstymo centru: iš transcendentinės gelmės ir iš kalbos. Juslinis daiktas čia yra pagrindinis orientyras, tačiau ne vien paprastu, net primityviu stebėjimu, bet stebėjimu naudojant matantį mąstymą, kuris įkontenkstina jį kaip esantį vidine realino duotimi, imanentizuotu transcendentu, nepriklausoma sau būtimi, įtraukta į reginčios šviesos arkos veikimo lauką. Kai šis veikimas grobuoniškas, jis yra tik gyvūninis, o kai jis kuriamas filosofinės sąmonės, daiktas atsiveria kaip filosofinis reginys, kuris arba kontempliuojamas, arba verčiamas meno kūriniu, kopijuojant jo nepriklausomos būties spindėjimą mano atveriančioje būtyje. Šioje būsenoje mąstoma, kas yra daiktas ir jo atvertis-įmestis arba suvokiama jo estetinė forma, meniniame santykyje su atsiveriančia anapusybe. Tai būdas pamatyti, kas yra daiktas savyje ir sau, ne kaip mano psichovektoriaus grobis, kuris įvidujinamas tik tam, kad būtų suvartotas arba išstumtas, jeigu nereikalingas arba neįveikiamas. Tai psichologinio proto teritorija, kuris įsiliejęs į jausminę ir asmenybinę sievos dalį, leidžiančia užmegzti „socialinį“ santykį su pasauliu, kuris nekuria ir neorganizuoja, nes priima kosmą pagrįstą natūralia tvarka.

III. Baltojo drakono ezoterinė filognozija. Kaip jau sakiau prieš tai, baltasis drakonas reiškia stiprias proto ir dvasios formas, kurios siekia atverti transcendenciją tam, kad ją paverstų funkcija, vadinama techniniu daiktu. Ezoterinėje jos formoje, siekiama sukurti gelmės iškėlimo įspūdį per aukštutinės karalystės, kuris yra pirmapradė tikrovė, įvaizdinimą. Tai daroma ir dvasiniu ir racionaliu būdu, matuojant skale kiek realybės atverta atvertyje-įmestyje 1000 dalių skalėje. Atvertos transcendencijos gylis gali būti labai mažas ir labai didelis. Jeigu didelis tai 70 proc. (700 dalių), o jeigu nedidelis – 5 proc. (50 dalių). Pagal tai vertinama, kiek realybės galima suprasti paviršiuje, ir kiek šis žinojimas sudaro procentų visumoje. Todėl šioje kryptyje pirmas klausimas yra kaip padidinti atveriamos tikrovės gylį. Tai galima bandyti padaryti natūraliai, o galima ir bandyti ieškoti atverties techninių sprendimų. Taip pat prie to priduriama, kad sąmonė yra tik pareidolinis žiūronas, nerodantis pirmapradės realybės, kurioje gyvena visų žmonių pirmapradžiai kūnai, tiesiogiai sąveikaujantys su metafizine būtimi, kuri nebūtinai „kieta“. Didžioji materialiosios ir dvasinės būties dalis yra „minkštieji“ laukai, kurie neturi masyvaus substancialumo, todėl nesuvokiami kaip daiktiška realybė – greičiau kaip veikiančių jėgų pasaulis, kurį įrankinti ir įfunkcinti labai sunku, priešingai negu daiktišką substanciją.

IV. Baltojo drakono racionalioji filognozija. Šios filognozijos esmė yra rišlio teorija, pagrįsta protine inversija ir technikos teorija, pagrįsta funkcine eksversija. Tai aprašoma žinoma formule:

MS (1)  – ds [1x] – ms [1x] – DS (999)

Kadangi laikausi nuosaikios baltojo drakono civilizacijos pozicijos, atmetu transhumanizmą ir pohmanizmą, kurio siekis – sukurti žmogų peržengiančią dirbtinę technosferą, tačiau laikau, kad minimalus artimųjų eterių įtechninimas netrukdo gyvybei kritiniu trukdymu, o gyvenimą palengvina labai stipriai. Todėl manau, kad teoriškai turi būti žinomas visas realybės spektras, arba visi didžiosis sievos klodai, tačiau jie neturi būti beatodairiškai išnaudojami, trikdant natūralią pusiausvyrą, be saiko ją eksploatuojant. Šioje kategorijoje svarbiausias substratologijos klausimas, kiek galima sutechninti hipostratą siekiant išnaudoti jos klodus antigravitacijai, kad žmonija peršoktų barjerą į kosminę civilizaciją, galėtų nuo planetos paviršiaus lengvai pakilti į kosmosą ir skristi į kitus dangaus kūnus, net iki kitų žvaigždžių. Žinome, kad kosmosas yra tarsi koks gigantiškas ežeras, kuriame hipostratiniais laivais galima plaukioti nuo žvaigždės prie žvaigždės, pradedant suprasti, kur mes esame daug ekstensyvesniu, kosminiu masteliu.

Svarbiausias dalykas, kad visos šios filognozijos atmainos nekonfliktuotų tarpusavyje, kurtų deramą konvergenciją ir taptų harmoninga bei veiksminga teorija.

• Senoji dinastija