Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų – nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta – nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai – tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus – valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys – mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje“. Taip ir yra – galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, nepasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią suderinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame minčių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet dažniausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro labai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar daugiau – asmeninė ir atitinkamai – niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuomenės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnėjęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikaltėlis yra pati valstybės organizacija.

Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smegenyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje patirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta viduje – netapatinti su tuo kas vyksta galvoje – be abejo, atsispindi žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo, bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, paklausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiškas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos paveikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis. Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta – paaiškinti. Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje, yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos netikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi prijungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implantuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išprovokuoti ir galų gale – sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi prijungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio“ minčių pasaulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provokuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje – nereaguoti, o atsakinėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situaciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į patyčias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo technikas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.

Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja“ – gali būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtmečius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką stengiantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų „skeptikų“, nes tai ne jų lygiui – neturint jokios patirties ir supratimo apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmėmis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergždžios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengiantis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansavimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir mokslininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai, kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?“ – tai atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas – valstybė. Jeigu kas nors atšautų, kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…

• Terorizavimas