Telepatijos rūšys

Telepatiją įprasta priskirti parapsichologiniams reiškiniams, kuriuos paprastai nurašo kaip pseudomokslą ir pseudoteoriją. Todėl bandoma primesti įsitikinimą, kad čia nėra ką tirti, nes šis sugebėjimas tėra šarlatanų prasimanymas. Nepaisant šio statuso, mano galva, telepatijos klausimas yra rimtas ir visai nesvarbu, kad ši tema dažniausiai sutinkama fantastiniuose filmuose ir fantastinėse knygose. Manau, kad galiu parodyti, jog tai – klaidingas įsivaizdavimas.

Pradėsiu nuo apibrėžimo: telepatija – tai informacijos gavimo būdas, kai objekto nėra tiesioginėje patirtyje arba kai informacija gaunama iš tos vietos, kurios įprastinėmis priemonėmis pasiekti neįmanoma (vidinis mąstymas). Telepatija, iš esmės yra ryšys, atsirandantis apeinant įprastus suvokimo būdus per juslinius organus. Pavyzdžiui, kūną galima pamatyti ir pamačius surinkti visą dominančią informaciją: kas yra, kur yra, kur link juda ir t.t. Tačiau šios informacijos telepatinis pajautimas, kai kūnas yra už suvokimo horizonto, jau yra telepatija. Arba: ką žmogus mąsto galima sužinoti iš jo žodžių, mimikų, kūno kalbos. Tačiau kai visa tai sužinoma be šių priemonių – tai jau yra telepatija.

Taigi dabar aišku, kad telepatija yra tam tikras informacinis ryšys, kuris apibūdinimas kaip „pajautimas“ (gr. pathos). Galima įsivaizduoti, kad tai fantastinis, parapsichologinis sugebėjimas, priklausantis tik nuo žmogaus. Įsivaizduojama, kad jis sukuriamas, išlavinamas, gaunamas iš tėvų ir t.t. Tačiau tai labai susiaurintas įsivaizdavimas, nes telepatija daugiau yra dalyvavimas telepatiniame pasaulyje, kuris yra „aukštesnis“ už tradicinį juslinį pasaulį, kurį taip pat galima vadinti telepatiniu „empiriniu“ pasauliu, kuris leidžia peržengti ribą tarp sąmonės ir fizinės tikrovės. Tai leido daugelio ypatingų fiziniu signalų įsisavinimas, kuris žemesnės pakopos atžvilgiu – irgi yra telepatija. Tačiau kadangi tai jau yra įprastas dalykas, sąmonėje turintis sensoriumo pavidalą, kurį turi visi aukštesnieji gyvūnai, tai telepatija laikoma tik tas ryšys, kuris yra virš-sensorinis.

Tas pasakymas, kad telepatija yra dalyvavimas tam tikrame pasaulyje, reiškia, kad žmogus turi turėti T-Sensoriumą (telepatinį sensoriumą), kuriame kuriamas telepatinio ryšio kanalais suvokiamas pasaulis. Kokios galimybės patekti į šį pasaulį – pateiksiu toliau. Tačiau dabar reikia išsiaiškinti, kokios yra telepatijos rūšys ir kokios galimybės ją įvaldyti. Bent tam tikras telepatijos rūšis gali įsisavinti visi žmonės, nors tai šiek tiek kitokia telepatija, be tiesioginio ryšio ir be persikėlimo į ypatingą pasaulį.

Yra tokios telepatijos rūšys:

a) fenomenologinė, arba natūrali, telepatija,

b) kognityvinė telepatija, ir

c) technologinė telepatija.

