Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone, gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar, prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome, kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dėmesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matematiniai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasirinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų – kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tikslumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos radarai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra, kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik neartikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko aspektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmonėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jokios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momentas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7 dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra tokia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai vadinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimtmečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį galima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus tyrimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas, kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizacijos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutininiai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

Vadovaujantis šiais principais, visą žmogaus gyvenimą ant žemės rutulio, galima nubrėžti viena kreive vieno kvadratinių metrų ploto ir vienos valandos trukmės tikslumu. Tada ieškomos aplinkoje esančių žmonių gyvenimo trajektorijos ir visa visuomenė atvaizduojama kompiuterinėje hologramoje, kurioje išryškėja pagrindiniai įvykiai ir žmonių sąsajos su jais. Tokia informacija renkama operatyvinėje išorinėje operacijoje arba pritaikant psichotroninę psichožvalgyba, kuri nuskenuoja visas biografinės žmonių atminties schemas valandų ir kvadratinių metrų tikslumu. Erdvėje galima nustatyti tik vietą arba judėjimą, kuris yra vietos kitimas. O laike yra ir įvykių/veikų pasikartojimas ir dažnis. Tai charakterizuoja žmogų arba rodo, kad jis priklausomas nuo kokios nors socialinės struktūros, pvz., darbovietės, kurioje dirba. Pavyzdžiui, klausimas „kas vaiko gyvenime kartojasi 180/365 tankiu“? Akivaizdu, mokyklos lankymas. Galima išdėlioti visus tankius šalia vienas kito ir pamatyti kas yra žmogus, pirmiausiai iš savęs, o paskui priklausomai nuo išorinių struktūrų. Toliau, jeigu ieškoma nusikaltimų, tai jie irgi gali būti išoriniai arba „nuo savęs“, pasikartojantys arba vienetiniai. Jeigu kartojasi, tai didelė tikimybė, kad yra kažkokia sistema arba veikia ne vienas žmogus. Vienetiniai nusikaltimai gali būti afektiniai arba apsvaigus ir nesiorientuojant, t. p. nesėkminga „karjeros“ pradžia.

Šitaip tiriamas vidus, atmintyje ieškant žemėlapio ir kalendoriaus; tada jie maksimaliai patikslinami, išsiaiškinant visas vietas, judėjimo tankius erdvėje ir įvykių tankius kalendoriuje. Iš tokio bendro vaizdo matomas visas žmogus ir galima vertinti ar jis yra, ir ar gali būti nusikaltėlis. Tarkime yra žmonės, gyvenantys nusikaltėlių gyvenimą („nusikaltėlių kasta“) ir yra žmonės iš normalios visuomenės, gyvenantys standartinį gyvenimą, kurį galima įtraukti į nusikaltimų kelią, priversti ar pakišti vietoj savęs. Toliau, be minėtų „tankio aspektų“, nusikalstamumą galima skirstyti į socialinį, psichologinį, kultūrinį ir sisteminį. Psichologiškai nusikaltimus daro įvairūs psichopatai; kultūrinis nusikalstamumas lemiamas aplinkos, kurioje išaugama, jeigu tai yra kriminalinio pasaulio aplinka; o sisteminiai, kai žmones nusikaltėliais verčia sistema, pavyzdžiui, kariuomenėje, kur žmogus yra „įteisintas žmogžudys“.

