Šiame skyrelyje paaiškinsiu kaip sątvaras, žiūrint iš jo vidinės perspektyvos, pavirsta anapuspasauline realybe, kurioje kaip arena atsiveria gardo gyvenimas kaip apmąstymo objektas. Jeigu gardo pasaulį laikysime trimate erdve, trimačiu burbulu, turinčiu tris dimensijas, tai žmogaus antra, vidinė dalis yra tarsi ketvirta dimensija, kuri yra anapus šios trimatės erdvės ir yra tarsi ją gaubiantis 4D apvalkalas. Žinoma, vidinis žmogus pats nėra ši 4D erdvė, greičiau jis yra žiūros perspektyva, žiūrinti iš anapus trimačio pasaulio. Šią perspektyvą galima sukti aplink gardo centrą, kaip skriestuvu, į jo objektus žiūrint iš skirtingų perspektyvų. Taigi vidinis pasaulis, vadinamas žmogumi yra tas gnostinis apskritimas, stebintis gyvenimą, pasaulį ir kuriantis kokį nors objektą apibrėžiantį filosofinį požiūrį. Toks „archontinis“ principas, kai esi savo pasaulyje ir iš jo vidaus apmąstai išorinę realybę, nuo kurios esi atsiribojęs ir nepriklausomas, yra kūrybos pagrindinė konfigūracija, kurioje kūriniai ratu išsidėsto ant gnostinio apskritimo, o gardas yra objektas, kuriuo gali būti gamta, žmogus, visuomenė, kultūra, civilizacija ir pan. Tas gardas, žinoma, nėra pasyvus, jis taip pat veikia, kiekvienas jame esantis žmogus turi savo pasaulį, tokį patį gardą, kuriame objektas jau esi tu pats. Tad tarp perspektyvų ir jų valių kyla konfliktai arba vyrauja santarvė, tai yra pasaulis ir žmogus yra divergencijoje arba konvergencijoje.

Šį principą vadinu dviejų šviesų sistema, uliumu, kur vidinė šviesa blausi, schematiška, o išorinė – ryški, sodri ir išsiskleidusi. Kiekvienas žmogus, taip pat ir filosofas, yra ant gnostinio apskritimo linijos, dalinančios jo sątvarą į dvi dalis: kur viena išeina anapus pasaulio į metafizinį vidų, o kita yra gardo viduje ir dalyvauja pasaulio spektaklyje. Šiame skyrelyje tokiu būdu paanalizuosiu F. Nietzsche‘ės kūrybą, kuris buvo gana susvetimėjęs su savo meto ir vietovės pasauliu, į jo civilizacijos formas žvelgę kritiškai: siekė pertvarkos ir siūlė jai savo modelį. Tas modelis buvo jo mąstymo produktas, kilęs iš jo individualaus sątvaro pasaulio, iš kurio perspektyvos, kaip archontas, jis tyrė priekinėje sąmonėje esantį gardo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus yra vienintelis savo pasaulyje, viską jame matantis iš savo 4D erdvės, rašė A. Schopenheuer‘is knygoje „Valia ir vaizdinys“ ir M. Stirner‘is knygoje „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Ar žmogui per visą gyvenimą pavyksta tapti tikru archontu ir valdovu, priklauso nuo jo autoriteto ir galios ir daugeliui norinčių tam neužtenka gyvenimo, o viršuje atsiduria tik sėkmingiausi atvejai. F. Nietzsche‘ė šia prasme nebuvo sėkmingas atvejis, ir mums liko tik jo apmąstymai bei kūryba.

F. Nietzsche‘ė mąstė apie save, kitus žmones, apie žmogų apskritai, apie gyvenimą, gyvybę ir gamtą; taip pat – apie kultūrą, religiją, valstybę, bažnyčią, tautą, civilizaciją. Kaip filologas domėjosi Senovės Graikijos kultūra: drama, epu, lyrika, filosofija ir istorija. Be abejo, įdomiausias klausimas jam buvo filosofija, kurios priemonėmis jis norėjo paaiškinti žmogaus ir pasaulio paslaptį ir paveikti jo metu vyravusią krikščionišką civilizaciją bei kultūrą, pakeičiant ją autentiška, gyvenimą aukštinančia doktrina, kuri nekurtų jokių pasakų apie anapus gardo esančią realybę, kurioje, jo manymu, žmogus švaisto savo jėgas, praranda sąlyti su tiesiogiai duotu pasauliu, kuris yra vienintelė teisinga vieta užsiimti didžiąja kūryba: tai fenomenologinis paviršius, kuris sujungiamas su empirine begalybe, siekiant maksimalios vietinio galios centro ekspansijos. To siekia geriausiai aukščiausią valdžią garde sugebantis įkūnyti sątvaras, sugebantis savo valiai pajungti visas kitas valias ir nukreipti jas į savo mąstyme sukurtus tikslus bei uždavinius. Tai yra vadinamoji didžioji kūryba ir didžioji politika, kuri atitinka naujos civilizacijos įvedimą ir paskui jos įgyvendinimą politinėmis priemonėmis. Kaip žinia, F. Nietzsche‘ė turėjo sustoti prie didžiosios kūrybos klausimo, nes buvo nepajėgus didžiajai politikai, todėl vylėsi, kad šį uždavinį perims ir pratęs kiti.

