Žmogaus sąmonės struktūra filognozijos požiūriu: Racionalus žvilgsnis anapus fenomenologinės patirties

1.0 Įvadas: Fenomenologijos ribų peržengimas

Fundamentalus filosofijos klausimas apie žmogaus sąmonės struktūrą ir jos pažinimo galimybes nuolat kelia naujus iššūkius mąstytojams. Viena ryškiausių XX a. pabaigos lietuvių filosofijos sistemų, kurią pateikė Arvydas Šliogeris, fenomenologinę patirtį įtvirtino kaip autentiško pažinimo horizontą, kurio peržengti neįmanoma. Šiame straipsnyje bus nagrinėjamas filognozijos požiūris – teorinė sistema, kuri ne atmeta, o praplečia ir peržengia A. Šliogerio ontologiją, pasitelkdama racionalų mąstymą kaip įrankį atverti gilesnius tikrovės sluoksnius.

A. Šliogerio filosofinės sistemos, išdėstytos jo veikale „Niekis ir Esmas“, reikšmė yra pamatinė šios analizės atspirties taškas. Jo sukurta „sątvarologija“ aprašo žmogaus patiriamą tikrovę iš vidaus, brėždama griežtą ribą ties fenomenologine patirtimi. Anot mąstytojo, bet koks bandymas žengti toliau veda į pseudotranscendencijos sritį, kuri kyla iš subjektyvios „Niekio“ gelmės ir sunaikina tikrąjį būties patyrimą.

Šio straipsnio pagrindinė tezė yra ta, kad filognozijos siūlomas racionalus metodas leidžia produktyviai peržengti A. Šliogerio nubrėžtą fenomenologinę ribą. Argumentuosime, kad ši riba yra ne pažinimo pabaiga, o veikiau vidinės patirties olos siena. Filognozija, pasitelkdama loginį postulavimą, atskleidžia gilesnę, pirmapradę tikrovės struktūrą, kurią vadina „didžiąja sieva“, ir taip pasiūlo radikaliai naują, priežastingai nuoseklesnį žmogaus sąmonės modelį.

Norint visapusiškai suprasti filognozijos indėlį, pirmiausia būtina išsamiai išanalizuoti A. Šliogerio ontologijos pagrindus ir jos metodologinius apribojimus. Tik tuomet galėsime įvertinti, kaip racionalus žvilgsnis anapus tiesioginės patirties atveria naujas pažinimo perspektyvas.

2.0 A. Šliogerio „šviesos arkos“ ontologija ir jos ribos

A. Šliogerio sątvarologija yra fundamentalus bandymas aprašyti žmogaus patirties pasaulį iš vidaus, remiantis tuo, kas atsiveria fenomenologiniam žvilgsniui. Šios koncepcijos analizė yra būtina, siekiant suvokti filognozijos siūlomą alternatyvą, kuri Šliogerio aprašytą struktūrą laiko ne galutine tikrove, o tik jos vidine projekcija.

A. Šliogerio filosofijoje išskiriami trys pagrindiniai žmogaus sąmonės sątvaro dėmenys:

• Esmas: Apibūdinamas kaip tikrų, gamtinių daiktų sritis – objektyvi, nežmogiška realybė. Šliogeriui tai yra aukščiausia tikrovė ir autentiškas žmogaus egzistencijos topos (vieta), su kuria būtina palaikyti ryšį. Tai radikalios transcendencijos polius.
• Niekis: Apibūdinamas kaip radikali imanencija, subjektyvus, vidinis išorinės žmogaus sielos komponentas. Tai yra pradinė, pamatinė žmogaus būsena, iš kurios kyla subjektyvusis patyrimas.
• Tarsi-Esmas: Apibūdinamas kaip iš vidinio subjektyvumo (Niekio) kylanti, trečiarūšė realybė. Šliogerio manymu, tai yra „Niekio falsifikatas“ – utopinė, dirbtinai sukurta terpė, kuri atitraukia žmogų nuo tikrosios būties (Esmo) ir įkalina jį iliuzijų pasaulyje.

Remdamasis šia struktūra, A. Šliogeris formuluoja pagrindinį filotopijos principą – reikalavimą grįžti prie fundamentalių esmių (Esmo) ir sąmoningai riboti Tarsi-Esmo kūrimą. Kadangi autentiškas pažinimas įmanomas tik per tiesioginę sandūrą su tikrove, fenomenologinė ontologija jam tampa riba, kurios negalima peržengti racionaliu mąstymu, nes bet koks bandymas tai daryti veda į dar didesnį atotrūkį nuo Esmo.