Turint visą šitą modelį, galima šiek tiek pagvildenti nusikaltimo esmės klausimą. Pirmiausiai, kad būtų nusikaltimai, turi būti teisė. Kažkada buvo bendruomenės arba liaudies teisė. Tačiau jau pakankamai seniai nusistovėjo institucializuota teisė, kuri užsiima vergų klasės teisine kontrole. Liaudžiai kažkas uždraudžiama, tada atsiranda galimybė šį draudimą pažeisti. Teisės esmė – gaudyti pažeidėjus ir juos bausti, turint vieną ar kitą tikslą: atkeršyti, pamokyti, „perauklėti“…

Galioja ir neinstitucializuota teisė kaip įgimti žmogaus sąmonės principai, kuriais apibrėžiamos kiekvieno žmogaus prigimtinės ribos. Tai yra teisė į gyvybę, laisvę, turtą, orumą ir svarbiausia – gintis nuo kėsinimosi. Tokia sistema paprastai būna nerašyta ir baudimo procesas – nekontroliuojamas. Tai gali privesti prie afektų užvaldyto linčo teismo, kuris dažnai baigiasi nekalto bet apšmeižto žmogaus mirtimi. Taip pat yra buvusios ir dabar yra giminės kraujo keršto sistema ir t.t. Šitaip sukuriamas kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių vertinimo matas: vertikaliai brėžiama tiesi linija ir kairėje pusėje yra pliusas, o dešinėje – minusas; arba vienoje pusėje gėris, o kitoje – blogis. Tada paimama biografinė atmintis ir nuo pradžios brėžiama gyvenimo trajektorija. Su vertikalia tiese sutampa neutralus gyvenimas, bet toks žmogui neduotas, tai gali būti tik gyvūno arba biologinio roboto gyvenimas, kuris negali suprasti gėrio-blogio sąvokų arba negali laisvai rinktis. Visi žmonės krypsta į vieną ar kitą pusę, gėrį arba blogį. Kuo nukrypsta labiau, tuo gėrio ar blogio daugiau. Tačiau beveik nebūna, kad žmogaus gyvenimas būtų tik vienoje pusėje, įvykiai gali išsidėstyti tiek minuse, tiek pliuse. Normalių žmonių gyvenimuose gėrio pusėje didžioji dalis gyvenimo, nors ne vienas būna pridaręs įvairių klaidų, priversti arba atsitiktinai. Jeigu imtume nusikaltėlį, tai didžioji jo gyvenimo dalis turi mažesnį/didesnį tankį pasikartojimų blogio pusėje. Tas blogis yra teisinis blogis, vadinamas nusikaltimais. Šį tankį lemia psichologija, aplinka, sistema, aplinkybių susiklostymas. Pasikartojimai atsiranda tada, kai žmogus išstumiamas už organizacijos ribų ir nėra kitų būdų pragyventi.

Taip pat ir kalbant apie gėrį arba blogį, galima naudoti skiriamosios gebos sąvoką – didelis gėris – mažas gėris, didelis blogis – mažas blogis. Pavyzdžiui, mikrogėris yra penkių litų sušelpimas benamiui, pagalba žmonėms buityje, didesnis – susijęs su darbu ar kūryba ir taip toliau. Taip pat yra mikroblogis ir didelis blogis. Jeigu imsime prigimtinę teisę ir jos pagrindines vertybes (gyvybė, laisvė, turtas, orumas), tai jų pažeidimas būtų didelis blogis. Jeigu jos nepažeistos, tai žmogus visą gyvenimą gali pragyventi gėrio pusėje. Tačiau situacija tikslėja, didinant skiriamąją gebą ir suskaičiuojant visokius įvykėlius, kurie yra nanodydžio „blogiai“. Pvz., ką nors pasako, įžeidžia, pasityčioja ir t.t. Bet tokie mikroblogiai beveik niekada nebūna kriminaliniai nusikaltimai, už kuriuos teisinėje sistemoje būtų baudžiama realiomis bausmėmis.