Kokia F. Nietzsche‘ės sąmonės viduje atsivėrusi sątvarologija, geriausiai iliustruoti filognozijoje naudojama formule, kuri apima visą jo filosofinę doktriną:

Gyvybė [VG – DP – AP – Istorija – Mitas – A – (K – Imperija → AS) – Tapsmas – AP – DP  – VG] Gamta

VG – valia siekti galios;

AS – amžinas to paties sugrįžimas;

DP – dionisiškas pradas;

AP – apoloniškas pradas;

A – antžmogis;

K – kūrinys;

Ši struktūra apima visas pagrindines F. Nietzsche‘ės koncepcijas, kurias jis paėmė iš savo sąmonės pasaulio, kuris buvo jo asmeninė, vidinė ontologinė holograma, padalinta į objektyvią ir subjektyvią dalį. Objektyvioji dalis yra vadinamoji bendro pasaulio dalis, o subjektyvioji – yra asmeninis pasaulis, kur iš savo metafizinės dimensijos kiekvienas žmogus, taip pat ir F. Nietzsche‘ė žiūrėjo į tą objektyvią projekciją, su kuria jis buvo akivaizdžioje divergencijoje, iškrentantis iš laiko dvasios ir to meto krikščioniškos civilizacijos. Taip atsistojęs į archonto poziciją, jis bandė pertvarkyti kaip Europa atsiveriantį gardą, įveikiant atmetimą, pasipriešinimą, pajuoką ir ignoravimą. Jis labai kritiškai žiūrėjo į vokiečių tautą, matydamas, kad jie netinkami jo keliamam uždaviniui, tad bandė juos auklėti ir ugdyti, sugriaudamas ideologinį ir psichologinį netinkamos pasaulėžiūros turinį, trukdantį atverti kelią naujai Vokietijos realybei, kurią jis matė ateinančią kaip galimybę, kuriai turėjo paruošti dirvą.

Sekant A. Schopenhaueriu, gyvybė F. Nietzsche‘ei buvo valia, valios įsikūnijimas, kurios esmėje reiškiasi dionisiškasis pradas, esantis kūrybingumo pagrindu iš kurio atsiranda stabilios apoloniškosios formos. Iš žmogaus pusės dionisiškumas reiškiasi kaip laiko metafizika, arba istorija, o apoloniškumas – kaip erdvės metafizika, arba mitas. Iš gamtos pusės dionisiškas pradas reiškiasi kaip tapsmas, muzika pasaulio laikas, o apoloniškas pradas – kaip daiktai ir plotiniai sumatai, sątvare įgyjantys erdvinį patvarumą arba masyvumą. Šiose kūrybinėse satvąro versmėse, F. Nietzsche‘ės manymu, ir atsiranda kūrybinės galios ir idėjos, kurios, sujungtos su pasaulyje ir garde esančia substancija, pavirsta kokiu nors kūriniu: idėjiniu ar materialiu galios centru, įvedančiu archonto primetamą naują tvarką. Jeigu kūrinys neturi pasisekimo ir neveikia, jis nėra geniali kūryba, o jeigu sugeba suorganizuoti įspūdingą judėjimą – tai tikras genijaus vardo vertas šedevras, kurį galima pakelti į civilizacinio rango kūrybą. Tam, kaip jau sakiau, reikalingi du etapai: didžioji kūryba ir didžioji politika, atitinkantys gnostinės ir techninės sintezės elementus kūrybinio genijaus sąmonėje. Pavyzdžiui, Jėzaus iš Nazareto atveju, didžioji kūryba buvo paties Jėzaus įvykdytas uždavinys, o didžioji politika prasidėjo po daugiau negu trijų šimtų metų, idėją perėmus Romos imperijos imperatoriui, kuris krikščionių religiją pavertė imperine. Galima sakyti, kad tai dėsnis, kai šie du civilizacinės kūrybos elementai vyksta atskirai, nes nė vienas genialus kūrėjas nesugeba visko padaryti vienas, nes didelės organizacijos išvystymui reikia tiek daug laiko, kad tam neužtenka vieno žmogaus gyvenimo. Todėl pratęsti turi kiti – jeigu tai neįvyksta, idėja arba judėjimas užgęsta, lieka tik kultūriniu paveldu ir archyvuose laukia savo valandos.

Žiūrint, iš šios sątvarologinės schemos perspektyvos, F. Nietzsche‘ės filosofijoje pastebimas kritiškumo ir destruktyvumo perteklius, kuriame nėra santarvės su uliumo priekinėje dalyje atsiveriančiu pasauliu. Tačiau šis puolimas yra daugiau kultūrinė kritika, kurios tikslas – įveikti netinkamas Europos ateičiai formas ir stilių; tačiau daug gilesnė kritika buvo metafizinė, kurioje jis reikalavo išimti žmonių mąstymą iš anapusinių teologinių vaizdinių ir sugrąžinti protą prie šio pasaulio, kuris jam pirmiausiai buvo laikas, tapsmas ir istorija, kurioje nėra patvarių galios formų, esančių tik valios viešpatauti projekcijomis, kurios sukuriamos, trunka kažkokį laiką, o paskui išnyksta. Tai, koks šių galios formų stilius, aukštas ar žemas, parodo kokia valia kuria vertybes: stipri ar silpna, kylančios ar smunkančios gyvenimo linijos. Vadinasi, pozityvumo F. Nietzsche‘ės teorijoje trūksta tik tiems tyrinėtojams, kurie nesupranta, kokią užuominą filosofas darė ir kur siūlė ieškoti atsakymo į šį klausimą – jis matosi akivaizdžiai realybėje, nuvalius visas kultūrines šiukšles, nuo gamtos, gyvybės, gyvenimo ir žmogaus. Tada archonto sąmonei atsiveria teisingas vaizdas, kas yra tikras, klestintis gyvenimas – tas, kuris atsiranda kai kultūra ir gyvybė yra pusiausvyroje ir santarvėje.

• Rišlio teorija