Būtent šią A. Šliogerio nustatytą ribą filognozija laiko ne pažinimo pabaiga, o tik „vidinės olos“ siena, kurią galima ir reikia peržengti pasitelkiant ne juslinę patirtį, o racionalų protą.

3.0 Filognozijos perspektyva: Didžioji Sieva ir Transcendentalinis Subjektas

Esminis filognozijos metodologinis posūkis yra perėjimas nuo fenomenologinio mąstymo, kuris apsiriboja patirties aprašymu, prie racionalaus postulavimo. Šis pokytis yra strategiškai svarbus, nes leidžia teoriškai sukonstruoti modelį to, kas yra anapus tiesiogiai patiriamos tikrovės. Filognozija, pratęsdama senųjų gnostikų tradiciją žvelgti į žmogų iš dieviškos perspektyvos, formuluoja visa apimančią struktūrą, kuri peržengia Šliogerio ontologijos rėmus.

Pagrindinė filognozijos formulė, apimanti ir perstruktūruojanti Šliogerio sątvarologiją, atrodo taip:

DS (TS [Niekis; Tarsi-Esmas; Esmas])

Ši formulė įveda du kertinius konceptus, kurie paaiškina vidinės patirties pasaulio kilmę:

• Didžioji Sieva (DS): Apibūdinama kaip tikroji, pirmapradė būtis arba pirminė substancija. Ji egzistuoja anapus fenomenologinės patirties olos („mažosios sievos“), todėl yra nepatiriama juslėmis. Tačiau, pasak filognozijos, jos egzistavimą galima ir būtina postuluoti logiškai, siekiant paaiškinti pačios patirties galimybę.
• Transcendentalinis Subjektas (TS): Apibūdinamas kaip nematoma struktūra, kurią kuria pati Didžioji Sieva. Būtent šis subjektas, o ne fenomenologinis „aš“, yra atsakingas už visų vidinės olos dėmenų – Niekio, Esmo ir Tarsi-Esmo – sukūrimą ir palaikymą.

Šioje perspektyvoje A. Šliogerio aprašyti sąmonės dėmenys praranda absoliučios realybės statusą. Jie nebėra fundamentalūs būties poliai, o tampa antrinėmis formomis – „struktūrinėmis-holograminėmis priemonėmis, įstatytomis į gyvūno šerdį“. Tai tėra vidinės olos būsenos, generuojamos gilesnės, nematomos struktūros.

Paaiškinus bendrą filognozijos struktūrą, dabar būtina iš naujo įvertinti kiekvieną sąmonės dėmenį per šios naujos, racionalios perspektyvos prizmę, atskleidžiant jų tikrąją prigimtį.

4.0 Sąmonės dėmenų pervertinimas filognozijos modelyje

Šiame skyriuje atliksime detalų A. Šliogerio ontologijos elementų peraiškinimą pagal filognozijos modelį. Šis pervertinimas atskleidžia, kad tai, kas fenomenologiniam žvilgsniui atrodo kaip fundamentalios būties formos, iš tiesų yra dinamiški procesai, kylantys iš gilesnės, transcendentinės struktūros.