Ankstesnėse pastraipose rašiau apie atskirus žmones, tačiau šį kriterijų galima taikyti ir grupėms, organizacijoms ir t.t. Šis nukrypimas gali būti vertinamas vieno žmogaus atžvilgiu, kai pavyzdžiui, teisės institucijos suklastoja bylą nekaltam žmogui ir visam gyvenimui uždaro į kalėjimą. Tai sugalvoti valstybės organizacijos sistemoje gali tik šėtono garbintojai, t. y., jie yra absoliutus traiškytinas blogis. Tas pats galioja ir organizacijoms: verslo, politikos, religinėms ir t.t. Todėl neretai ir tenka išgirsti žodžius „VSD yra banditų organizacija“ – tai tariant pritaikius minėtus įvykių surinkimo modelius ir jų teisinio/moralinio įvertinimo, kai žmogus gina savo gyvenimą, žinodamas apie organizacijos nusikaltimus iš savo egzistencinės patirties, kurios sau įrodyti – nebūtina. Suprantama, kai tai perteikiama kitiems žmonėms, reikia tirti nusikaltėlių atmintį arba aplinką. Ir, priklausomai nuo duomenų, nusikaltėliai turi būti teisiami ir baudžiami keršto, pamokymo ir perauklėjimo tikslais. Bet yra vienas svarbus aspektas – banditų mafija gali būti kiekybiškai ir technologiškai galinga ir tokio paprasto sprendimo gali nebūti, nors tai nereiškia, kad jo nėra visai. Pavyzdžiui, kas galėtų nubausti JAV už karo nusikaltimus prieš planetos gyventojus. JAV labai giliai nukrypę į „minuso“ pusę ir tam tikri išoriniai atributai rodo, kad jų nusikalstamumas prilygsta šėtono garbintojų lygiui. Tad teisiškai – jie yra traiškytinas blogis, nes kėsinasi į milijonų žmonių gyvybę, laisvę, turtą ir orumą.

Falsimuliakrinių operacijų sistema

Kadangi šio teksto tikslas yra neoperatyvinių agentūrų darbo tyrimas, reikalingi šiam tikslui pritaikyti principai. Aš tiriu agentūros darbo su „taikiniu“ metu daromus nusikaltimus prigimtinei ir institucializuotai teisei. Grėsminga situacija yra ta, kad toks darbas dažnai nukrypsta tiek toli į blogio pusę, kad galima net kalbėti apie sadistų ir velnio garbintojų sektą teisėsaugos sistemoje, kai susidorojama su niekuo dėtais žmonėmis, jiems prisiūnant pačios valstybės organizacijos padarytus nusikaltimus. Tai daroma dviem kryptimis: į praeitį, kai siūnami įvykiai iš erdviškai koreliuotos aplinkos; ir į ateitį, kai užvaldžius motorinę smegenų žievę daromi nusikaltimai, žmogų panaudojant kaip biorobotą. Mano įvertinimas ir siejimas su velnio garbintojais valstybės organizacijoje pagrįstas tuo, kad šitaip yra valdomi žmonės, kurie falsimuliakrinėje propagandos sistemoje yra koduojami kaip „maniakai“, nors iš tikro jie yra tik biorobotai, o tikri maniakai yra valstybės satanistinė valdžia.

Pirmiausiai paaiškinsiu kaip aš suprantu filosofinį terminą „falsimuliakras“. Pagrindas yra dvi sąvokos, surištos su dviem realybėmis – niekas ir pasaulėvaizdis. Kai atvaizdas kuriamas iš nieko, tikrovės schemas naudojant tik minimaliai, gaunamas nieko falsifikatas, nes ta schema yra niekas, tuštuma, bet atrodo kaip kažkas. Todėl šis kažkas yra nieko falsifikatas. Falsifikatas yra niekas atrodant kaip kažkas esantis arba buvęs. Iš kitos pusės turime pasaulį, pateikiamą sąmonei kaip pasaulėvaizdis. Nukopijavus kokią nors schemą, atitraukiant ją nuo realybės, gaunasi nerealus pakaitalas, kuris paklūsta įvairių rūšių manipuliavimui ir klastojimui, nes vien interpretuojant galima reikiama kryptimi pakeisti bet kokį pasaulėvaizdžio faktą. Ši kopija vadinama simuliakru. Dabar, sujungus falsifikatą ir simuliakrą į vieną terminą, gauname realybę, kuri yra visiškas niekas, pagamintas iš nulio; ir, naudojant tik digitalinės terpės haliucinacijas, sukuriamas atvaizdas, kuris atrodo kaip pati tikrovė. Toks yra iš nieko sukurtas, kompiuterinės grafikos sumodeliuotas, su jokia faktine realybe nesusietas „filmas“. Fenomenologijoje jis toks įtaigus, kad jo neįmanoma atskirti nuo tikrovės, nors iš tikro yra falsifikatas ir klastotė. Valstybės organizacijos agentūrinių matricų sistema, kaip tik tokia „nusikaltėlio gyvenimo“ falsimuliacija-filmu ir užsiima, pasakodami „istorijas“ apie žmogų, kurių niekada nėra buvę. Dar daugiau, agentūros ne tik klastoja bylą, bet klastoja ir visą įrodymų rinkimo ir tikrinimo procesą, kai užtenka, kad kas nors, koks nors „ekspertas“, tik parašytų ar pasakytų taip kaip „reikia“ ir vaizduojama, kad čia – „įrodyta“.