Fenomenologinė telepatija reiškia, kad turimas natūralus, įgimtas T-Sensoriumas, kuriame atvaizduojamas ryšys, išeinantis už įprastinio horizonto ribų. Tai yra pajautimas, kuris sąmonėje atvaizduojamas natūralia fenomenologija. Kognityvinė telepatija pagrįsta protu ir žiniomis, t. y., ji remiasi patirtimi, kuri susijusi su praeitimi. Tai galimybė pakartotinai pajausti tai, kas kažkada jau buvo pajausta, ypač žinant, kad situacijos ir reakcijos į jas – kartojasi. Telepatas žino ‚kas yra pasaulis‘ ir ‚kas yra žmogus‘ ir gali atsakyti į klausimus net neturėdamas objekto tiesioginiame patyrime. Dažnas variantas yra tas, kai kognityvinė telepatija susimaišo su natūralia, ypač tada, kai vietoj T-Sensoriumo naudojamas kognityviumas kaip telepatinio ryšio turinys, kuris atvaizduojamas minčių formomis. Tad reikia skirti patiriamąją ir žinojimo telepatijas. Ir paskutinė telepatijos rūšis yra technologinė, kai „pathos“ sukuriamos technologinėmis priemonėmis, panašiai kaip radijo ryšys, tik informacija perkeliama ne į elektroninį įrenginį, ne į radiją, bet kai radijas įstatomas į žmogaus galvą. Tai taipogi leidžia sukurti „pathos“ su objektais, kurie yra už įprastinio patyrimo horizonto.

Kognityvinė telepatija ir kalba

Šiame įraše mane labiausiai domina kognityvinė telepatija, nes tai paprasčiausias būdas patekti į telepatų pasaulį, neturint įgimtų fenomenologinės telepatijos sugebėjimų, kai nėra natūralių transcendentinio ryšio užmezgimo galimybių. Jau sakiau, kad kognityvinė telepatija pagrįsta žinojimu. Tas žinojimas yra pasaulio ir žmogaus žinojimas. Tam reikalingi paminėti dviejų rūšių kognityviniai konstruktai, įaugę į žmogaus kognityvinę žievę. Pagal šį principą telepato lygis tiesiogiai proporcingas gyvenimo patirčiai. Kuo daugiau patirties – tuo tikslesnė ir galingesnė telepatija (empatija). Būtent šia prasme ir reikia suprasti tvirtinimą, kad tam tikrų telepatijos formų galima išmokti.

Kognityvinė telepatija neatsiejama nuo kalbos, nes kalba yra pagrindinė sąmoningo mąstymo forma, kuri uždeda antspaudą ant visų informacijų. Iš esmės, nėra tokio turinio, kurio nebūtų įmanoma išreikšti kalba, o tai reiškia, kad kalboje yra visas žmogaus sąmonei pasiekiamas tikrovės turinys. Ypač svarbi kalbos forma yra tiesioginės nuosakos būtasis laikas, kuris pasakojimais išreiškia viską, ką žmogus yra patyręs praeityje. Tad turima tokia schema: perėjimas iš sensoriumo pasaulio į kognityviumą, kur visa patirtis sukeliama į kalbos sąmonę ir leidžia ją valdyti; tada, įeinant į telepatinio kognityvinio „transo“ būseną, ši praeitis žinių pavidalu projektuojama į objektą, kurį bandoma „pajausti“. Kai kam tai „atspėjimas“, o kai kam – telepatija.

Bandant patarti žmonėms, kurie domisi šia tema, galima atkreipti dėmesį į kalbą (kalbas), kurią pažinus, pažįstama vidinė žmogaus forma, kuri yra sąmonės viduje. T. y., akimis pažįstamas pasaulis, o kalba – žmogaus vidus. Kadangi kognityvinė telepatija pagrįsta patyrimu, tai taipogi reikalingas ypatingas dėmesys patyrimo tvarkymui.

Taigi dabar priėjome klausimą, kokios yra kalbinės komunikacijos pamatinės struktūros. Viskas prasideda nuo koduotojo ir dekoduotojo pagrindinių vaidmenų. Tai reiškia, „aš koduoju“, o „tu-jūs dekoduojate“. Taip gaunama pasakotojo-adresato-temos struktūra. Pasakotojas yra „aš pasakoju“ sąmonė; adresatas yra „aš dekoduoju“ sąmonė. Tema, kurią pasakotojas koduoja, o adresatas dekoduoja, yra „aš pasakoju apie save“, „aš pasakoju apie jį/ją-juos/jas“ ir „aš pasakoju apie tave-jus“. Taip būna monologiniuose pasakojimuose. Dialoguose vaidmenys keičiasi, kai pasakotojas tampa adresatu, o adresatas tampa pasakotoju.

