Šiame įraše pabandžiau į „žmogaus“ padėtį pažiūrėti šiek tiek kitaip ir gimė idėja apie belaikį ir beerdvį apeironą, kur visa realybė yra kažkas panašaus į energetinę areonominę rizomą. Areonominė reiškia, kad nėra judėjimo per laiką ir erdvę, tik toninė būsenų kaita. Rizoma – tinklas, panašus į šaknį arba grybieną. Žmogus – tinklo mazgas, kuris areonominių procesų ir būsenų apykaitų dėka sapnuoja erdvinį-laikinį pasaulį, kurio pagrindas yra judėjimas. Reikšmingiausias šio pamatinio ekrano pratęsimas yra reonominės technologijos, kaip kelionės kosmosu, kurios iš tikro yra tik areonominių „procesų“ atspindys. Iš tikro niekas nejuda, viskas statiška, o žmogus panašus į energetinį augalą. Visi reonominiai judėjimai vyksta tik sapnuojamame ekrane, kuris laikomas sąmonės tikrove.

Pridedu paaiškinantį paveikslėlį. Jis nėra išbaigtas, nes braižiau paskubomis kraudamas visas idėjas, todėl gali jis atrodyti chaotiškas. Visą šią sistemą kaip visumą vadinu Visetu.

Dabar šiek tiek daugiau paaiškinsiu, kaip įsivaizduoju savo tyrimą. Apie belaikiškumą ir beerdviškumą jau esu šiek tiek rašęs. Tai aiškinu, kaip skirtumo ir užtrukimo nebuvimą sąmonės būties požiūriu, tai yra, kai tuo pat momentų esama visur ir visada. Tai yra, nėra distinkcijos tarp čia ir ten, dabar ir tada. Tokioje realybėje visi procesai yra būsenų kaitos, kurios vyksta be judėjimo ir tėkmės, paprasčiausiai iš karto atsitinka visur ir visada. Tai ekraninei sąmonei labai sunku suvokti, bet mintyse vis tiek įmanoma įsivaizduoti bent kaip idėją ir struktūrą. Kadangi nėra judėjimo per erdvę, tai tokius procesus, tokią būsenų kaitą, vadinu areonomiais. Šiek tiek panašu į sąmonės būties santykį su jusliniu ir mentaliniu aprėpimu. Šitą pagrindine struktūrą vadinu pasiskolinęs graikišką terminą Apeironas (iš filosofijos), arba lietuvišku žodžiu Visetas.

Vietinė rizoma yra energetinis tinklas, esantis užekraniniame beerdvyje ir belaikyje. Rizomoje apsikeitimai energija, kuri virsta ekranų informacija ir formomis, vyksta areonominiu, jau aprašytu būdu. Tai yra mano hipotezė apie aukštesnę, transcendentinę tikrovę, kuri yra anapus patyrimo. Anksčiau dar vadindavau pirmine tikrove. Tiesioginio patyrimo nėra, nes šią realybę užstoja pertvaros, kurios veikia kaip valdomi iš išorės filtrai. Kaip tai vyksta ir kas valdo – aš nežinau. Manau, kad iš šių filtrų ateina ir valdomas laikas. Tačiau valdomas ne tik laikas, bet ir visa realybė ir sąmonės sugebėjimai, kurie praleidžiami į rizomos mazgo vidinį ekraną, kur atsiranda aplink mus esantis, mums visiems pažystamas ir artimas juslinis ir mentalinis pasaulis. Jis toks yra tik todėl, kad mūsų vietinėje rizomoje į pertvarą įdiegtas „objektyvumo“ filtras, kuris pririša prie pertvaros, ir neleidžia laisvai valdyti energijos transformacijų. Pavyzdžiui, neleidžia generuoti teleportacijos arba telepatijos energetinių morfizmų (formų).