Kaip teoriškai demaskuoti falsimuliakrines bylas suprasti nesunku. Reikia tik suvokti, kad negalima pasikliauti jokiu fenomenologiniu paviršiumi, tuo kas tik atrodo šiame pačiame sekliausiame ir primityviausiame lygyje: laikraščio pranešime arba straipsnyje, tv šou, interneto žodienoje ir vaizdienoje ir t.t. Visada reikia atsiminti, kad už viso to stovi tam tikras mechanizmas ir kad jis visada falsimuliuoja, patiekdamas falsimuliakrinių haliucinacijų „pasaulį“. Tada apgauti žmonės reiškia vertinimus, emocijas, tyčiojasi iš to, ko niekur nėra ir niekada nėra buvę. Vis tiek manoma, kad yra „faktai“, kad ir haliucinuojančios sąmonės kliedesiuose, kurie, kadangi yra falsifikacija ir simuliacija, atrodo kaip tikras pasaulis. Nes yra nuotrauka (-montažas), filmas (-montažas) ir taip toliau. Taigi apibendrinam esmę. :Už fenomeno visada stovi kažkoks mechanizmas, tad norint sugriauti falsimuliakrinę sistemą, jį būtinai reikia įtraukti į prielaidų sąrašą. Tada suvokus fenomeno ir jo mechanizmo visumą, gaunama aiškiai suvokiama iliuzijos struktūra, kurios išaiškinti vien tik paviršiaus kontūrais – neįmanoma. Nes, su matricos kompiuteriu, kokį turi visos operatyvinės agentūros grupės, galima idealiai sufalsifikuoti nuotraukas, vaizdo arba garso įrašus ir žmogus, gyvenantis vien tik fenomenologiniame paviršiuje, tampa tiesos debilu.

Šitaip falsifikuojamas biografinės atminties fenomenologinis paviršius sąmonėje, į holograminius žemėlapius ir kalendorius įterpiant suklastotus įvykius per poveikį vaizduotei su psichotronine technika, kuris įsirašo į atminti ir tampa implantuotu prisiminimu. Šitaip suklastotą, nebuvusį, falsimuliuotą vaizdinį su savo prietaisais fiksuoja, nuskenuoja ir atvaizdus ekranuose rodo kaip „įrodymą“, nors tai yra 100 proc. klastotės.

Dabar galima pereiti prie bendros falsimuliakrų sluoksnių schemos, kurioje matome, kokiais lygiais yra falsifikuojama tikra, švari biografinė žmogaus atmintis.

