Įprasta F. Nietzsche‘ę laikyti vienu aršiausių antimetafizikų, tikėjimą anapusiniu pasauliu laikiusių didžiausia kvailyste ir klaida. Metafizinis pasaulis, viena kurio formų buvo I. Kanto „daiktas savaime“, „Dievukų saulėlydyje“ (1888) buvo paskelbtas didžiąja proto klaida, įtvirtinančia dekadentinę vertybę, priešiška gyvybei ir gyvenimui. Šis tikėjimas jam atrodė gyvybinio instinkto išsigimimu, dėl kurio buvo steigiamos gyvenimui priešiškos vertybės, trukdančio žmonių rūšiai pasiekti išsiaukštinimą, visą energiją nukreipiant į iliuzinį anapus, kai visa gyvenimo vertė, filosofo manymu, yra šiapus. Mano vertinimu, šis F. Nietzsche‘ės požiūris šiais laikais yra ganėtinai pasenęs, ir neatitinka teisingo bei tikro metafizikos aiškinimo. Kodėl taip yra – pateikta filognozijos teorijoje, kuri laiko, kad „šis pasaulis“ tėra biologinė holograma, kai F. Nietzsche‘ė norėjo juslinę realybę paskelbti galutine tikrove, už kurios neturi nieko būti ieškoma, o jeigu ir steigiamos anapusinių vertybių imitacijos, tai ne kaip atskleista tiesa, bet kaip gyvybinio proceso organizavimo priemonė, kuri skirta valdyti žmonių sąmones. Jeigu šis procesas kyla iš „sveikos“ prigimties, pasak mąstytojo, įvedamos gyvenimą kuriančios vertybės, kurios atlieka teigiamą funkciją biologinėje rūšyje, ir to valios viešpatauti sistemoje visiškai pakanka.

Kad sątvaro „pasaulis“ yra tik biologinė holograma mūsų laikais seniai įrodyta, o populiaria forma tuo įsitikinti galima užsidėjus virtualios realybės akinius, kurie imituoja pasaulį vien mėgdžiojant į akį patenkančius signalus. Kitaip sakant, kokie signalai patenka – natūralūs arba dirbtiniai – tokia ontologinė holograma ir sukuriama smegenų. Kadangi F. Nietzsche‘ė gyveno devynioliktame šimtmetyje, kuris buvo tik pradžia naujos technologinės eros, įsibėgėjusios tik dvidešimtame amžiuje, jis to nežinojo ir nesuprato, o jo įsitikinimai ir vertinimai buvo nemažiau klaidingi, negu jo kritikuotos religinės „iliuzijos ir kliedesiai“, niekaip nesuderinami su „patyrimo faktais“. Vadinasi tai, kad metafizinis pasaulis neegzistuoja ir turi būti neįdomi filosofijos tema, tebuvo klaidinga nuomonė, kuri jo filosofijai prideda didelį trūkumą, nepaisant ir daugybės taiklių įžvalgų. Įsitikinimas, kad tiesos nėra yra klaidingas, nes tiesa sutampa su tikra realybe. Tarus, kad žmogaus sąmonė nėra tikra realybė, klausimas ar tiesa „pasiekiama“ žmogui, kaip ją įgyti. Jeigu žmogus nėra tiesa, nes jis nėra absoliuti tikrovė, ji turėtų būti anapus jo, tikrame, metafiziniame pasaulyje. Tai, ką iš jo padaro žmogus yra tik susilpninta, schematizuota ir idealizuota jo versija, kur viena idealizavimo iki juslinės formos vieta yra juslumas, o kita – abstraktus mąstymas. Tad fenomenologiškai – juslumas, arba iliuzija, artimesnė, o logiškai artimesnis „tikrasis pasaulis“. Tikėti patyrimo įspūdžiu labiau negu proto logika šiais laikais nėra toks įdomus pasirinkimas. Kodėl ne, paaiškinta aukščiau.

Tai, ką F. Nietzsche‘ė kritikavo buvo vadinamoji fantazijų metafizika, būdinga religinei pasaulėžiūrai. Kadangi ji yra pagrindinė istorinė metafizikos forma, filosofo kritika gali atrodyti pagrįsta ir teisinga. Tačiau kai apie metafiziką filognozijoje kalbu aš, turiu omenyje faktų metafiziką, kuri yra tikras pasaulis. Gali kilti klausimas kuo šios metafizikos skiriasi, ir kaip vieną nuo kitos atskirti. Juk tai, kas yra anapus, visiems laikams yra nepasiekiama tiesioginiam patyrimui. Čia turime prisiminti filognozijoje propaguojamą loginį modelį, pasak kurio yra absoliuti, arba holoplastinė, realybė (HR) ir sumatoriaus, arba sąmonės, realybė (SR). Faktų metafizika būtų ta, kurioje SR = HR, o fantazijų metafizika būtų ta, kurioje SR ≠ HR. Kadangi sumatoriaus priekinėje sąmonėje esantis pasaulis yra atverta transcendencija, šioje vietoje anapus ir šiapus – sutampa. Jeigu imsime grynąjį mąstymą arba grynąjį protą, idėjos gali būti „empirinės“, tada jos susijusios su faktine tikrove, ir gali būti idealios – tada jos nesusijusios su faktine tikrove. Vadinasi, empirinio mąstymo objektas yra imanentinė transcendencija, todėl jis faktinė, faktų vieta, tačiau anapus yra ir „transcendentinė transcendencija“, kuri neimanentizuojama. Būtent ji ir yra fantazijų metafizikos objektas, kuris nepasiekiamas tiesioginiam patyrimui, todėl užpildomas „žmogiškomis, pernelyg žmogiškomis“ iliuzijomis. Transcendentinės transcendencijos neįmanoma patirti jusliškai, tačiau įmanoma mąstyti protu. Anksčiau tai būdavo daroma nekritiškai, neturint priemonių ir metodų, tačiau atsiradus mokslui, ir peržengus vien minčių ir sąvokų sferą, buvo išmokta su šia realybe sąveikauti ir atrasti, kas ji yra ne tik fantazuojant, bet ir iš tikro suprantant.

