Psichotroniniai ekranai

Pasauliai kaip sluoksniai

Naujausias žmogaus realybės aprašymo laimėjimas yra U formos sluoksnių junginys, paaiškinantis skirtingus pasaulius, kuriuose galioja pamatiniai fizikos žinomi ir nežinomi dėsniai. Pagrindinis, labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinis pasaulis, kurį aprašo „Standartinis Modelis“, turintis a) materijos kvantus, grupuojamus į leptonus ir kvarkus ir b) jėgos laukų kvantus, kurie sukuria tarp jų jėgas. Masė pagal šią teoriją taip pat yra potencialinė jėga, kuri materijos sankaupą patalpina į potencialinį lauką, kuris priešinasi kinetinė jėgos vektoriaus poveikiui, t. y., tą jėgą silpnina, sukurdamas atoveiksmį. Atoveiksmis reiškia, kad kieto kūno sankaupą sunku išjudinti iš vietos arba jeigu ji juda – sustabdyti.

Tai aprašo pirmą transcendencijos sluoksnį, kuris žinomas eksperimentiškai, nes su juo betarpiškai sąveikauja žmogaus kūnas ir sąmonė. Tačiau tiesiogiai net pirmas sluoksnis suvokimui neduotas ir mes jį patiriame tik pagal fenomenologiniame burbule esančias reprezentacijas. Aišku, vidinė realybė – mąstymas ir pasaulis – ir pirmas sluoksnis yra kaip dvi medalio pusės, nes visos realybių teorijos remiasi prielaida, kad tarp jų yra bent apytikslis atitikimas. Jeigu jo nebūtų, tiesos sąvoka neturėtų jokios referencijos ir mes nežinotume kas ir koks iš tikro yra išorinis pasaulis, o vidinė fenomenologija būtų kaip sapnas. Bet tai, kad įmanoma bent apytikslė tiesa rodo teorijų veiksmingumas ir galimybė jas pritaikyti praktiškai.

Ankstesniame įraše aprašiau, kad sąmonė gali būti aiškinama naudojant du principus: esą ji yra pirmo sluoksnio ypatingas atsišakojimas, kurio vidinę sandarą ir veikimo dėsnius aiškina pirmo sluoksnio kibernetikos ir neuro-informatikos teorijos. Tam atseit nereikia jokių aukštesnių „dvasinių“ realybių; o „Standartinis Modelis“ gali paaiškinti viską. Kita galimybė – naudoti išorinį sluoksnį, apgaubiantį minėtus vidinius pasaulius taip pat U formos konfigūracija. Šį sluoksnį aš vadinu gnostiniu sluoksniu, kuris atsakingas už visas dvasines realybes, tokias kaip sąmonė, mąstymas, protas, atmintis, asmenybė ir t.t. Tai nėra didelė inovacija, nes čia naudojamasi paprasčiausia analogija, tik laukai ir kvantai papildomi naujomis, psichiniam pasauliui kurti reikalingomis savybėmis. Fenomenologinis burbulas, pagal šią koncepciją nėra pirmo sluoksnio atauga, bet kyla naujoje „išorinėje realybėje“, kuri su vidiniu kūnų pasauliu sąveikauja per informacijos perkėlimo mechanizmus.

Toks mąstymas – visai logiškas, nes iš „Standartinio modelio“ išvesti fenomenologinį pasaulį neįmanoma – jį būtina papildyti. Naujas savybes galima priskirti pirmam fiziniam sluoksniui arba galima laikyti, kad jos priklauso atskiram, „gilesniam“ pasauliui. Ezoterikoje tokie papildomi sluoksniai vadinami „subtiliaisiais pasauliais“. Tokių sluoksnių gali būti labai daug, bet juos tirti sudėtinga todėl, kad su jais nėra jokios fizinės sąveikos, nei organizmo receptoriais, nei matavimo prietaisais. Tačiau visai įmanoma įsivaizduoti, kad kiti pasauliai, iš priešingos pusės gali fiziniam sluoksniui daryti poveikį.

Kaip yra iš tikro, šiuo metu – nežinoma. Tačiau bent dvisluoksnė sąranga visai reali, nes su jais įmanoma jeigu ne technologinė, tai bent biologinė sąveika. Apie gnostinį sluoksnį žinome todėl, kad esame sąmonė, arba gnostinio lauko vietinė struktūra; apie fizinį sluoksnį irgi žinome todėl, kad esame ir kūnas, nors tiesiogiai susiduriame tik su jo reprezentacija sąmonėje.