Visa tai elementaru, tačiau viskas atrodo dar paprasčiau, kai suvoki, kokios ribotos yra pasakojimo temų galimybės, nuo kurių priklauso pasakojimų turinys. Pasakojimo subjektas gali būti asmuo arba pasaulis. Todėl koduojama ‚kas asmuo yra‘ ir ‚ką asmuo daro‘; taip pat ‚kas pasaulis yra‘ ir ‚kas pasaulyje vyksta‘. Dažniausiai pasakojama apie trečią asmenį, nors galima ir pirmo asmens struktūra, kai kalbama apie save. Rečiau pasitaiko antro asmens pasakojimas, kai adresatas ir tema sutampa, nors tokia kryptis taip pat visai galima. Pavyzdžiui, šiame įraše rašau trečiuoju asmeniu, o tema yra tam tikras komunikacijos fenomenas, vadinamas „telepatija“. Adresatai yra visi šio tinklaraščio skaitytojai. Apie temos struktūrą galima pasakyti tiek: čia atskleidžiama, kas telepatija yra, ir kas vyksta telepatinio ryšio užmezgimo metu arba kaip tai įvyksta.

Galima paklausti kam visa tai reikalinga. Pirma, dekoduojant gaunama informacija apie pasakotojo vidų. T. y., čia vyksta psichožvalgybos aspektas, kuris leidžia kažką sužinoti apie subjekto asmenį, žinias. Taip pat sužinoma apie temą – jis/ji, valstybės organizacija, asociacija, firma, partija ir t.t. Jeigu adresatas ir tema sutampa, galima šį tą sužinoti apie save. O jeigu sutampa pasakotojas ir tema – gaunama informacija apie pasakotoją. Norint nebūti mulkinamais, visada būtina vengti nemąstančio pasinėrimo į kalbos struktūras bei formas ir siekti išsaugoti distanciją. Tam reikia savo mąstyme tematizuoti minėtą pasakojimo struktūrą ir daugiau pasidomėti pasakotoju arba pasakojimo objektu, kad būtų galima spręsti kiek pasakotojas patikimas ir kiek atskleista tema atitinka bendras, bendro pasaulio galimybes.

Kalba yra ne tik psichožvalgyba, bet ir valdymas. Aišku, valdymas taip pat gali būti psichožvalgybos dalis, kai informaciją gauti bandoma aktyviomis priemonėmis. Atvirai tai daroma užduodant klausimus arba netiesiogiai pradedant kokią nors reikalingą temą, į kurią subjektas turi reaguoti ir atskleisti savo vidų. Tai reikia daryti labai subtiliai, nes kitas žmogus taip pat stebi ir tokiomis formomis provokuotojas išduoda save, savo turinį ir bendravimo tikslus. Kitas netaikytinas būdas yra valdymas sadistiškai, kai žmogaus elgesį bandoma paveikti sadistiniais efektoriais ir tyčiojimusi, aiškinant „kas žmogus yra“ (koks nors nemalonus, neskanus daiktas), jeigu nepaklūsta man, valdžiai ir t.t.

Morfologinė sąmonė

Nekartą tvirtinau, kad „atspėjamoji“ telepatija (empatija) įmanoma todėl, kad visi patiria tą patį pasaulį, kuris yra sensoriniai žemėlapiai, suformuoti iš įvairių patyrimo struktūrų, su kuriomis sąmonė susiduria ant žemės rutulio paviršiaus. Taip pat, kiekvienas žmogus turi vienodą morfologinę sąmonės formą, pateiktą žemiau, kurioje patyrimo procesus tvarko ta pati kalba, kuri sukuria vienodą visiems kalbinę sąmonę.

Tai reiškia, kad kuo geriau žmogų pažįsti, tuo lengvesne tampa telepatija, nes žinai jo pasaulį, pažiūras, įpročius, gyvenimo planą ir t. t. Kalbant paprastai, ką žmogus turi savo akyse ir ausyse, tai ir tampa jo vidiniu turiniu. Tam, kad žmonės negalėtų kognityvinių struktūrų formuoti savarankiškai, sukurta „švietimo sistema“, kurios tikslas įdiegti vaikams masinę sąmonę, kad paskui politinė valdžia galėtų žaisti psichologinius-ideologinius žaidimus. Tam yra pasakojama istorija, aptariami kultūros bruožai, santvarka, filosofija, siekiant masinio rezonavimo su tam tikromis aktualiomis temomis.

