„Filognozijos pradmenų“ projekto tikra pradžia prasidėjo gerokai anksčiau negu 2018 metų pabaigoje buvo parašytas pirmas tomas „Naujo metodo principai“. Tuo metu daug diskutavau puslapio www.anomalija.lt forume, kuriame užsiregistravau ir dalyvauju nuo 2015-11-16. Čia gausu sąmokslo teorijų, magijos, okultizmo, religijos ir kitų alternatyvių temų, kuriose kiekvienas norintis gali dalintis savo žiniomis ir vertinimais. Į šį forumą atėjau iš savo asmeninių tinklaraščių, kuriuose buvo viešinama mano asmeninė, iš įvairių šaltinių surinkta tyrimų informacija, besidomėdamas kuria įsitraukiau į ezoterikos studijas. Šia prasme esu savamokslis, nes neturėjau galimybės studijuoti jokioje mokykloje, būti iniciuotas į kokį nors judėjimą ar turėti mokytoją. Jeigu ir turėjau mokytojų, tai tik nuotolinių, per knygas ir kūrybos šalinius. Šių tyrimu metu pradėjo aiškėti mano asmeninio kelio bruožai, kurie pirmą kartą aiškiai įsisąmoninti buvo 2016-11-28, kuomet tapo aišku, kad iš profano lygio pereinu į adepto. Šis momentas mano gyvenime laikomas „Begalybės kelio“ pradžia, kuri, bėgant laikui, buvo įforminta kaip devynių vartų doktrina (9VD). Skaičiuojant nuo to laiko, dabar eina septinti adepto metai.

Mano kelias yra individualus, neskirtas organizuoti ir burti kitus, kurti judėjimą, mokyklą ar sektą. Kita vertus, nors ir užsiimu savarankiška kūryba, ji vieša, rodoma kaip pavyzdys, iš kurio kiti gali pasisemti žinių, patirties, įžvalgų, metodų ir išminties. Tai reiškia, kad mano kūryba skirta ir sau, ir kitiems. Nors išorėje laikausi filosofijos stiliaus ir formos, visos idėjos ateina iš ezoterinės gelmės, kuri įsivaizdina mano minčių ir vaizdinių pasaulyje, iš kurio jos pereina į mano knygas. Knygos rašomos fragmentų stiliumi, remiantis kokiu nors vaizdiniu, iš kurio paimama schema, kuri paskui interpretuojama žodžiais. Tai vadinu sigiliniu stiliumi, sigiline vaizduote, kurioje įtvirtintas mano polinkis į ezoteriką ir okultizmą. Tačiau juos suprantant ne siaurąja, bet plačiąja prasme, nes tą patį galima perkelti ir į religiją, filosofiją bei mokslą. Civilizacijos, istorijos ir globalinės planetos analizę darau savo drakono akies „simuliatoriuje“, kurioje vizualizuojasi visa informacija, pateikianti žinojimą kaip visuminį vaizdą, kuris sudėtas į begalinę erdvę ir begalinį laiką. Savo mintyse matau viską, ir jos tampa mano įžvalgų bei proveržiu šaltiniu. Į kitus autorius gilinuosi mažai, nes užtenka savo išteklių, kurie perkeliami į knygas. Tad, galima sakyti, nesu geras kitų autorių kūrybos žinovas ir orientuojuosi tik bendrais bruožais, tačiau turiu daug informacijos iš tikro pasaulio, kurį turiu galimybę matyti iš globalinės perspektyvos, aprėpiančios visą kosmosą ir istoriją.

Kur esu šiame globaliniame vaizde galima suvokti panaudojant kraštutinių realybių rėminamą opozicinę formulę, kuri kraštuose yra MS ir DS, o centre – įvairūs parametrai, kuriais apibrėžiamas tarp jų santykis. Naudinga patyrinėti tokią schemą, kuri yra archetipinė ir universali, tinkama suprasti daugelį žmonių:

MS – [prieš] – [nuo] – [į] – [su] – DS

Šie parametrai atitinka keturis atvejus, kurie paimti iš istorijos ir yra konkrečios perspektyvos tipiški pavyzdžiai:

MS – [Nietzsche] – [Šliogeris] – [Mockus] – [Jėzus] – DS

Ši struktūra rodo, kad vidurinė dalis sudaryta iš nuosaikios pozicijos, kurioje bandoma laikytis vadinamojo „vidurio kelio“, o kraštutinės pozicijos yra radikalios, kur vidinė yra subjektyvusis radikalizmas, o išorinė – objektyvusis radikalizmas. Jeigu šias pozicijas interpretuotume kaip kelią, tai pradedama nuo Nietzsche‘ės, pereinama prie Šliogerio, o po to perėjus slenkstį ir persiorientavus nuo savo subjekto į objektą, atsiduriama Mockaus pozicijoje ir galiausiai susisaistoma su begalybe Jėzaus doktrinoje. Nietzsche‘ė ir Šliogeris yra antimetafizikai ir paviršininkai, o Mockus ir Jėzus yra metafizikai ir gelmininkai. Mano kelias – nuosaikaus gelmininko, kuriame neneigiamas šis pareidolinis pasaulio vaizdas, o Jėzus jį pilnai atmeta, ragina atsisukti į anapusybę, į didžiąją kelionę. Mano doktrinoje mažoji kelionė neneigiama ir laikausi nuostatos, kad ji turi būti gyvenama pagal šio pasaulio logiką išskyrus kai kuriuos išimtinius atvejus, o didžioji kelionė mąstymo centre turi atsidurti tik gyvenimo pabaigoje, kai prasideda žmogaus saulėlydis, rodantis jo egzistencijos Žemėje pabaigą. Kadangi man jau 47 metai, tai kaip tik šis laikotarpis ir atėjęs.