Jeigu ši schema teisinga, tai iš jos galima nustatyti ir įmanomas pažinimo perspektyvas. Viena perspektyva yra iš vidaus į išorę – tai yra empirinis fenomenologinis kelias, kurį naudoja visi šiuolaikiniai empiriniai mokslai, pradedantys nuo konkretaus fenomeno, fizinės sistemos, ir patyrimo rinkimo naudojant eksperimentus. Šitaip, iš vidaus galima plėstis tol, kol bus aprėpta visa transcendencija iki paties Šaltinio. Tačiau čia susiduriama su problemomis, nes pažinti įmanoma tik tai, ką galima paversti patyrimu, pagal principą – nėra patyrimo, nėra pažinimo. Tai reiškia, kad iš modelių iškrinta labai svarbūs realybės sluoksniai. Be „kūno“ principo įmanomas ir „dvasios“ principas, kuris gali būti vadinamas metafiziniu racionalistiniu, pagal kurį, patyrimas nėra vienintelis pažinimo šaltinis. Kitas šaltinis yra žmogaus protas ir pagrindinis metodas, vadinamas kontinuumų analize. Pagal jį, viskas susiveda į kontinuumų transformacijas, kurias galima tirti eksperimentiškai, o galima ir naudojant teorinę vaizduotę. Čia, aišku, yra I. Kanto problema, kuris ją išsprendė teorinės vaizduotės nenaudai. Tačiau galima rasti argumentų ir priešingai išvadai. Vieną iš jų pateikiau aš.

Paskutinė šio skirsnio pastaba yra apie „fenomenologinį fundamentalizmą“. Jis kyla iš Kanto teorijos, kuris sugriovė metafizines spekuliacijas ir vienintele tirtina sritimi pavertė empirinį pasaulį. Žinojimą kuria juslė, o protas tik „kuria pasakas“ arba „falsifikuoja Niekį“ ir joks proveržis anapus – esą neįmanomas. Tačiau tai netiesa ir tai parodo visa naujausia fizikos teorija. Turime elektroninius mikroskopus, dalelių greitintuvus, įvairius matavimo prietaisus, kurie parodo, kad anapus nėra Niekis, nes niekį galima materializuoti. Norima pavaizduoti, kad brautis į gelmę „draudžiama“, bet pažiūrėkime kas tas draudėjas yra – tik institucinis „specialistas“, įsivaizduojantis, kad turi teisę spręsti už visus kitus.

„Ekrano“ teorija

Kaip sukuriamas fenomenologinis pasaulis neuro-informatikoje aiškinama „ekrano“ mechanizmu. Ekranas yra tas būdas, kuriuo sujungiamos dvi realybės naudojant sąsajos idėją. Turi būti du ar daugiau sluoksnių tarp kurių atsiranda sąveika. Ta sąveika ir yra sąsajos vieta, per kurią perduodama informacija. Ši sąsaja gali būti vadinama ekranu, turinčiu dvi dalis: informacijos surinkėjus ir induktorius, per kuriuos keliauja informacija, kuri galutiniame taške virsta struktūriniais potencialais; tada tie potencialai, sąveikos būdu moduliuoja antrą ekrano dalį, kuri yra laukas, galintis interpretuoti induktorių analoginę informaciją ir paversti ją reprezentacijomis, pagal reprezentacinio lauko vidinių savybių galimybes. Taigi pirma ekrano dalis yra formuojanti, o antra – formuojama.

Sąmonės laukai, kurie apima visą psichiką ir sutelkti gnostinėje branoje, išlaiko vientisą struktūrą pagal tą patį principą kaip fiziniai laukai, tai yra, tarp kvantų veikiančiomis mikro-jėgomis. Tai yra būtina tam tikro energetinio vientisumo sąlyga. Tačiau ne čia vyksta pagrindinis procesas. Svarbiausia dalis yra gebėjimas kurti ir matyti modelius, kurie paimami iš kūniško ir dvasinio pasaulio aplinkos. Šis gebėjimas sujungiamas rodomojoje sąmonėje, kuri veikia neuro-informatikoje aprašomu principu, vadinamu jusliniais ir semantiniais ekranais. Ekranas iš esmės yra į „kvantinį kondensatą“ patalpinta elektrodų (induktorių) gardelė, kuri yra moduliavimo lauko, sukuriančio struktūrinius analoginius potencialus, sistema, perkelianti formas į dvasinę realybę. Ta gardelė veikia kaip „pikseliai“, arba taškeliai, atvaizduose kuriuos sužadinus jie sukuria elektrines aktyvumo formas, kurios yra informacijos, ateinančios iš išorės, pagrindas.

