Tikrovė, archetipai ir mitai

Pagal kvantinės psichologijos principus, kaip į žmogų žiūri, taip jį ir matai. Jeigu tokių žiūrėtojų yra daugiau, tai šitas matymas netgi, įsivaizduojama, virsta būtimi, kuri išreiškiama žodžiais „jis yra…“. Dar tolesnis žingsnis, kai šita grupė matytojų suvokia, kad gali ne tik „atspindėti“, bet ir sukurti savo fantazijų pasaulyje ir bendru susitarimu išplatinti. Tada jau formuluotė tampa tokia: „visi taip kalba, vadinasi taip yra…“. Tikrovininkai žodį „yra“ labai mėgsta, juo pakeičia visus: įsivaizduoju, spėju, manau, galvoju, prognozuoju, vertinu ir t.t. Nesvarbu kaip viskas susidėstę, viskas šitiems kietuoliams „yra taip, kaip mes kalbame, nes tai kalbame mes…“.

Šita situacija prasideda jau valdomoje ir suorganizuotoje bendruomenėje, kurioje visada įtvirtinama grupuotė, kuri veikia pagal formulę „mūsų kalbėjimas yra būtis“. Dar aukščiau šis reikalavimas taikomas visuomenės lygyje, kuri suformuota kokioje nors valstybės organizacijoje. Galbūt, skirtumas yra tas, kad čia kalbėjimas jau yra masinės informavimo priemonės: nes kalbama čia jau per laikraštį, televizorių arba internetą. Jeigu imsime „live“ formatą, tai įvairūs susitikimai, susirinkimai, diskusijos, pranešimai, konferencijos ir kitos visuomeninės komunikavimo ir idėjų platinimo priemonės. Bet čia dažniausiai veikia tik aptarnautojai, vadinami „vidurine klase“. Jie aptarnauja valdžią, lyderius.

Aukščiausias taškas yra sprendimus priimanti organizacijos grietinėlė, kuri liepia tikrovei „būti…“. Tuomet, kad ji būtų, žemesnės grandys pradeda kalbėti. Kalba jos visais lygiais – visos visuomenės, valstybės, arba vietinėje konkrečios bendruomenės spaudoje arba per neoperatyvinės agentūros tinklą, kurios paskirtis kontroliuoti laisvą žmogų. Ką jie apie ką nors „papasakoja“, tas, tikima, yra… Paprasti žmonės netikrina, nes negali, bijo, nesupranta, arba visiškai paskendę savo rūpesčiuose, nežino (ar nenori žinoti), kas aplink jį dedasi. Nesvarbu ar tai būtų geri, ar tai būtų blogi dalykai. Sakoma: „kiekvienas dirba savo darbą“. Arba: „man ir savo rūpesčių užtenka, kam man užsikrauti dar svetimus?“. Todėl tokie dalykai ir vyksta. Todėl viskas visiems ir yra vienodai…

Taip viskas yra iš vienos pusės. O iš kitos pusės, kuo daugiau kalbos įbūtintojai užsiima kūrybiniu darbu, tuo šita užduotis jiems darosi lengvesnė, nes gyvename pasaulyje, kuriame „žinių“ vis tiek niekas netikrina. Dažniausiai tai net neįmanoma. Todėl gali paskelbti bet ką – praeina beveik viskas. Ir tai suvokta labai seniai. Žmonių, kurie save laiko „tikrovininkais“, žinančiais kaip yra, ir galinčiais padaryti, kad masinėje sąmonėje taip viskas ir būtų.

Šitoks „žinių“ skleidimas vadinamas mitologizavimu. Tai reiškia, pateikiama ne informacija, ne faktai ir analizės, bet mitai, kuriuos aptarnaujantis personalas per masinio poveikio priemones kala masinės visuomenės žmonėms į galvas. Tai yra, istorijos pasakojamos taip, kad jos ne atskleistų kaip kas nors buvo arba yra, bet kad surezonuotų su tam tikromis archetipų struktūromis, ir kad vidiniame ekrane jos užsitėkštų ant žmogaus kontūro. Archetipai tai būna herojai, piktadariai, dievai ir velniai, nusikaltimas ir bausmė, teisingumas ir t.t.