Galiausiai mazgo viduje yra ekraninis sluoksnis, kuris energetiškai sąveikauja su artimiausia aplinka. Ši aplinka yra areonominė, bet objektyvumo ir ekraninimo filtras visus areonominius procesus transformuoja į reonominius, tai yra, pateikia kaip judančius erdvėje ir laike. Bet tai, kas viduje reiškia judėjimą iš taško A į tašką B, tai areonominėje transcendencijoje vyksta kaip būsenų perėjimai, kurie nejuda nei erdvėje nei laike, nes įvyksta iš karto visur ir visada principu. Todėl apeirono energetinė rizoma yra daugybės procesų ir įvykių superpozicija, kuri įspraudžiama į tam tikrus rėmus per pertvaras ir objektyvumo filtrus, kad nebūtų jokių perteklinių, įgalinančių galių. Bent jau aš taip mąstau iš savo perspektyvos, aš kaip rizomos mazgas esu apribotoje būsenoje ir įstatytas į fiksuoto objektyvumo filtrą, ir mano galimybės transformuoti energijas apribotos. Tai yra pašalintas beveik visas „subjektyvumas“ ir ekranas įdėtas į iš išorės kontroliuojamą realybės matricą. Visai gali būti, kad egzistuoja mazgų-žmonių hierarchija, ir aplink kitus šie realybės filtrai kitokie, su išplėstomis galimybėmis.

Kiekvieno žmogaus uždavinys manau, peržengti šiuos ribojančius filtrus ir išmokti valdyti energijas, kad taptum ekrano-pasaulio šeimininkas. Pavyzdžiui, išmokdamas telepatijos arba pažvelgdamas į gilesnius realybės sluoksnius. Tai galima padaryti paprastai, haliucinogenais, kurie sugriauna pertvarų filtrus, tačiau tokios patirties neteko turėti.

Ką manau apie kitus žmonės? Jie pririšti prie pertvaros filtrų ir šie filtrai tvirtai laiko užfiksavę jų objektyvumo ir tikrumo jausmą, nuo kurių jie nesugeba atsirišti ir pažvelgti anapus. Kai tai padaro kas nors kitas, tai programos juos verčia labai nervintis ir net pradėti kovoti už savo „realybę“. Jie rodo savo skepticizmą ir visaip bando sumenkinti jų pasaulį griaunantį mąstymą. Objektyvumo pertvaros realumo jausmas toks stiprus, kad pažvelgti anapus jo labai sunku, ir žmonės, kurie neturi gebėjimo savarankiškai kurti pasaulėvaizdį, amžiams uždaryti savo iliuzijų pasaulyje.

Noriu tik padaryti pastabą, kad žodžiams aš daug reikšmės neteikiu, jie tik nuoroda į apibendrintą prasmę, bet žodyninio apibrėžimo žinojimas leidžia lengviau pagauti esmę. Aš daugiau mąstau nuovokomis ir tie, kas nori priartėti savo mintimis prie mano idėjos, turi patys susikurti savo vaizdinius, mano terminologiją naudodami kaip nuorodas.

Kad būtų šiek tiek aiškiau, hipotezę reikia demistifikuoti. Ji nebūtinai teisinga ir nėra tokia jau labai įspūdinga. Tai galima pamatyti kai supranti kaip man atėjo ši mintis ir kokia logika vadovavausi. Dėl erdvės ir laiko, tai specialiai bandžiau juos pašalinti, remdamasis prielaida, kad tai kas yra anapus patyrimo, su patyrimo tvarkymo formomis niekaip nesusiję. Kadangi laikas ir erdvė yra ekraninio patyrimo formos, tai darau prielaida, kad už šio ekrano realybė, jos struktūra turi būti kažkas „visai kitokio“. Erdvė ir laikas susiriša judėjime, tai tariu, kad jeigu ten nėra erdvės ir laiko, tai negali būti ir tokio judėjimo, kaip ekraniniame pasaulyje – kaip sekos. „Rheo“ yra graikiškas žodis, reiškiantis „tekėti, sroventi, judėti“. Tai pridedu neigimo priešdėlį a- ir gaunu procsus a-reonominius. Erdvės ir laiko kaip patyrimo formos idėja iš Kanto „Grynojo proto kritikos“. Tas pasaulis kurį aprašau, yra „daikto savaime“ noumeninė realybė (tik protu suvokiama, bet nepatiriama).

