Šiame skyrelyje atėjo laikas paaiškinti kai kurias sąvokas, susijusias su vadinamuoju „dievo sindromu“, turinčiu būti būdingu baltojo drakono civilizacijai ir apribotu juodojo drakono civilizacijoje. Norint suprasti, ar teisinga baltojo drakono logiką vaizduoti susidievinimo manija, reikia suvokti, ką reiškia dievas ir gyvūnas. Įprasta manyti, kad gyvūnas yra tik smukęs dievas, o dievas – daug kartų labiau išsivystęs gyvūnas, nematant tarp jų jokio esminio skirtumo. Tačiau filognozijoje šį požiūrį laikau neteisingu ir iš naujo apibrėžiu dievo ir gyvūno sąvokų reikšmes. Konkrečiai žmogų suvokiu kaip „hibridą“, kuris yra dievo ir gyvūno junginys, galintis svirti arba į vieną, arba į kitą pusę. Šis principas išryškėja analizuojant žmogaus sandarą, kuri sudaryta iš dvasinio sumatoriaus ir vektoriaus. Kitaip sakant, žmogus yra gyvūnas, turintis dvasingumo galimybę, jeigu atsisako gyvūninio vektoriaus, išsigyvūnina. Žmogaus sąmonėje pagrindinis gyvūniškumo požymis yra vektorinė psichologija, kurioje išskiriami fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai vektoriai, reguliuojantys jo santykį su aplinka, kitais gyvūnais ir žmonėmis. Kadangi sąmonė dvivietė ir dvipolė, apibrėžiama sąveika tarp manęs ir kito, vektorius gali būti pasisavinimo, išstūmimo arba hierarchinės konkurencijos, ir lemiamas klausimas joje yra kiek ji sugeba susimažinti, o kiek nori būti viskuo, tai yra dalinasi pasauliu su kitais ar ne. Būti viskuo reiškia savo pasaulyje jaustis tarsi Dievu, kuris yra išorinio pasaulio valdovas ir šeimininkas turintis teisę į neribotą laisvę, jokių ribų nebuvimą. Tokia sąmonė vadinama „begaline“.

Tačiau galimas ir kitas dieviškumo supratimas, kuris yra ne gyvūninis apeksizmas (apex. lot – viršūnė), o išsigyvūninimas, visų gyvūninių vektorių pašalinimas. Norint tapti dvasiniu žmogumi, reikia atsisakyti savo vektorinės asmenybės, išimti iš savo sąmonės fiziologinius, psichologinius ir socialinius vektorius, ir būti tik sumuojančia akimi, kuri surenka pasaulio vaizdą, tačiau kadangi neturi jokių poreikių, į jį neprojektuoja jokių poreikių,  norų, geismų, troškimų, nes tas vaizdas neveikia nei pozityviai, nei negatyviai, tai yra neskatina konvergencijos ar divergencijos. A. Šliogeris tokią būseną tapatino su filosofo būsena ir vadino teorine žiūra, kuri yra nesuinteresuotas daikto matymas ir mąstymas, įveikiant asmeninių ir kolektyvinių pragmatinių reikšmių luobą ir pamatant daiktą esantį savyje ir sau dievišku žvilgsniu. Tik tokioje filosofinėje būsenoje įmanomas susitikimas su pačiais daiktais, savo psichikoje neturint jokio vektorinio savinimosi arba atstūmimo protrūkio. Kitas principas yra F. Nietzsche‘ės, kuris skelbia viršžmogį ir propaguoja apeksizmo ideologiją, mąsto žmogų kaip tik labiau išsivysčiusį gyvūną, kuris pašauktas tapti žemės valdovu. Taip pat, filosofo manymu, tobulas žmogus yra neriba ir jis turi siekti sukurti dar tobulesnį gyvūną, kuris turi ateiti istorijos pabaigoje, žmogui pasiekus išsivystymo ribą. Pagal filognoziją, atrodytų, tai yra baltasis drakonas, turintis tobulą sąmonę, suvokiančią visą realybę. Tačiau tai ne toks paprastas klausimas, ar baltojo drakono civilizacija yra tik nyčiško apeksizmo variantas, ar ji daugiau orientuojasi į dvasinį žmogų, kuris atsisako savo gyvūninio vektoriaus ir išsigyvūnina pilnu išsigyvūninimu.

Juodasis drakonas filognozijoje suvokiamas kaip savo gyvūniškumo apribojimo nuostata, kurioje transcendentinė būtis imanentizuojama ir paverčiama vidinio pasaulio simboliu, reprezentuojančiu anapusinę dievišką realybę. Tačiau norint su šia realybe susisaistyti, reikia savyje paneigti gyvūninį žmogų, apriboti pragmatinius poreikius, vartotojo sąmonę ir sukūrus tokią šventą ir neliečiamą vietą gamtoje, vadinama „šventykla“, sukurti sąveikos su metafizine realybe terpę, kur žmogaus sąveika su pasauliu yra ne gyvūninė, bet dvasinė. Kadangi viso pasaulio šventu padaryti neįmanoma, nes tada žmogus neišgyventų, tokios vietos yra ribotos teritorijos, turinčios išskirtinę religinę prasmę, kur žmogus „sudievėja“ išsigyvūnindamas. Toks šventumo principas gali būti nukreiptas ne tik į išorę, į gamtą arba garbinimo objektą, bet ir į save, šventu paverčiant patį žmogų, padarant jį antigyvūniniu, arba dvasiniu. Tai būdinga budizmui, krikščionybei arba islamui, kur sudvasinama žmogiška gamta, o ne išorinis objektas. Tam reikia laikytis griežtų asketinių reikalavimų, riboti savo vektorinę psichologiją, nejausti jokių emocijų, neturėti norų ar troškimų, nesvarbu ar kultūrinių, ar fiziologinių. Šis gyvūniškumo apribojimas buvo griežtai kritikuojamas F. Nietzsche‘ės, kuris laikėsi vitalistinio apeksizmo požiūrio, ir manė, kad toks žmogaus sudvasinimas yra žmogaus išsigimimas ir savo tikros paskirties užmiršimas – tapti viršžmogiu, suvokiamu kaip supergyvūnas, ir atsistoti į Dievo vietą.

