Kadangi pasiektas „Baltojo drakono“ tomas, pats laikas parodyti, kokia mano ezoterinės filognozijos visuma, apimanti visą holoplastinio žmogaus egzistencijos ciklą, į kurį įeina tiek šiapusinė mažoji kelionė, tiek anapusinė didžioji kelionė, atskleidžiant pilną gyvybės modelį. Kol nepasiekta baltojo drakono sąmonė, šis modelis tik spekuliatyvus, tačiau argumentai, kuriais jis pagrįstas, manau, pakankamai svarūs. Kaip parodyta tolesniame paveiksle, žmogaus egzistencija sukasi ratu, iš didžiosios kelionės pereinant į mažąją, ir iš mažosios – į didžiąją. Perėjimo taškai yra gimimas ir mirtis, kurių metu žmogaus būtis transformuojasi, virstant arba gyvūnu, žemutinėje karalystėje, arba dievūnu, aukštutinėje karalystėje. Tai gerai matosi minėtame paveiksle, kur viršutinė dalis yra dievūno sąmonė, susiliejanti su Absoliutu, pilnai išsikūnijusi ir išsiolinusi. Apatinė dalis rodo gyvūną, kuris susiliejęs su rūšies substancija, kurioje užauga individualus kūnas, suteikiantis pagrindą individualiai gyvūninei egzistencijai, rūšies substrate.

Toliau paveikslo logiką panagrinėsime detaliau:

Centrinė dalis jau buvo aprašyta, o dabar galima apžvelgti visumą, kurioje susijungia dvi pagrindinės perspektyvos, pažymėtos kaip koordinačių ašys. Viena jų rodo kryptį į mito sferą, kurioje judama iš žemutinės karalystės į aukštutinę, Absoliuto kryptimi. Tai pagrindinis modelio principas, kuris žmogų supranta kaip dvasinę būtybę, kuri gali būti įsikūnijusi, tada ji gyvūninėje fazėje, ir išsikūnijusi, tada ji dievūno fazėje. Mito perspektyvoje domimasi tik dvasiniu žmogaus aspektu, fizinio jo apvalkalo nelaikant svarbiu, todėl tai daugiau būdinga religiniam principui, kur religija dar metafizinė ir antiistorinė, siekianti individualaus „išganymo“. Šis pasaulis nelaikomas svarbiu, tik vieta charakterio išbandymui ir principų patikrinimui, kuriame viskas praeina, laikina, ir gyvenimui pasibaigus einama į anapusinę būtį, kuri yra tikras gyvenimas, Absoliuto artumoje, arba net dvasiniame susiliejime su juo. Tačiau gali kilti klausimas, kam tada ši apribota gyvūninė būsena iš viso reikalinga ir kam žemutinė karalystė sukurta, kuri egzistuoja kaip sumatorius, dirbtinai įdėtas į gyvūnį kevalą. Galima bandyti atsakyti remiantis Biblijos mitu, kad tai „bausmė“ už žmogaus nepaklusnumą, o galima laikyti, kad tai nežinoma paslaptis, kuri atsiskleis kiekvienam individualiai tik perėjus mirties slenkstį. Aš ezoterinės filognozijos rėmuose laikau, kad atsakymas į šį klausimą nežinomas, ir gyvūninės egzistencijos paslaptis žmonijai neatskleista.

Kita perspektyva yra istorinė, kuri yra laiko tiesė žemutinėje karalystėje, kurioje valdo žmogiškas rūšies susbtratas, į kurį įsikūnija dvasinė egzistencija, pereinant gimimo slenkstį. Kaip tai vyksta bandžiau aprašyti ląstelito kibernetinės materijos ir mantijos simbiozės modeliu, kur ląstelitui vystantis ir augant, dvasinė mantija įauga į kūno struktūrą, tapdama individualiu asmeniu, gyvenančiu individualioje sumatoriaus realybėje, kuri tampa jo tikru pasauliu, kuriame jis turi vykdyti gyvūninę rūšies programą. Istorijos priešaušryje žmogaus egzistencija buvo paprasta, gyvūninė, tačiau kaupiantis informacijai ir techniniams išradimams, pamažu vystėsi kultūra ir civilizacija, kuri tapo savotišku gyvenimo tikslu kiekvienam žmogui, kuris tariama, į šį pasaulį ateina dirbti civilizacijos vystymo labui, ir gyvenimas joje, atsiskyrus nuo mitinio dėmens, tampa pats sau tikslu. Šios dvi perspektyvos viena su kita konkuruoja, civilizacijai pasukant tai religinio mito kryptimi, kur anapusinė egzistencija tampa svarbesnė už šį pasaulį, tačiau yra laikotarpiai, kai svarbesne tampa sekuliari istorija, kuri praranda metafizinį dėmenį, ir užsidaro sekuliarios civilizacijos iliuzijoje, kurioje dominuoja kultūra, pramogos, darbas, turintis prasmę tik kaip istorijos vystymo priemonė. Pirmas principas yra individualus, atsijęs nuo genealoginio plano, o antras socialinis, susijęs su giminių vystymu ir biologine rūšies teleologija. Ir tik kraštutinėse formose pastaroji civilizacija individualizuojasi ir paskęsta vartojimo ir pramogų siautulyje.