Šis principas labai dažnai naudojamas agentūrų ir prokuratūros operacijose – kaip jos pateikiamos visuomenei. Pasakojama ne faktai, ne įrodymai, ne analizė, ne parodymai, bet apie žmogų pasakojamas mitas. Tokios priemonės naudojamos rezonansinėse bylose arba rezonansiniuose nusikaltimuose, kai bausmei atlikti ir piktadario rolei suvaidinti išrenkamas nekaltas žmogus. Tai dažnai būna tokios operacijos, kurios panašios į ritualinio žmogaus aukojimo operaciją, kažkokiam valstybę globojančiam „dievui“. Žiaurių aukų dievai reikalaudavo ne tik senovėje, jos nei kiek ne mažiau žiaurios ir šiais laikais, tik pridengtos po nusikaltimo, katastrofos, nelaimingo atsitikimo, ligos širma.

Teisėsauga gali pasakoti, pvz., šaltakraujo piktadario mitą, idioto piktadario mitą, genialios herojiškos operacijos mitą ir t.t. Tam turi būti agentūrų paruoštas įvykis, turi būti „sučiuptas“ piktadarys, iškvostas genialių tardytojų ir galutinai „liudijimais“ ant menčių paguldytas teisme. Tai yra neišvengiamo „teisingumo“ mitas, nors teisingumo dažniausiai nebūna jokio, nes šitaip pakišamas niekuo dėtas, atrodo atsitiktinai, bet iš tikro specialiai išrinktas žmogus, kad naudojant jį būtų galima ruošti tokias archetipines operacijas, kuriose triumfuoja valstybės organizacijos viršūnėlė, kuri amžiams tokiais aukojimais užtikrina savo valdžią – savo kalba sukuria tikrovę, baudžia ir tuo užsitikrina savo ribų neturintį pranašumą.

Žinoma, visos tokios operacijos būna maksimaliai slaptos, kad klastojama žino tik tie, kurie su organizacija yra surišti visiems laikams ir pasiruošę aklai jai tarnauti iki pat galo, nes paprasčiausiai neturi išeities. („Išeiti“ galima tik į vieną visiems gerai žinomą vietą.) Kaip įvykiai izoliuojami ir apdorojami sakytojų jau esu aiškinęs naudodamas falsimuliakro terminą, kurį pasiimu iš vieno LT filosofo. Šis žodis reiškia, kad iš savo fenomenologinio paviršiaus kažkas atrodo kaip gryna tikrovė, bet pažiūrėjus į gelmę arba patikrinus paaiškėja, kad tai tobula tikrovės klastotė. T. y., turime fenomeninį paviršių, to paviršiaus sufalsifikavimo mechanizmą, ir galutinėje vietoje Nieką. Tai yra Niekas sufalsifikuojamas kaip kažkas, o po to tas kažkas sutvarkomas taip, kad simuliuotų tikrovę ir grynoje fenomenologijoje nuo jos niekaip nesiskirtų.

Tai yra sakytojų, tarėjų ir būties produkuotojų pagrindinė priemonė, kuri per masinio poveikio priemones platinama savo iliuziniu paviršiumi, o mechanizmas, technika ir t.t. įslaptinama didžiausia valstybine paslaptimi. Tad, naudodami šias priemones, grietinėlė gali bet ką paversti bet kuo, nes Niekas begalinis, fantazijos neišsemiamos, o technika neturi jokių „įvaizdinimo“ apribojimų.

Taigi, falsimuliakras kuriamas žmogaus galvoje minčių, vaizdinių, atsiminimų pavidalu. Agentūra apsupusi žmogų suvaidina socialinio falsimuliakro spektaklį ir tampa „liudininkais“. Prokuroras, neleisdamas ištarti nei žodžio surenka „duomenis“ kaltinamajam aktui. Ir galų gale viskas perkeliama į teisingumo atstatymo teisme falsimuliakrą. Nors teisingumo iš principo negali būti. Svarbiausia tai, kad eilinis pilietis skaito tik skleidžiamą mitą ir herojizuotą tyrėjų didvyriško darbo aprašymą ir šitoks falsimuliakrinis „teisingumas“, masinio poveikio priemonėse visada triumfuoja.

Koks nors žmogelis visą gyvenimą skaito tokius pranešimus, žiūri reportažus ir visą gyvenimą net nepagalvoja, kad viskas yra tik niekingas spektaklis, bukas melas. Tačiau šitas melas paverčiamas mitu su savo archetipinėmis struktūromis, jis masiškai įsirašo žmonėms į smegenis ir tarpusavio pašnekesiuose jie kartoja tai kaip gryną tikrovę, neturėdami žalio supratimo apie falsimuliakrų kūrimo mechanizmą.