Kaip tai vyksta pamatyti galima prisiminus žmogaus sandarą, kuri yra išorinė ir vidinė. Išorinis žmogus yra holoplastinis, gyvenantis holoplastinėje realybėje ir tiesiogiai su ja sąveikaujantis. Vidinė realybė yra tik sumatoriaus reprezentacija, kurioje imituojamas ir pasaulis, esantis aplink žmogų, ir jo kūnas. Tad mąstoma viduje, o veikiama išorėje. Todėl tai, kas sukuriama veiksmu išorinėje dalyje veikia tiek imanentinę transcendenciją (IT), tiek transcendentinę transcendenciją (TT). Moksle, valdomu būdu, išmokta tiek kontroliuoti visas poveikio sąlygas, kad įmanoma sukurti norimą poveikį TT anapusybėje ir pagal tai, kaip ji jusliškai arba techniškai atveriama suprasti kaip ji veikia. Tokiu būdu, kai SR pradeda sutapti su TT, gaunama faktų metafizika ne tik atvertoje, bet ir užvertoje dalyje. O tai įrodoma tikslinėmis manipuliacijomis kuriant technologijas. Jų veiksmingumas ir yra tas kriterijus, leidžiantis vertinti, kad turima ne tik fantazija, bet ir efektyvumo reikalavimus atitinkantis žinojimas. Po F. Nietzsche‘ės Vakarų civilizacija pasuko kaip tik šia kryptimi, ir jo fantazijų metafizikos, būdingos religiniams tikėjimams, kritika pasidarė neaktuali. Todėl, kiek filosofas kritikuoja tokią metafiziką, jis gali būti teisus, tačiau tai tik netobulas metafizikos variantas, kuris nėra tikroji metafizika. Mokslininkai įrodė, kad be defektinės metafizikos galima ir tikroji metafizika, gebanti atverti tikrą anapusinę realybę, kuri ir tampa ateities orientyru, išsikėlus anapusybės užkariavimo uždavinį.

Įvedus šią korekciją, apie „tikrąjį pasaulį“ galima kalbėti nauju būdu, kuris ir yra Baltojo drakono civilizacijos orientyras. Šioje civilizacijoje nepropaguojamas netikras žinojimas, vietoj to, žinant, kad anas pasaulis kaip holoplastinė realybė yra tikras, siekiama tikro jo atidengimo. Holoplastinės sąmonės gnozis nebūtinai turi būti fantazijų metafizika, kuri semia informaciją tik iš proto vidinių struktūrų. Dabar, kai suprantame kas yra tikroji tiesa, negalime tenkintis jos imitacijomis ir fabrikacijomis. Kadangi fantazijos veikia tik vidiniame pasaulyje, jos subliūkšta susidūrusios su realybe, tačiau kuriant metafizines technologijas, yra įmanoma patikrinti jų veiksmingumą ir efektyvumą, tad turimas kriterijus, leidžiantis tikrą žinojimą atskirti nuo netikro. Kadangi imanentinė transcendencija turi per mažą plotą, mūsų toks empirinis efektyvumas seniai netenkina, tad mes siekiama pažinti ir transcendentinę transcendenciją, žinant, kad į vidų patenka ne visa realybė. Kadangi juslumas yra rigidiškas ir biologinis, o mąstymas lankstus ir plastiškas, jis šiam uždaviniui tinka labiau, nes čia galima kurti bet kokias norimas formas tol, kol pataikoma į dešimtuką ir galima TT paskelbti atverta proto priemonėmis. Šioje kryptyje planetinė civilizacija dar tik įsibėgėja, tačiau kelių šimtmečių bėgyje turėsime tiek daug naujų, „metafizinių“ priemonių, kad šių dienų civilizacija atrodys kaip atsilikę barbarai. Filognozijoje propaguojama kryptis yra kosminė civilizacija, reikalinga išplėsti žmonijos akiratį, kad ji į paviršiaus civilizaciją galėtų pažvelgti iš šalies, iš kosminių nomadų perspektyvos. Šioje vietoje numatoma didžiausia plėtra ir žmonijos vystymosi perspektyvos.

• baltasis drakonas