Belieka išspręsti klausimą, ar filognozija yra sekimas F. Nietzsche‘ės ar A. Šliogerio linija? Tai yra ar baltasis drakonas, išsivystantis iš juodojo drakono, yra šliogeriškas teoras, norintis matyti viską, bet turintis būti apribojęs savo gyvūniškumą, ar nyčiškas apeksas, pasiekęs aukštesnę biologinės evoliucijos pakopą ir turintis pilną gyvūninių vektorių kompleksą, iš kurių ryškiausias yra valia viešpatauti? Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra baltasis drakonas. Tai sąmonė turinti drakono akį kurios R-kompleksas yra R1000, ir kuris pasiekęs tobulo žinojimo būklę. Tad vien toks apibrėžimas reiškia, kad tai daugiau informacinė, o ne biologinė būsena. Visas klausimas į kokią psichiką ši R-komplekso informacija įdedama, nes dieviškas žinojimas gali atsidurti bet kokioje sąmonėje, net pačio žemiausio rango. Aišku, principas ne visai toks, nes pagal apibrėžimą, šį žinojimą būtybė susikurti turi pati, o tam reikalingas milžiniškas šuolis išsivystyme, tačiau iš principo žinojimą galima ir perimti. Tada žinių panaudojimas gali įgyti netinkamas formas, nes žemo išsivystymo sąmonė nesuvokia moralinių principų būtinumo ir savo laisvėje veikia be jokių stabdžių, jeigu tik turi pakankamai galios. Todėl, neapribojus gyvūniškų konvergencijų ir divergencijų, šios žinios gali įgauti labai pavojingas formas. Pavyzdžiui, nacionalsocialistai norėjo, kad toks žinojimas būtų diegiamas į genetinius apeksus, kuriuos jie vadino arijais, kad jie taptų viešpataujančia rase Žemėje. Baltojo drakono programa vystoma filognozijoje tikrai ne toks principas. Tam, kad žinojimas tinkamai tarnautų žmonijai, reikalingas apsiribojimas, saiko nuostata, atsisakymas begalybės ideologijos, savo ontologinės hologramos padalinimas į dvi dalis, kuriose „apeksas“ nėra viskas ir jo galvoje vietos lieka taip pat ir Kitam. Priešingu atveju toks gyvūninis išsiaukštinimas reikš konvergencijoje – vergovę, o divergencijoje – visų nereikalingų rūšių ir individų holokaustą.

Tai reiškia, kad filognozijoje dieviškumą suvokiu kaip dvasingumą, kaip sumatoriu, kuris tik mato, mąsto ir neturi jokio troškimo, pasaulį priimdamas tokį, koks jis yra, nenorėdamas į jį įvesti savo intervencinės valios. Tai, kas vyksta materijoje ir biologijoje – turi savo įgimtus dėsnius, kurie veikia savaime ir kuriems nereikalingas joks reguliavimas ar valdymas. Pasauliui, prižiūrėti nereikalinga jokia kibernetinė mašina, kuri kontroliuotų objektų laisvas trajektorijas, kreiptų jas kažkokios aukštesnės valios brėžiama kryptimi. Todėl aukščiausią žiūros tašką, vadinamą absoliutu, suprantu ne kaip kosminio supergyvūno valią / vektorių, bet kaip dieviško žiūrėjimo tašką, kuris nei iš pasaulio, nei iš žmogaus nieko nereikalauja ir nenori, tik linksta kaip visažinis prie absoliučios tiesos, o melą laiko apribojimu ir netobulumu. Tad ir žmogus, siekiantis susidievinti, jis turi to siekti ne biologiniu būdu, kaip norėjo F. Nietzsche‘ė, propagavęs apeksizmą, paskui perimtą nacionalsocialistų, kurie pasirodė nevykusiais arijais, sutriuškintais „atsilikusių“ planetos rasių / tautų. Tai reiškia, kad viena yra norėti, o visai kita būti iš tikro tobulu. Taip pat reikia neužmiršti, ką tai reiškia, ar neribotas galias, ribų nematančią begalybę ar dvasinę būtį, kurioje pasiekta išgyvūninta sąmonė, neturinti savyje jokių norų ir troškimų, nekurianti vaizdo atžvilgiu jokių žemo lygio vektorių, rodančių žmogaus netobulumą: pririštumą prie savo kūno poreikių, prie pasaulio ir savo psichikos, kuriuose turi kurti išgyvenimo strategijas, tenkinti savo poreikius, ieškoti priemonių padedančių plėsti galią ir veiklos mastą. Todėl baltojo drakono „galią“ galima interpretuoti dvejopai: kaip poreikių tenkinimo galingų techninių ir natūralių priemonių sukūrimą arba poreikių sumažinimą ir išnykimą, augimą šventumo link, dvasinę nepriklausomybę nei nuo savęs, nei nuo pasaulio.

Ką tiksliai reiškia „baltasis drakonas“ ateityje dar bus patikslina. O čia siūlau tik pagalvoti, kiek tobulumas filognozijoje susijęs su apeksizmo ideologija, o kiek su šliogeriška filosofo kaip teoro koncepcija.

• dievo bažnyčia