Pritaikant U formos modelius, mąstyti galima įvairiai. Gardelė dar yra kūniška realybė ir jos pagrindas yra krūviai ir jų generuojamas elektrinis laukas. Tai būtų paprastas variantas. Arba gardelė, kurią galima vadinti šablonu jau yra gnostinės branos sfera, o fizinis smegenų aktyvumas yra tik informacijos pratekėjimui reikalingas laidininkas, kurio pagrindinė paskirtis signalo išfiltravimas ir išgryninimas, kad jį lengviau būtų pritaikyti aktyviam suformavimui. Juslumas, arba kokybės, jau tikrai yra gnostiniuose laukuose. Skirtingi jutimai susikuria iš skirtingų laukų rūšių ir yra juslinės ir semantinės sąmonės pagrindas. Toliau suvokimas yra aukščiausia vidinio pasaulio aktyvumo forma, nors už jo dar yra neištirti realybės sluoksniai, atliekantys savo vaidmenį visos psichikos sujungime, paraleliniame pasaulyje. Šis procesas yra „portalo“ tarp dvasinio ir fizinio pasaulio mechanizmas, kuris bendru masteliu yra metafizinio žmogaus didžioji paslaptis.

Dabar, apibendrinęs noriu pakalbėti ir apie pavojus. Pavojingas ne tik šis kūnų pasaulis, kuris pilnas visokiausių grėsmių,  net gyvybei. Taip yra todėl, kad biosferos pagrindas yra konkurencija ir libertarizmas. Sugebėjimai ir jų evoliucija atsiranda būtent dėl tokios aplinkos. Iš esmės evoliucijos dėsnis yra tas, kad laimi – nusikaltėliai arba jeigu laimėtojas – tai šimtaprocentinis nusikaltėlis, nes be nusikaltimo laimėti neįmanoma. O jeigu paskiria arba išrenka, tai nusikaltėliai yra tie, kas šiuos klausimus sprendžia. Visa tai žinoma, visa tai yra kiekvieno žmogaus patirtis, jeigu jis gyvena tikrame pasaulyje. Tačiau pasaulis pavojingas ne tik fizinėje, bet ir gnostinėje branoje, nes kaip užgrobti ir išnaudoti įmanoma kūną, tą patį galima padaryti su sąmone. Šias technologijas sukūrė mafijos mokslininkai ir jos naudojamos sąmonės kalėjimui. Vergovinės sistemos pagrįstos tuo, kad tiek kūno, tiek sąmonės galimybės ribotos ir jas labai lengva neutralizuoti technologiškai; ir pati sąmonė, išskyrus atvejus kai pasiseka, vien savo vidinėmis pastangomis pasipriešinti negali.

Į technologijas galima atsakyti tik tokiomis pačiomis technologijomis. Grandinę nukerpa žnyplės, organizaciją nugali kita organizacija, protą nugali didesnis protas, psichotroniką sunaikina anti-psichotronika. Kelių yra ir bent teoriškai jie įmanomi, tačiau žmonės – ypač tie, kurie gyvena palankesnėse sąlygose, nes nėra surakinti ar pririšti prie grandinės – turi išnaudoti visas galimybes, nes tas pats gresia jeigu ne jiems patiems, tai jų vaikams – garantuotai. Psichotronikos rūšys pačios įvairiausios, bet visur principas tas pats ir labai paprastas: tai nano-dalelės, kurios yra palyginamo dydžio su atskirais neuronais ir gali imituoti jų elektrinį aktyvumą. Šitaip jie nuslopina neuronus, uždaro per juos tekantį informacijos kanalą ir paduoda psichotroninį srautą. Šitaip gnostinė brana gauna netikrą, technologinę informaciją ir pakeičia natūralias žmogaus aktyvumo schemas, dirbtinio intelekto valdomo kiborgo formomis.

Yra daug kūno savisaugos priemonių. Tą pačią sistemą galima naudoti ir sąmonės apsaugai. Tam galima rasti labai rimtų priemonių. Kūną galima treniruoti, mokytis kovų menų, galima naudoti ginklus užpuolimo atveju, galima situaciją valdyti psichologiškai. Visa tai įmanoma perkelti ir į dvasinę sferą, pradedant nuo treniruočių ir įvairių psichologinės gynybos priemonių, iki technologijų, su kuriomis įmanoma pašalinti grėsmę. Visi tie žmonės, kuriems tai aktualu, šį klausimą turėtų labai gerai patyrinėti, nes iš tikro tokių situacijų kai iš viso nieko neįmanoma padaryti, pasitaiko labai retai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s