Gyvenimo pradžią ženklina polinkis į stabų ir begalybės beždžionių garbinimą, kurių pats trivialiausias atvejis yra perteklinis subjektyvizmas, savęs ir savo norų sureikšminimas, neturėjimas empatijos ir nesugebėjimas suprasti Kito. Filosofijoje tai būdinga nyčiškai perspektyvai, kuris yra nusiteikęs prieš viską kas nėra jis, yra divergencijos būsenoje su realybe anapus Ego. Šliogerio tipo mąstymas bando prisijaukinti pasaulį, transcendenciją, daiktiškumą, jusliškumą, kitus žmones, su jais susipažįstant, bandant savo sąmonėje rasti sąlyčio taškų, sukurti bendruomenę. Mockaus tipo sąmonėje šis artimiausias pasaulis peržengiamas, ieškoma surasti gelmines visų reiškinių priežastis, suvokti pasaulio prigimtį ir esmę, pakilti virš artimiausios daiktiškos ir žmogiškos aplinkos. Ši nuostata prasideda nuo karo būsenos, kuri atitinka ketvirtų vartų logiką ir transcendavimo vartų būseną, kurie yra penkti begalybės vartai. Tai etapas, kurio metu nusisuki nuo savęs, nuo savo subjekto ir atsisuki į transcendenciją tam, kad ją pamatytum pirmapradėje atvertyje. Tam nusileidžiama iki atverties-imesties sątvaro sandų, kuriuose matosi fundamentali žmogaus ir transcendencijos sąveikos struktūra. Ketvirta, Jėzaus būsena atsiranda galutinai susivienijus su anapusine realybe, būnant pilnoje anapusybės atvertyje, kurioje nėra jokio priešiškumo savo sureikšmintos asmenybės, esant pilnoje konvergencijoje su Dievu.

Imant devynių vartų pradinius etapus, kuriuose dar aukštinamas savo individualumas, atsisakymas paklusti, manant, kad šiapusinėje realybėje neįmanomas joks tikras apreiškimas, kad visi pretenduojantys į galutinį žinojimą yra apsišaukėliai ir šarlatanai, „Begalybės kelio“ doktrinoje vadinami „begalybės beždžionėmis“. Šioje būsenoje yra pavojus pačiam tapti vienu iš jų, kuriant savo organizaciją, ieškant mokinių, organizuojant piramidę, kurios tikslas išsiaukštinti, plėsti savo galią, tapti valdovu. Tačiau tai iškreipia tikrąją daiktų padėtį, nes toks žmogus arba organizacija-stabas, užgožia transcendenciją, trukdo susitikti su pasauliu, anapusybe, metafizine dimensija, iš gelmės ištraukia į paviršių, neleidžia atsiverti regėjimui, augti ir plėstis į gelmę, tapti tikru metafiziniu žmogumi, kuris turi tik vieną įstatymą, pačią anapusinę realybę. Tai yra perėjimas nuo primityvios bendruomeninės etikos prie ontologijos, metafizinės būties klausimo, po to ją sugrąžinant iš pačios realybės kaip metafizinės pusiausvyros doktriną, iš kurios išvedamos visos kitos specialios ir apribotos etinio mąstymo formos. Tai susiję su šeštais vartais, vadinamais „kelio davimo“, kur kelias duodamas transcendencijai, patraukiant savo ego ir subjektą, o taip pat viską kas trukdo anapusybės atverčiai, kaip autoritetai, vadai, lyderiai, ir nusižeminusiu susitikimu susitinkant su transcendentinio vienio šaltiniu. Kaip pirmus du vartus apjungia bendravimo vartai, taip penktus ir šeštus vartus vienija septinti, ištikimybės vartai, kurie užbaigia pradinį kelionės į gelmę etapą.

Paskutiniai du vartai, įšventinimo ir begalybės, jau yra priklausantys [su] etapui, kurie yra Jėzaus būsena galvoje, turint omenyje ne katalikų bažnyčios mitinę asmenybę, Kristų, bet metafizinį žmogų, kuris buvo tuo, kuo buvo, nuvalant visas išsigalvojimų ir klastočių šiukšles, kurios reikalingos formuoti civilizacinį psichovektorių, esantį tik religinės organizacijos ideologija, kuri skirta vienyti protus, organizuoti bendruomenes, vykdyti planetos globalinio užvaldymo planą. Tai jau religinės imperijos ambicija, kuri imasi politinio organizavimo vaidmens, kuria politinę santvarką, skirtą galios plėtimui, ambicijų tenkinimui, žmonių uždarymui ideologiniuose šablonuose, kūrybinių galių ribojimui, gyvenimo uždusinimui kalėjimo kameroje, kurioje jis atkirstas nuo gyvybinių ryšių ir egzistencinių šaknų, atribojant nuo gamtos ir natūralios aplinkos. Abstraktus simbolis tampa svarbesniu už natūralų daiktą, kuris, kaip gyvas Dievo bylojimas, yra tikras, o ne padirbtas proto.

Taigi, tokia yra prieš septynis metus atverto begalybės kelio esmė, antspauduojama devynių vartų doktrinos sigilu, kuris yra mano kelio ženklas, kurį privalo turėti kiekvienas adeptas.

• 9VD