Norint nepasiduoti įtaigai, reikia išlaikyti distanciją tarp koduojamos informacijos ir savęs, naudojant jau minėtus pasakojimo struktūrinius elementus: kas pasakoja, kam pasakoja, apie ką pasakoja. Stengiantis įžvelgti tikslą, kaip pasakotojas bando savo turiniu ir stilistinėmis priemonėmis konstruoti adresato psichologiją, ir kaip žiūri į temą – teigiamai, neigiamai ir pan. Reikia ieškoti alternatyvių pasakojimų ir vertinti ar patikimi įrodymai, kuriais grindžiami pasakojimo teiginiai. Nes tokia telepatija, kaip valdymo dalis, yra efektorių, iliuzijų apribojimo laipsnių parinkimas.

Ne kartą aiškinau, kaip pasaulis ir kalba sukuria bendrą rezonansinę struktūrą, kuri perduodama į kalbą, o po to iš kalbos – į pasaulį. Kas yra žmogus, kas yra pasaulis išreiškiama daiktavardžiais. Toliau, ką žmogus daro ir kas pasaulyje vyksta – išreiškiama veiksmažodžiais. Tada veiksmažodis valdo visas daiktavardines „aplinkybes“ išreiškiamas skirtingais linksniais. Tai yra visų teorijų ir visų mokslinių paradigmų pagrindas, sukuriamas sensoriumo ir kalbos mišinio viduje.

Taigi aišku, kaip telepatijai pasitarnauja ši morfologinė sąmonės (žmogaus) struktūra: sensoriumas – vienodas, kūnai – vienodi, motorika – vienoda, emocijos – vienodos, kalba – vienoda. Individuali yra atmintis ir konkrečios mąstymo formos, nors teoriškai jos visos paimamos iš perdirbtos išorinės realybės.

Kodavimo-dekodavimo lingvistinę sistemą atvaizduoti galima naudojant išeinančių sekų, įeinančių sekų, ir rezonansinių minčių abstraktų sistemą. Koduojama rezonansinius minčių abstraktus perkeliant į išeinančią seką; dekoduojama su įeinančia seka generuojant reakcijos, arba priėmimo, semantinių abstraktų struktūrą, kuri vadinama supratimu: kas pasakoja, ką pasakoja ir kam pasakoja.

Kadangi fenomenologiniai psichologiniai faktai glaudžiai susiję su nefaktinėmis struktūromis, tampa įmanoma tai, ką pavadinau kognityvine telepatija, arba nuotoliniu pajautimu. Kadangi tam tiesioginio kontakto šiapus horizonto nereikia, tai šis praeitimi, arba patirtimi, pagrįstas ryšys įmanomas esant bet kokioje planetos vietoje. Filosofiškai arba moksliškai žinant ‚kas yra pasaulis‘ arba ‚kas yra žmogus‘, apie juos galima pasakyti labai daug. Visas šis procesas vyksta žmogaus mąstyme, kuris atlieka T-Sensoriumo funkciją ir leidžia telepatijos turinį perkelti į vaizdines smegenų priemones, kurias galima vadinti biologiniais ekranais. Šitaip „parapsichologinė“ pseudoteorija tampa visai įmanoma, faktais patvirtinama realybe.

Kai koks nors žmogus sako, kad „aš tave permatau kiaurai“, tai reiškia, kad jis yra įsisavinęs kognityvinės telepatijos sistemą. Vienas kitą kiaurai permatyti gal nėra taip sudėtinga ir įdomu, bet yra didesnis iššūkis – pabandyti permatyti kiaurai visas globalines ideologijas ir propagandas, kurios, pavyzdžiui, turi kultūros ar propagandinės kultūros formą, kokia tarkim yra Holivudas. Čia irgi yra kolektyvinis pasakotojas, kuris visai planetai užkoduotomis formomis perteikia kažkokį turinį apie save, apie „juos“ arba „apie mus pačius“. Kokių tikslų siekia ir kokį mūsų vaizdą bando sukonstruoti ir psichologiškai primesti.

• Telepatija