Paveiksle matome, kad žmogus dievūnu tampa pereidamas ne tik iš mažosios kelionės į didžiąją, bet ir istorijos procese, kuriame remiantis rūšies evoliucija, vystant fizinį kūną, manoma, žmogus gali pakilti iki tokio aukšto išsivystymo lygio, kad jis pasiekia ne metafizinę, bet biologinę dievūno būklę. Šios teorijos šalininku buvo F. Nietzsche‘ė, kurio manymu tai turi tapti pagrindiniu civilizacijos istorijos tikslu – sukurti biologinį viršžmogį, kuris sėkmingų genetinių kombinacijų dėka prilygtų dievui, ir žmonija biologinės evoliucijos keliu taptų dievų civilizacija. F. Nietzsche‘ė manė, kad vystytis pirmiausiai turi kūnas, tačiau pagal mano baltojo drakono teoriją, vystoma turi būti sąmonė, kuri yra substancijos ir signalų sintezė, sumuojanti ontologinę aplinkos hologramą; ir žmogaus išsivystymas priklauso ne tiek nuo fizinių gebėjimų, kiek nuo to, koks procentas holoplastinės realybės sumuojamas gyvame organizme. Sumuojant visą realybę, būtų galima savo sąmonėje atverti dievišką sievą, ir turėti tokį aukštą žinojimo (gnosis) išsivystymą, kad remiantis juo žmogus taptų biologiniu viršžmogiu. Tačiau šiam procesui, F. Nietzsche‘ės manymu trukdo metafizinė orientacija į mitą, kuri yra konkurencinė tapimo dievūnu sistema. Filosofas ją kritikuoja todėl, kad šis sistema tik tikima ir jos žinojimas nepatikimas, o tikras pasaulis yra žemutinės karalystės ola, tad dievūnas turi būti vystomas joje, kaip vis labiau tobulėjantis biologinis organizmas, kuris istorijos pabaigoje turi galimybę (tikima) tapti tikru Dievu. Todėl jis kovojo prieš krikščionybę, kaip trukdį pasiekti šį tikslą ir norėjo, kad civilizacijos tikslu taptų biologinio dievūno kūrimas. Kokios tam priemonės, F. Nietzsche‘ė neatskleidė, tačiau siekė, kad ateities filosofai sukurtų tokias sėkmingas civilizacijos kultūrines priemones, kad jos taptu galingu žmonijos tobulėjimo katalizatoriumi.

Viena iš pagrindinių priemonių, pasak F. Nietzsche‘ės galėtų būti kova, konkurencija, kurioje išryškėtų nugalėtojai ir pralaimėtojai ir tai būtų, pagrindinis natūralios atrankos principas. Dėl to jis neigiamai pasisakėt prieš moralę, kuri stabdo šią kovą ir todėl rūšis ne stiprėja, bet silpnėja, gelbėjant žmones, kurie turi žūti, leidžiant jiems pratęsti savo giminę. Dėl to jis buvo labai kritiškas katalikų bažnyčios atžvilgiu, nes ji yra rūšies vystymosi stabdis, kuris dievūno siekia ne biologinės konkurencijos priemonėmis, bet orientacija į anapusinį pasaulį, kuriame žmogus, tikima, dievūnu tampa „natūraliai“. Iš to ir kyla, vadinamasis F. Nietzsche‘ės imoralizmas ir priešiškumas teologiniam moralės principui. Filognozijoje šio principo nepriimu, ir laikau, kad atrankos modeliai gali būti ir humaniškesni, kai sprendžiama, kas vertas ateities, o kas ne, ne individualioje psichikoje, bet gamtiniuose biologinės rūšies dėsniuose, kurie yra anapus žmogiškos psichologijos, nes ji vertina neteisingai, neturi holoplastinio žinojimo ir teisingai nemato, kas turi išlikti, o kas žūti. Todėl tie istoriniai pavyzdžiai, kai teisėju norėjo tapti žmogus arba kolektyvas, manau yra klaidinga šios nyčiškos idėjos realizacija, nes sprendžia ne žmogus, ne žmonija, bet gamta, kuri yra anapus žmogiškų psichologinių kaprizų. Manau, kad šis principas neturi priklausyti ne tik nuo individualios ar kolektyvinės valios, bet ir nuo kultūros, nes joje atsispindi tos pačios žmogiškos psichikos iliuzijos, kurios tampa kultūros normomis, ir vykdo natūralią selekciją neteisingu keliu. Nors F. Nietzsche‘ė ir svajojo apie civilizaciją kurios informacinės struktūros būtų palankios žmogaus evoliucijai, ypač per genijų kultą, mano manymu, tai yra per daug rizikingas principas, nes žmogus nežino visos tikrovės gelmės ir jam teisingai vertinti ir rinkti vertus ateities būtų per daug rizikinga. Dėl to, manau, kad nors filosofo idėja yra gera, ji remiasi tikėjimu, kad įmanoma biologiniame substrate sukurti dievūną, o tai neįrodyta. Taip pat, žmogus turi per mažą protą, kad galėtų vykdyti selekciją, todėl atiduodant šį procesą žmogaus valiai, vystymasis pasiklysta žmogiškose iliuzijose ir savivalėje. Todėl kol kas šį klausimą laikau atviru ir neatsakytu, nes nėra išrasta priemonių, kaip evoliuciją sėkmingai ir teisingai paskatinti.

• baltasis drakonas