Filognozijos pradinė mokykla

„Filognozijos pradmenų“ 18 tomų ciklas, rašomas nuo 2018 metų pavasario, yra tarsi gimdymo procesas, kurio metu turi būti sukurta nauja pažinimo paradigma, išsivystanti iš ankstesnių žinojimo formų ir jas gerokai pralenkianti. Tos formos prasideda nuo pat ankstyvųjų magijos ir mitologijos apraiškų ir užsibaigia filosofija bei mokslu. Kadangi šiuolaikinė civilizacija gerokai pažengusi į priekį, daug dalykų apie žmogų ir pasaulį jau atskleista, ši informacija privalo būti integruota į filognoziją, bet pažiūrint į ją kitu kampu ir daug kartų išplėtojant. Visos šios proto formos apmąstomos iš žmogaus perspektyvos, kaip jo vidinis ir išorinis turinys, kuris įsikomponavęs jo psichikoje. Tad pirma užduotis – sukurti naują žmogaus modelį, o paskui parodyti kaip šiame modelyje įvairiomis kryptimis vystosi civilizacijos. Paskui pereinama prie metafizinės problematikos, bandant intuityviai įžvelgti, kas yra anapus vaizdo, naudojant kalbos ir proto priemones. Tai jau gnostinio implanto dalis, kuris vertinamas kiekybiškai, visą žinojimą dalijant į 1000 dalių ir kiekvieną proveržio atvejį apdovanojant tam tikru informacinių dalių kiekiu. Šiuo požiūriu filognozija dar nėra toli pažengusi, nes ji yra gimimo procese ir dar nėra pilnai apibrėžta ir suformuluota. Pirma galutinė formuluotė bus 18 tome, kuris vadinasi „Pažinimo meilė“.

Dabar keli žodžiai apie mano knygų formą ir stilių, kaip jas reikia skaityti. Gali atrodyti, kad joms trūksta nuoseklumo ir išvystymo, tačiau kadangi čia tik parengiamoji medžiaga sisteminiam veikalui, šis priekaištas neturi prasmės, nes čia mano archyvai ir juodraščiai. Norint juose susigaudyti, reikia suprasti tokį principą: kūrybos procesas visada yra tikrovė – priekinė sąmonė, informacija – galinė sąmonė ir komunikacija – projektuojamas tekstas. Skaitytoją pasiekia galutinis rezultatas, surinktas iš priekinės ir galinės sąmonės kaip tikrovė ir tikrove prote paversta informacija. Tad „žiūrint“ į tekstą pirmiausiai reikia atrasti informacinius žemėlapius, kurie koreliuoja su mano mentaliniu žemėlapiu, o paskui jį susieti su tikrovės žemėlapiu, kurių integruotas turinys yra teksto galutinis objektas, arba referentas. Tai gana lengva padaryti kai knyga rašoma nuosekliai, tačiau aš nusprendžiau pakelti kartelę ir fragmentus / skyrelius rašau supainiota tvarka, kad skaitytojui reikėtų įdėti daugiau protinių pastangų, kad pasiektų norimą rezultatą – suprastų pagrindines knygų idėjas. Kitaip sakant, mano knygos yra tarsi nuotraukų rinkinys, kurios pagrindinį objektą, tai yra Žmogų, rodo iš įvairių perspektyvų ir rakursų. Tai žmogus rodomas iš vidaus, kuriame jis žiūri į save ir pasaulį per visą sąmonės spektrą ir yra savo uždarame pasaulyje „vienintelis“ tikras – visi kiti tėra holograminės projekcijos į jo priekinę sąmonę. Žinoma, jie viduje turi tą patį vaizdavimo principą, bet jis žinomas tik viduje esančiam asmeniui, kuris gali save rodyti, arba gali užsidaryti ir maskuotis. Kai rodau filognozijos gimimo procesą, rodau universalią žmogaus sandarą, stengdamasis demonstruoti kuo mažiau asmeniškumų, o jeigu ir parodau, tai tik tai, kas aktualu filognozijai.

Rašytojas knygoje yra viskas. Tai kas atsiranda iš skaitytojo, yra visai kita istorija, kurią kuria kitas žmogus, brėždamas savo asmeninę gyvenimo trajektoriją. Trajektorijos per kontaktą su knyga susitinka, susikerta, net gali susilieti, bet dažniausiai retai kas sutinka šį sąlyti paversti visu savo gyvenimu ir pasisėmęs lobių keliauja savo keliu. O knyga lieka tuo kuo ji buvo, vieno tikro ir originalaus kelio biografiniu dokumentu, kurio niekaip neįmanoma autentiškai perkelti į jokį kitą gyvenimą. Kituose gyvenimuose gimsta kitos knygos, kurios jau sprendžia savo problemas, su originalu neturinčias nieko bendro. Todėl skirtingų gyvenimų knygos neturi būti suliejamos, o jeigu ir suliejamos, tai tik tuo atveju, jeigu įmanomas vaisingas bendradarbiavimas, priešingu atveju – tik konfliktai ir problemos, kai kiekvienas arklys vežimą tempti nori savo keliu ir kinkinys išyra. Todėl filognozijos atveju, tokia tikimybė labai nedidelė, nes mano kelias griežtai apibrėžtas ir jis niekada nebus keičiamas. O susikirtimai ir susitikimai – naudingi kaip pagalba kitiems filosofams kurti savo projektus, kurie turi savo atskirą programą, kuri jau ne filognozija o kažkas kita. Vienintelis būdas sukurti patvarų kolektyvą, kuris veiktų kaip darni struktūra, yra suorganizuoti „Filognozijų asociaciją“ pagal projektą, pristatytą antrame tome „Amūrinė vizija“. Kitų kelių nėra, ir tas galioja visiems atvejams, kai kažkas panašaus kaip „Filognozijos pradmenyse“ atsiranda kur nors kitur. Jeigu tai ne „Filognozų asociacija“ aš su tais projektais neturiu nieko bendro.