Šitaip žmogus aklas, apgautas žiūri į kito žmogaus kontūrą savo sąmonėje ir savo menkame protelyje pasakoja sau, kitiems kas šitas kontūras yra… Tačiau pasakoja ne tai, ką pamato, bet atveria savo sąmonėje dvokiančių falsimuliakrų kloaką, tik dažniausiai nesupranta iš kurios pusės dvokia…

Už tokių operacijų visada stovi tam tikra suįžūlėjusi grupė, kuri supranta, turi priemonių, galią yra susitarę ir meistriškai šį mechanizmą ištreniravę. Supranta masių psichologiją, kaip istorijos gulasi žmogui į galvą, kokios archetipinės struktūros suformuotos smegenų plovimu ir kaip jas veiksmingai išnaudoti. Taip pat kokiais kardonais apjuosti pačią tikrovę, kad prie jos niekas pašalinis negalėtų prisikapstyti.

Kalbant labai griežtai, „tikrovė“ po kurią nardo kasdieninė sąmonė yra falsimuliakrų košė, kuriama organizacijos – tai yra socialiniai falsimuliakrai, ir šie dar labiau sutvirtinami dirbtinai technologijomis organizuojant, po to praplaunant smegenis su „žinių“ falsimuliakrais, kurie vadinami ideologija. Po to ateina eilė ir pačiai tikrovei, kuri giliai paslepiama nuo laisvos sąmonės ir vietoj jos pakišamas šnekų, vaizdų, istorijų falsimuliakrais, kurie žmogui atrodo kaip tikras pasaulis. Šitaip priprantama prie bet kokio melo, prie bet kokio briedo ir tikima tik dėl autoriteto, kuris irgi formuojamas per psichologinį poveikį masinei sąmonei. Šitaip paaiškėja, kad nėra į ką atsiremti ir nėra už ko užsikabinti. O falsimuliakrų košė agresyvi ir puolą kiekvieną alternatyvą, tam naudodama agresyvius, gerai išdresiruotus šunis, kurie užsiima propaganda ir smegenų krušimu.

Klausimą kelti ar mes tikime tuo pasauliu, kuriame „gyvename“ ir kuris mums rodomas?.. gali būti pavojinga, nes gali pats greitai atsidurti tikrovės „tarėjų“ taikiklyje, kurie gali papasakoti tokią tavo gyvenimo „istoriją“, kad atrodysi baisesnis už patį velnią. Tačiau tokie gąsdintojai suklumpa pirmiausiai tada, kai suvokia, kad šituo pagąsdinti – neįmanoma. Falsimuliakrinio mėšlo nebijo niekas, ir žmonės iš tikro nėra jau tokie kvailiai, nebent, aišku, jie būtų nepagydomi niekšai ir tokiu spektakliu norėtų pasimėgauti. Bet čia jau kitas klausimas.

Ir paskutinis dalykas, kam tokia istorija-mitas iš viso reikalingas? Pirmiausia todėl, kad tai yra paprasto žmogaus mąstymo principas, nes jis masto mitais, mitologiškai, tad pačiam tokį mitą sukurti ir pakišti – labai patogu. Antras momentas, neigiamas piktadario mitas, kurį agentūra gali ruošti žmogui net visą gyvenimą yra veiksmingas socialinis efektorius. Tad valdantys tikroves ir mitus, gali formuoti žmogaus socialinį statusą: padaryti taip, kad jis būtų arba „priimtasis“ arba „atstumtasis“. Taip patogu ir susidoroti. Tereikia parinkti archetipą, personą arba kaukę – šiaip tai vadinama etiketės priklijavimu – įtvirtinti juos masinėje sąmonėje, sukurti viso gyvenimo mitą, ir šitaip norimu pavidalu įvesti žmogų į daugiau ar mažiau reikšmingą Istoriją.

Joje turime valdovų, didikų mitus, kultūrininkų ir tautininkų, politinių veikėjų, piktadarių, niekšų ir idiotų mitus. Visa tai sukuriama jau paaiškintu falsimuliakrų konstravimo mechanizmu, kuris sukuria regimybės fenomenologiją, tačiau už jos plyti tik juoda aklina tuštuma.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s