Visų pakopų neanalizuosiu, bet noriu apžvelgti socialinio falsimuliakro principą, kuris yra neoperatyvinių ir operatyvinių agentūrų pagrindinė „darbo“ priemonė. Yra koks nors žmogus (tokie žmonės angliškai vadinami „targeted individuals“), kurį agentūra išsirenka susidorojimui. Tai galima padaryti paprastu nusikaltimu. Tačiau dažnai valstybė dar nori pasimėgauti sadizmu ir vietoj paprasto varianto renkasi rafinuotesnį, pvz. kokio nors įvykio padarymą/prisiuvimą, kad žmogų pavaizduotų nusikaltėliu ir surengtų naikinimo satanistinę orgiją. Tai kai kam iš agentūros žiurkienos gali būti ir „iniciacijos“ sistema. Pasiekti šiam tikslui kuriama matrica socialinėje aplinkoje, kurią galima vadinti socialiniu falsimuliakru, nes agentūra užima visas padėtis tam tikroje miesto teritorijoje, pagrindiniu žiedu apjuosiant visą kvartalą, ir vaidina paprastų žmonių visuomenės spektaklį. Galvoje būna implantai, bute pasiklausymo ir filmavimo įranga, skenavimas kiaurai sieną, gatvinės žvalgybos ir persekiojimo tinklas, GPS sekimas ir t.t. Šitaip visa agentūra, vaidinanti socialinį falsimuliakrą kuria žmogui situacijas ir aplinkybes, kurių tikslas terorizavimu, gąsdinimu įbauginti žmogų, išprovokuoti arba šiaip psichologiškai pakankinti. Ne kartą rašiau, kad tai yra kaltės ir gėdos jausmo prisiuvimas, su kuriais bandoma sukelti žmogaus baimę ir šitaip sulaužius valią valdyti kaip žaislą. Jeigu tai pavyksta, prasideda visas satanistinis spektaklis, haliucinozės, motorikos užgrobimai, forced speech klastotės, intelekto lobotomija, stingdymai ir t.t.

Jeigu nenaudoja motorikos, pagrindinis taikinys būna atmintys, kurių struktūrą jau aprašiau. Agentūros tikslas – subjauroti švarią atmintį ir paversti ją pagrindine kankinimo priemone. Tai daroma su psichotroniniu falsimuliakru – kai turimas klastojimo mechanizmas ir paviršiniai „tikroviški“ atminties duomenys, nors jie į nieką nenurodo. Bet žmonės juk netikrina, o tai ir neįmanoma, nes toks taikinys būna apsuptas keliais operatyvinės ir neoperatyvinės agentūros žiedais. Niekas neprieina prie žmogaus, negauna jokių dokumentų, o klastotes, jeigu reikia, naudoja tik „savi“. Šitaip praėjus pirmus falsimuliakrų sluoksnius, pradedamas trečias, kurį vaidina, sulaikiusi ir apsupusi žmogų mafija, vaidinanti teisinį procesą. Žmogus su niekuo negali kalbėti, nes niekas neprileidžiamas, negali skelbti jokių pranešimų ar duoti interviu, pateikti savo versiją ir pasakoti kas jis iš tikro yra. Visa tai izoliuojama, ekranuojama nuo galimų pavojų ir falsimuliuotas briedas platinamas tik iš vienos, t. y. valstybės organizacijos pusės. Laisva visuomenė, jeigu tokia yra, gauna tik propagandinius pranešimus, straipsnius, reportažus per TV ir t.t. Jeigu nesuvokia falsimuliakro principo ir mato tik patį pranešimo paviršių ir mano, kad čia yra absoliuti tiesa, tai praryja propagandinio šūdo dozę įsivaizduodami, kad tai saldainis ir ramiai užmiega ir pramiega taip visą gyvenimą. Šitaip gavnojiedų smegenys pamažu pakeičiamos į falsimuliacinį mėšlą, kurį visuomenėje raugina matricos agentūrų valdymo sistema.

Tuo tarpu Žmogus, lieka giliai paslėptas po išvardintais ir neišvardintais agentūrinės sistemos falsimuliakrų sluoksniais, kuriais tave savo fantazijų pasaulyje užkasa banditų organizacija: žvalgyba, kriminalinė žvalgyba, fekalinė žvalgyba ir t.t.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s