Kitas gilesnis paaiškinimas. Čia analogiją ėmiau iš technikos – tikras pasaulis yra elektrinės schemos pasaulis, kuriame vyksta beerdviai ir belaikiai procesai, generuojami energetiniai morfizmai, o erdvė ir laikas atsiranda tik ekrane, kaip televizoriaus. Pavyzdžiui, ekrane matome kubą arba kvadratą, dar geriau jeigu jis juda arba sukasi. Bet jeigu tariame, kad tikras pasaulis ne ekrane, bet elektrinėse schemose, tai matysime, kad tarp virpesių grandinėje ir ekraninių formų nėra jokio ryšio, nes schemose, arba tikroje realybėje, nėra jokių kvadratų, tai tik tam tikru būdu transformuoti informaciniai morfizmai (formos).

Ir šitą elektrinę grandinę ir joje srovenančias ir virpančias elektrines energijas, aš vadinu „rizoma“. Rizoma yra graikiškas žodis, kuris reiškia šakninę išsišakojusią struktūrą, kaip visatą arba kaip smegenų neuroninius tinklus. Tikras žmogus yra „elektrinės schemos“ (rizomos) elementas, kuris gali būti elektrinių signalų šaltinis, ir gali valdyti per informacijos perdavimą kitus grandinės elementus ir jų vidinius ekranus. Kai žmogus tobulina savo galimybes, tai jis, manau, turi siekti tokių užekraninių rizominių galimybių. Svarbiausia – mokėti būti informacinių morfizmų (elektrinių signalų) šaltinių, tada gali formuoti rizomos realybes, nes realybės yra šios informacijos perkėlimas į ekranus.

Dar vienas pavyzdys yra smegenys. Smegenys veikia panašiai kaip televizorius – neuroniniai tinklai yra eletrinės grandinės, o sąmonė – ekranas. Tai tos formos, kurios yra sąmonėje į neuronų procesus, signalus, morfizmus – niekaip neperkeliami. Taip pat smegenyse nėra nei erdvės, nei laiko. Tai atsiranda tik sąmonės lygmenyje interpretuojant elektrinius ir fotoninius pliūpsnius neuronų tinkluose. Tad norint pažinti tikrą užekraninę realybę, reikia atsisakyti ekraninių vaizdinių (tokių kaip laikas, erdvė ir judėjimas), ir mąstyti „visiškai kitaip“. Tai savo sąvokomis ir vaizdiniais ir bandžiau padaryti.

Laikau, kad pasaulis yra natūrali rizoma, su tam tikrais centrais, kuriuose yra „žmogaus“ struktūros. Sąveika tarp rizomos elementų vyksta areonominiu būdu, kaip areonominė indukcija, t. y., be tekėjimo arba judėjimo, paprasčiausiai tam tikrose vietose įvykstant sąveikai. Taip visos tikros technologijos yra areonominės, tik ekranuose jų teorijos pateikiamos kaip judėjimo mechanika pagrįstos teorijos. Bet iš tikro pačioje rizomoje viskas vyksta areonomiškai, t. y. – kitaip nei ekrane.

Pasaulyje informacija teka kaip energijos pliūpsniai tam tikrose vietose, kurie iš karto pasklinda kaip informacija visuose taškuose, ir formuoja visų mazgų realybes, tai yra Apeironinis kanalas, kuris yra kažkas panašaus į rizominę virš-sąmonę. Šita virš-sąmonė įstato rizomoje filtrus tarp mazgų, kad jie užblokuotų individualių informacinių morfizmų šaltinius ir primestų rizomos ekranų sistemai „objektyvios“ realybės iliuziją, kuri yra rizomos mazgų valdymo priemonė, nes visi objektyvumui verčiami paklusti ir apriboti savo subjektyvumą. Subjektyvumas laikomas sutrikimu, net išprotėjimu ir yra persekiojamas. Bet kiekvienas žmogus veržiasi iš šio objektyvios realybės kalėjimo ir bando peržengti filtrus, kurie trukdo skleisti savo subjektyvumą ir užmegzti betarpišką ryšį su visa rizoma, jai perduodant savo subjektyvią informaciją ir iš jos gaunant neišfiltruotus morfizmus.

Pabaigai pridedu nuorodas į smegenų simuliacijas, kurios yra mano pasaulio struktūros nelabai tiksli analogija. Matosi, kad žybsniuose jokių geometrinių formų nėra, bet jos atsiranda šiuos žybsnius transformuojant į sąmonės ekrano formas. Tačiau ekranas – netikras pasaulis, tik „objektyvumo“ pertvara, o patys tinklai yra tikras pasaulis.

• Žmogaus samprata