• Niekis kaip nulinė būsena: Filognozijos požiūriu, Niekis nėra absoliutus niekas. Tai tėra „nulinė transcendentalinio subjekto būsena“ – pasyvi sąmonės forma, ramybės polius, fenomenologiškai pasireiškiantis kaip miegas. Tačiau ši būsena yra kur kas gilesnė nei paprastas nebuvimas. Tai „pradinė fazė gyvūno sąmonėje“, „žmogaus pirmapradis fundamentas“ ir „giliausia žmogaus savastis“. Teigti, kad pats transcendentalinis subjektas yra Niekis, būtų loginis prieštaravimas, nes kažkas turi egzistuoti, kad galėtų patirti nulinę būseną. Taigi, Niekis yra ne būties nebuvimas, o pamatinė, pirmapradė sąmonės ramybės sąlyga.
• Esmas kaip transcendencijos projekcija: Čia filognozija atskleidžia fundamentalų fenomenologijos apribojimą: Esmas, kurį Šliogeris laiko pačia pirmine būtimi, tėra iš jos kylanti antrinė projekcija. Filognozijos modelyje tai yra iš anapus, iš Didžiosios Sievos srities, surenkamų signalų sintezė. Esmas yra tikrasis pasaulis, tačiau ne pats savaime, o tik kaip atspindys vidinėje oloje, kurį „signalų sintezėje“ sukuria ir sujungia „išorinis žmogus“ – transcendentalinio subjekto dalis, atsakinga už sąveiką su išoriniais signalais. Tai yra Didžiosios Sievos realybės holograma, o ne pati realybė.
• Tarsi-Esmas kaip transcendentalinio subjekto produktas: Filognozija radikaliai perinterpretuoja ir Tarsi-Esmo prigimtį. Atmetama A. Šliogerio idėja, esą tai yra „Niekio falsifikatas“. Vietoj to, argumentuojama, kad šis vidinis informacinis srautas kyla ne iš pasyvios Niekio būsenos, o tiesiogiai iš transcendentalinio subjekto, kai šis paneigia savo nulinę būseną. Identifikuodama Transcendentalinį Subjektą, o ne Niekį, kaip Tarsi-Esmo šaltinį, filognozija išsprendžia fenomenologinį paradoksą, kaip aktyvi, kurianti jėga gali kilti iš pasyvios „niekio“ būsenos, ir taip pateikia nuoseklesnį sąmonės priežastinį modelį. Ši sąveika tarp žmogaus ir pasaulio veikia „kognityvinio rato principu“: „išorinė dalis įsiurbiama į vidų, o paskui vidus išstumiamas į išorę, taip sukuriant pagrindinį sątvaro procesą – generuoti informaciją gnostinėje sintezėje“. Taigi, Tarsi-Esmas yra ne Niekio, o paties transcendentalinio žmogaus produktas.

Apibendrinant galima teigti, kad visi trys dėmenys – Niekis, Esmas ir Tarsi-Esmas – kurie fenomenologiniam žvilgsniui atrodo kaip absoliutūs ir pamatiniai, iš tiesų yra tik dinamiško informacijos generavimo proceso dalys. Šis procesas vyksta transcendentaliniame subjekte, o jo rezultatai atsiveria žmogaus patirties lauke. Šis pervertinimas leidžia visą žmogaus patiriamą tikrovę konceptualizuoti kaip sudėtingą, bet galiausiai antrinę struktūrą – „vidinę olą“.

5.0 Išvados: Pažinimo kelias anapus vidinės olos

Šios analizės sintezė veda prie esminės išvados: A. Šliogerio aprašytas pasaulis, jo „šviesos arkos“ ontologija, nėra pirmapradė būtis. Tai yra „vidinė ola“ – sudėtinga, dinamiška, tačiau galiausiai antrinė, trečiarūšė holograma. Tikroji, pirmapradė būtis – Didžioji Sieva – egzistuoja anapus šios olos ir tiesiogiai juslėmis nėra pasiekiama.

Šiame kontekste pažinimas, pasak filognozijos, tampa pagrindine ir prasmingiausia žmogaus veikla. Jo tikslas – ne tiesiog gyventi vidinėje oloje, bet nuolat siekti priartėti prie pirmapradės būties, metodiškai įveikiant vidines, struktūriškai determinuotas iliuzijas. Kadangi fenomenologinė patirtis tėra pradinis žingsnis, šiam tikslui pasiekti ji yra nepakankama.

Būtent čia išryškėja racionalaus proto, o ne vien fenomenologinės patirties, būtinybė. Racionalus protas leidžia pamatyti transcendenciją pačioje vidinėje projekcijoje – atpažinti Esme Didžiosios Sievos atspindį, o Niekio ir Tarsi-Esmo dinamikoje – transcendentalinio subjekto veikimą. Tai suteikia galimybę teoriškai peržengti patirties rėmus ir mąstyti apie tai, kas slypi už jų.

Galiausiai, norint pasiekti giliausią įmanomą pažinimą, būtina abiejų principų sintezė. Tiek A. Šliogerio fenomenologinis įsigilinimas į patirties struktūras, tiek senųjų gnostikų tradiciją tęsiantis filognozijos racionalus žvilgsnis iš anapus yra vienodai svarbūs. Tik sujungus šiuos du požiūrius – vidinį patyrimą ir išorinę refleksiją – galima pasiekti „aukščiausią žinojimo lygį, įmanomą juodojo drakono sąmonei“.

• Šliogeris