Taigi skaitant mano knygas reikia turėti gerą atmintį ir skyrelius / nuotraukas išsidėlioti į bendrą vaizdą ir šią mozaiką sustatyti į rišlų vaizdą, kurį galima koreliuoti su priekine sąmone, tikrove, arba su galine sąmone, mano biografiniu protu. Biografiniame prote išskirtinę vietą turi A. Šliogeris ir F. Nietzsche‘ė, su kurių kūryba susijęs mano gyvenimas. Tačiau čia galioja tas pats principas, kurį parodžiau prieš tai: šie filosofai buvo tik intelektualinių trajektorijų sankirta, kuriose keliai nesusiliejo ir nebuvo bendradarbiavimas, greičiau tai buvo idėjinė įtaka, kuri paveikė pasaulėžiūros formavimąsi, bet tik išorinio įspūdžio lygyje. Nesu šių filosofų sekėjas, nes mano idėjos prieštarauja pagrindinėms jų nuostatoms ir jų kūriniai naudojami kaip kitokio žvilgsnio į realybę iliustracija, kurioje galima išskirti svarbius mano vystomo modelio elementus. Įdomu tyrinėti kaip šiuose filosofuose sąveikauja tikrovė ir informacija, ir kaip ši sąveika komunikuojama tekstuose ir paskaitose. Tai reiškia, kad jų įtaka daugiau klausimų, temų ir problemų lygio, kuriose ieškau savo sprendimo, mąstau savo unikaliu mąstymu.

Kitas klausimas yra valstybė ir bažnyčia, kuriame irgi apmąstau pagrindus, parodau bazinį šių realybių modelį ir kaip jame įsikomponuoja filosofo figūra, kuris nėra valstybės tarnautojas, nėra mokslininkas, o tik „žiūrėtojas“ į gyvenimą savo unikaliu žvilgsniu, norintis parodyti žmonėms kas jų silpnai išsivysčiusiose sąmonėse nematoma arba nematoma dėl per didelio sluoksnio ideologijos ir dezinformacijos, nesaikingai vartojant žiniasklaidą ir oficialią propagandą. Kalbant apie bažnyčią, čia mane domina du atvejai: Jėzaus iš Nazareto, autentiško metafizinio žmogaus, atvejis, kuris Bažnyčios buvo iškraipytas ir ištrinta tikra kultūrinio / metafizinio gnostikų judėjimo prasmė; taip pat, F. Nietzsche‘ės santykis su krikščioniška civilizacija, kurioje jis demonstruoja didelį priešiškumą ir kritinį nusistatymą, siekiant performuluoti visą Vakarų Europą. Nepalaikau šio principo, nes esu liberalas, tad man nebūdingas imperinis mąstymas, kuriame primetama savo valia, bandoma diktuoti sąlygas ir nustatinėti savo taisykles. Todėl pasisakau už diskusiją, dialogą, bet taip pat už minties ir tikėjimo laisvę, kurioje kiekvienas žmogus pats sprendžią kuo tikėti ir vadovautis gyvenime. Tad mano principas libertarinis, pripažįstantis kitų žmonių mąstymo autonomiją, bet taip pat ir ginantis savo teisę turėti nepriklausomą pasaulėžiūrą.

Taigi santykyje tarp mano intelektinės biografijos, išorinės tikrovės, mano asmenybės, vyksta filognozijos gimimo procesas, kuriam galutinai užsibaigti reikės dar apie dešimt metų. Tada bus galima apžvelgti ir įvertinti visus rezultatus, ir pasakyti savo galutinį verdiktą. Tai mano individualus kelias, kuris nebus integruotas į jokias kitas disciplinas, o jeigu kas nors informaciją integruos, tai bus savarankiški atvejai su „Filognozų asociacija“ neturintys nieko bendra. Žinoma, mano gyvenimas ribotas, ir filognozijai reikalingas tęsėjas, tačiau čia jau likimo klausimas, ar kas nors norėti eiti mano keliu, ar tik susirinks derlių ir keliaus savo keliais. Tikro pasekėjo atsiradimas vienas iš svarbesnių klausimų, tačiau jis nekuriamas dirbtiniu, mechanišku kūrimu, o turi atsirasti pats, vadovaudamasis savo pašaukimu.